Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Laikas eina, rusiškas lokys nesikeičia

 
2016 01 01 7:50
Reuters/Scanpix nuotraukos

Uldis Gėrmanis (1915–1997) – latvių istorikas, rašytojas. Po karo gyveno Švedijoje, buvo Stokholmo universiteto istorijos daktaras. Lietuvių kalba galime skaityti Renatos Zajančkauskaitės išverstą jo parašytą Latvijos istoriją „Latvių tautos nutikimai“ (1998). Čia publikuojamas tekstas „Kaip nugalėti be mūšio“ – apybraiža, skaityta „Laisvės laivo“ dalyviams Stokholme 1985 metų birželį.

Kaip nugalėti be mūšio

„Ateina vis nauji (modernūs) laikai ir nauji (modernūs) žmonės, todėl seni suktybių metodai niekada netaps nemoderniais.“ (Dr. Ulafas Jansonas)

Rytų išminties paveldas

Daugiau kaip prieš 2300 metų kinų politikos ir karo teoretikas Sun Tzu parašė nedidelės apimties labai koncentruotą ir turiningą apybraižą „Karo menas“, pasižyminčią giliu išmanymu ir vylinga išmintimi. Neperdedant galima teigti, jog šis darbas vis dar yra nepranoktas ir kol kas labai aktualus.

Sun Tzu nagrinėja karo metodus bei strategiją kaip užsienio politikos tęsinį. Šiurkštus, barbariškas mūšis anaiptol ne menas. Protingas žmogus stengiasi naudotis galva, o ne kardu, nes karas juk ne tikslas, bet tik priemonė tam tikriems politiniams tikslams pasiekti. Dalyvauti kautynėse ir laimėti šimtus mūšių – dar ne sėkmės viršūnė. Didžiausias laimėjimas – įveikti priešą be nereikalingo kraujo praliejimo. O tai galima padaryti visokiausiais būdais sabotuojant priešo veiklą ir planus. Sun Tzu pataria:

– subversyvia (griaunamąja) veikla sukelti neramumus priešo valstybėje;

– skatinti veiklą, galinčią sugriauti armijos discipliną;

– skleisti dezinformaciją ir visokį melą gyventojams mulkinti;

– papirkinėti (kyšiais) valstybės tarnautojus, įtakingus žmones;

– likviduoti žymius vyriausybės narius bei karo vadus;

– klaidinti priešą dėl mūsų tikslų ir veiklos;

– izoliuoti jį politiškai ir militariškai, kad liktų be sąjungininkų;

– naudotis įvairiausio plauko šnipais ir slaptaisiais agentais;

– papirkinėti priešo agentus, skverbtis į jo įstaigas bei organizacijas, kad būtų galima griauti jas iš vidaus;

– dezorganizuoti priešo strategiją.

Sun Tzu nurodo, kad karas tai mokslas, o jei dar tiksliau, karas yra menas, kuris daugiausia remiasi priešo klaidinimu ir apgaule. Pranokti jį gudrumu ir klasta, įstumti į beviltiškiausią padėtį ir priversti pasiduoti neišsitraukiant iš makštų kardo – štai tobuliausias karo menas (jo kulminacija). Blogesniu atveju karas gali degeneruotis ir atvesti į atvirą karinį konfliktą, tačiau elgiantis gudriau, jis apsiriboja ramiu, įvairialypiu ir sistemingu priešo įveikimu jo paties valstybėje.

Šį „Rytų paveldą“ mongoliškieji totorių valdovai norom ar nenorom perdavė pavergtiems rusams, o šie, įvaldę Bizantijos (Rytų Romos) intrigomis paremtus diplomatinius metodus bei Tolimųjų Rytų karo meną, pradėjo statyti savo kolonijinę „Trečiosios Romos“ imperiją.

Rusijos carų taikos propaganda

Jau nuo senų laikų Maskvos užsienio politika buvo agresyvi ir ekspansyvi, tą aiškiai rodo nepaliaujamas šios imperijos plėtimasis, labai akivaizdus, pažvelgus į įvairius epochų žemėlapius. Kad suklaidintų savo kaimynus, cariškosios politikos planuotojai nuolat vykdė klastingą taikos propagandą, įvairiausiomis suktybėmis demonstruodami savo „taikumą“. Puikus tokios politikos pavyzdys dar iš Didžiojo šiaurės karo laikų yra Petro I „taikos ir nusiginklavimo siekiai“, norint sutrukdyti turkams ir Krymo totoriams bičiuliautis su Karoliu XII.

1709 m. balandžio pabaigoje caras Petras I pakvietė turkų sultono pasiuntinius atvykti į Azovą, kad šie savo akimis pamatytų, kaip didysis Maskvos „gosudarius“ (valdovas ir viešpats) tarptautinės taikos įtvirtinimo tikslais sunaikina Juodosios jūros laivyną. Ir iš tiesų, turkų akivaizdoje rusai išardė net dešimt karo laivų. Sultono pasiuntiniai buvo sujaudinti. Tik niekas, žinoma, jiems nepasakė, kad tie dešimt laivų buvo jau sutrūniję, taigi dar iš anksto skirti sunaikinti. 1709 m. birželį caras savo laiške sultonui paliudijo apie savo „nepalenkiamą ryžtą gerbti sudarytąją sutartį ir be jokių pakeitimų laikytis visų jos sąlygų“.

Tuo pat metu caro kanceliarija, kad būtų įtikinamiau, nusiuntė ir didžiajam viziriui laišką, kuriame teigiama: „Taikiems caro siekiams nėra jokių ribų“ (jie beribiai). Kad įrodytų savo begalinę meilę sultonui, jis nusprendė sunaikinti dar 25 laivus Voroneže ir 7 Azove“. O rusų pasiuntinys Konstantinopolyje gavo didžiules sumas sultono patarėjams papirkinėti.

Petro I taikos ir nusiginklavimo politika buvo labai sėkminga. Kai 1709 metų pabaigoje Karolio XII ir ukrainiečių etmono Mazepos kariuomenė stojo į mūšį prie Poltavos, turkai su totoriais liko neutralūs. Be jokios abejonės, tai ir nulėmė permainingos kovos baigtį. Petro I „taikingumas“ davė gražių vaisių – rusų imperija buvo smarkiai praplėsta, įjungiant į jos sudėtį dar daugiau ukrainiečių ir karelų, visus ingrus ir estus bei dalį latvių. Istorijos raidoje tai buvo pažangus įvykis, tą tiesiai ir šviesiai įrodo sovietų istorijos vadovėliai, pasiremdami „mažesnio blogio teorija“: įjungimas į rusų imperiją šioms tautoms, atseit, buvęs „mažesnis blogis“, palyginus su tuo, kas būtų nutikę, jei jas būtų pavergusi kokia nors kita valstybė, mat tada jos nebūtų galėjusios pasimėgauti Spalio revoliucijos vaisiais ir laimingu gyvenimu pažangiojoje Tarybų Sąjungos tautų brolijoje (tiesa, laikotarpiu tarp abiejų pasaulinių karų latviai, estai ir lietuviai „nelemtu būdu“ buvę atplėšti nuo šios tautų brolijos).

Vėliau Rusija vėl užpuolė Turkiją, pravardžiavo ją „nepagalinčiu vyru“ ir kvietė Europos didžiąsias valstybes dalyvauti sultono „Didžiosios imperijos“ išsidalijime. Krymo totoriai nūnai yra išvaryti iš savo gimtųjų vietų ir išsklaidyti po „plačiąją Tėvynę“.

Didelę kaimynų valstybę – Lenkiją ir Lietuvą – caro Rusija likvidavo taikiai bendradarbiaudama su Prūsija ir Austrija, kai subversyviu būdu buvo pasiekta šios karalystės dezorganizacija. O taikos sąjunga su Napoleonu Tilžėje 1807 metais sudarė galimybę carui Aleksandrui I apdrausti savo sienas nuo Švedijos ir išlaisvinti suomius iš švedų valdžios.

Kai sparčiai vyko Rusijos ekspansija Tolimuosiuose Rytuose, Nikolajus II 1898 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi taikiu laišku į visas valstybes, kviesdamas jas dalyvauti nusiginklavimo konferencijoje. Daug kas tą kvietimą priėmė labai pozityviai, išskyrus kelis perspėjančius balsus. Vienas iš jų buvo Radjardo Kiplingo (Rudyard Kipling), kuris paskelbė eilėraštį „The bear that walks like a man“ („Lokys, vaikščiojantis kaip žmogus“), kuriame sakoma:

When he stands up as pleading,

in wavering, man bruit guise,

When he veils the hate and cunning

of his little swinish eyes,

When he shows as seeking quarters,

with paws like hands in prayer,

That is the time of peril – the Time

of the Truce of Bear.

(Kai jis lyg gindamasis atsistoja

ir susverdėja panašiai kaip žmogus,

kai slepia neapykantą ir klastą

savo mažose akutėse,

kai jis atrodo lyg ieškantis prieglobsčio,

sudėjęs letenas lyg maldai,

štai tada yra pavojaus valanda –

Valanda, reiškianti Lokio Paliaubų pabaigą. – Pažodinis vertimas)

Nuolatinė bolševikų „kova už taiką“

Vienas svarbiausių Lenino partijos ginklų kovoje dėl valdžios Rusijos „tautų kalėjime“ 1917 metais buvo vadinamoji revoliucinė taikos propaganda, suformuluota tokiu šūkiu: „Už taiką be aneksijų ir kontribucijų. Apsisprendimo teisė visoms tautoms!“ Šis šūkis plačiau išdėstytas ir Lenino vyriausybės 1917 metų lapkričio 8 d. paskelbtame „Dekrete dėl taikos“. Kartu bolševikai ragino „visų šalių proletarus kovoti prieš visų šalių kapitalistus“. Norėdami išsilaikyti valdžioje, bolševikai vis dėlto buvo priversti 1918 m. kovo 3 d. pasirašyti Brest-Litovske taikos sutartį, bet naudojosi užmegztais diplomatiniais santykiais su Berlynu, kad galėtų Vokietijoje plėtoti griaunamąją revoliucinę veiklą. Kai Vokietija Vakarų fronte kapituliavo, bolševikai tučtuojau sulaužė taikos sutartį ir pradėjo „revoliucinį išlaisvinimo karą“ vakarų kryptimi (kuris tada nepavyko) ir dar 1923 m. (Hamburge) organizavo komunistų maištą, kuris pasibaigė taip pat nesėkmingai, kaip ir pučas Estijoje 1924 metais. Tačiau ši griaunamoji veikla nesukliudė bolševikams pradėti slaptą karinį bendradarbiavimą su Veimaro respublika, suteikusį jiems galimybę išvystyti karinę pramonę bei Potsdamo Karo akademijoje išmokslinti aukštuosius Raudonosios Armijos karininkus. Bolševikai perėmė caro klastingosios diplomatijos palikimą ir, žinoma, jį dar praturtino savo kovos patirtimi, savo taktika bei metodika. Šis bolševikų „papildymas“ gana gerai išdėstytas partijos teoriniame mėnraštyje 1975 metais:

Lenino partija parodė pavyzdį, kaip (...) reikia imtis lanksčios ir įvairialypės taktikos, kaip naudotis taikios ir prievartinės, legalios ir nelegalios kovos formomis, kaip jas visas sujungti ir gebėti pereiti nuo vienų formų prie kitų.

Sudarę su kaimyninėmis valstybėmis „taiką visiems laikams“ ir dar papildę ją įvairiomis „nepuolimo sutartimis“, bolševikai atkakliai stengėsi griauti tas šalis iš vidaus, nors ir be sėkmės. Tačiau naujos ekspansijos galimybes jiems atvėrė 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta taikos sutartis su Hitlerio Vokietija dėl Rytų Europos pasidalijimo, kuri verčia prisiminti carinės Rusijos bendradarbiavimą su Prūsija ir Austrija dėl Lenkijos ir Lietuvos pasidalijimo. Pabaltijo valstybių okupacija ir aneksija 1940 metų vasarą atitiko visus karo meno reikalavimus: tuo metu (po Lenkijos sutriuškinimo) jos buvo visiškoje Tarybų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos apsuptyje, taigi galutinai izoliuotos, be draugų ir sąjungininkų, ir be jokių galimybių sulaukti iš kur nors paramos ir pagalbos. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis „the Bear that walks like a Man“ tik po Paryžiaus patekimo į nacių rankas pateikė ultimatumą Pabaltijo valstybėms įsileisti tarybinę kariuomenę be jokių apribojimų. Bet dar visą mėnesį po šios kariuomenės įvedimo Maskva stengėsi klaidinti pabaltijiečius, kad esą ji neturinti ketinimų įjungti šių trijų respublikų į Tarybų Sąjungos sudėtį. Štai tokiu būdu buvo laimėta „pergalė be mūšio“, vėliau pavadinta „taikia socialine revoliucija Pabaltijo valstybėse“. Žudynės prasidėjo tik tada, kai šios tautos buvo nuginkluotos.

Tarybų Sąjungos naujoji elitinė klasė („naujieji feodalai“) niekada nenorėjo konfrontacijos su stipriu priešu, savo santvarkos ekspansiją jie visada planuodavo jį apgaudinėdami, dezorganizuodami ir triuškindami iš vidaus. Senas ir išmėgintas Maskvos ginklas šiame kare buvo taikos ir nusiginklavimo propaganda, puikiai tikusi ir rusų carams, ir bolševikams dėl valdžios užgrobimo Rusijoje. Stalino laikais ši „kova už taiką“ buvo puoselėjama toliau, tuo tarpu Tarybų Sąjunga visomis galiomis spartino ginklavimąsi. Kominterno vykdomojo komiteto narys Dmitrijus Zacharovičius Manuilskis 1930 metais prasitarė:

Visuomenę reikia užliūliuoti. Todėl mes pradėsime efektyviausią ir teatrališkiausią (spektakuliariausią) taikos judėjimą. (...) Kvailos ir dekadentiškos kapitalistinės valstybės susižavėjusios ims bendradarbiauti, šitaip pačios sau rengdamos pražūtį. Jos naudosis kiekviena galimybe su mumis bičiuliautis. O kai jau nebepaisys savo saugumo, mes trenksime joms sugniaužtu kumščiu.

Būdama Hitlerio Vokietijos sąjungininke, Tarybų Sąjunga 1939–1940 metais stengėsi suaktyvinti taikos judėjimą Prancūzijoje, kad susilpnintų jos karinį pasipriešinimą. Vokietijos užpuolimas 1941 m. apstulbino Išminties Tėvą (Staliną). Su Vakarų valstybių parama išsigelbėjęs nuo sutriuškinimo ir paskutiniame karo pabaigos etape apgavęs savo gelbėtojus, Stalinas neišsigando Amerikos atominio ginklo ir tučtuojau išvystė plačią propagandą prieš šiuos antihumaniškus ginklus (Pikasas nupiešė kovos už taiką emblemą – taikos balandį). Tuo pat metu savo agentų ir „naudingų idiotų“ padedamas, jis skubino šių ginklų gamybą Socializmo Tėvynėje. Jo įpėdinis Nikita Sergejevičius Chruščiovas irgi sparčiai tęsė „kovą už taiką“ ir 1959 m. išsiplepėjo Jugoslavijos pasiuntiniui Mičunovičiui:

Mes be atvangos kovosime už taiką kokius 15–20 metų. Paskui jau niekas nebegalės mums pasipriešinti kad ir norėdamas.

Kitas raudonasis caras Iljičius II (Brežnevas) neregėtais mastais didino Tarybų Sąjungos ginklavimąsi, parengė gėdingą JAV pralaimėjimą Vietname, patraukė savo įtakon daugumą Afrikos valstybių, prasismelkė į Centrinę Ameriką, apmulkino „dekadentiškus Vakarus“ vadinamąja įtampos mažinimo politika (detente) ir buvo tituluojamas „nenuilstančiu kovotoju už taiką, visos pažangiosios žmonijos šviesia viltimi“. Jo valdymo laikais „kova už taiką“ (ir Vakarų nusiginklavimą) įgijo milžinišką mastą ir masinį pobūdį. Tai buvo rezultatas ilgo ir profesionalaus darbo, nuveikto talkininkaujant įvairioms „frontinėms orgenizacijoms“, įtakingiems agentams bei „geros valios žmonėms“ ir ypač kreipiant dėmesį į skirtingą priėjimą prie įvairių žmonių grupių ir atskirų individų. Antai, tarp tarybinių „taikos pasiuntinių“ yra žmonių, išsispecializavusių apdoroti ir gydytojus, ir menininkus, ir dvasininkų žmonas bei kt. Su begaliniu cinizmu naudojamasi žmonių baime, emocijomis ar naivumu, nes išmanymas turi ribas, tuo tarpu kvailumui nėra nei galo, nei krašto. (I. B. Zingeris sako: „There is no end of the madness“), be to, kvailumas nepaprastai stabilus. Savo knygoje „Les pacifistes contre la paix“ (1982) Vladimiras Bukovskis konstatuoja:

Taikos judėjimas“ beveik neimlus racionaliems argumentams ir faktams, nes jį sudaro keistas žmonių mišinys (maišalynė), kuriame sutelpa komunistai, padlaižiai, apmulkinti intelektualai, populiarumo besivaikantys veidmainiai, profesionalūs politiniai laimės ieškotojai (karjeristai), įgąsdinti piliečiai ir jaunimas, kuriam patinka maištauti dėl paties maištavimo.

Istorijoje nėra tokio pavyzdžio, kai vienpusis nusiginklavimas ir koks nors pacifistinis judėjimas būtų sutrukdęs arba užkirtęs kelią kariniam konfliktui. Kaip tik atvirkščiai – jis paskatindavo politinius avantiūristus (pvz., Hitlerį) griebtis ginklo. Maskvos rytietiškojo karo meno („kovos už taiką“) pagrindinis priešininkas šiaip ar taip yra akivaizdi tiesa – atvira arba slapta sovietų agresija prieš kaimynines valstybes (Afganistaną ir Švediją) bei globaliai išplėtota ardomoji veikla. Analizuoti ją ir nuolat kelti dienos švieson yra kiekvieno sąmoningo žmogaus neatidėliotina pareiga.

Iš latvių kalbos vertė Renata ZAJANČKAUSKAITĖ

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"