Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Laimonas Briedis apie biblioteką, knygas ir Vilnių

 
E. Kurausko nuotrauka

Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje dr. Laimonas Briedis susitiko su Vokietijos žurnalistais, kurie rengia laidą apie Leipcigo knygų mugėje pasirodysiantį jo knygos „Vilnius: savas ir svetimas“ vertimą į vokiečių kalbą. Šia proga nutarėme pasikalbėti su kultūros geografu dr. L. Briedžiu apie artimiausius planus, Vilnių ir knygas.

– Ką šiuo metu rašote? Ką planuojate? Ar yra kokia nors Vilniaus temos tąsa, ar skaitytojai, leidėjai, jų klausimai skatina tęsti šią temą?

– Vilniaus tema nuolat auga ir plėtojasi, gal net per daug. Turiu įvairių idėjų. Labai norėčiau parašyti ne antrąją knygos apie Vilnių dalį, o apie tai, kaip pasaulis atrodo iš Vilniaus perspektyvos. Pirmoji knyga buvo tarsi apie tai, kaip Vilnius atrodo pasauliui, o dabar – atvirkščiai: apie tai, kaip skleidžiasi ta vilnietiška diaspora. Bet tam reikia daug kur nuvykti, pamatyti. Šiuo metu dirbu prie šaltojo karo perskirtų šeimų temos, būtent savo senelių šeimos. Istorija, kurią noriu papasakoti, driekiasi per du kontinentus.

– Jus ką tik kalbino vokiečių žurnalistai, nes knyga „Vilnius: savas ir svetimas“ išversta į vokiečių kalbą. Kaip jie Jus susirado?

– Ryšys su skaitytojais yra nuolat, pasirodo knygos recenzijos. Manau, prie to daug prisidėjo buvusi kultūros atašė Vokietijoje Gabrielė Žaidytė. Dažnai žinios apie knygą sklinda iš lūpų į lūpas, bet reikia tuo rūpintis, o ji pati, matyt, užmezgė kontaktus su leidėjais. Jei tik sėdėsi ir lauksi, niekas savaime neatsiras.

– Ar dažnai lankotės Vilniuje, ar Jus traukia šis miestas?

– Dabar jau ne taip dažnai. Bent kartą per metus stengiuosi apsilankyti. Priverčia ir įvairūs reikalai. Trauka į Vilnių jau mažesnė, bet jei ilgiau nebūnu, darosi neramu, kažkas traukia. Mano namai jau Kanadoje, todėl Vilnius daugiau liko vaikystės miestas. Gal tai ir gerai, nes gyvenimas tarp dviejų šalių blaško. Pavyzdžiui, žinau, kad turiu knygą, bet nebežinau, kur ji, Vankuveryje ar Vilniuje. Dažniausiai, jeigu esu Vilniuje, tai knyga yra Vankuveryje, arba atvirkščiai.

– Ar per tą laiką buvo naujų atradimų, susijusių su Vilniaus tema?

– Taip, žinoma. Tai neišsenkantis šaltinis, kuris nuolat pasipildo. Tai labai gerai, nes visada turi galimybę kažką atrasti, negali atsipalaiduoti ir jaustis visažiniu ekspertu, turinčiu atsakymus į kiekvieną klausimą.

– Ką Jums reiškia Vilniaus universiteto biblioteka? Ar daug laiko joje praleidžiate?

– Pastaraisiais metais nelabai dažnai čia ateinu, mielai užsukčiau ir dažniau. Kažkodėl iš visų pasaulio bibliotekų, kuriose teko lankytis, man čia maloniausia ir šilčiausia. Čia jaučiuosi kaip namuose. Senieji žemėlapiai Retų spaudinių skyriuje mane labai traukia, norisi juos liesti, matyti. Tiesą sakant, dar nebuvau naujojoje bibliotekoje, nors visi pataria ją aplankyti. Smagu matyti modernėjimą neatstumiant tradicijų. Senosios bibliotekos galbūt turi savų trūkumų, bet juose glūdi ir žavesys.

– Kaip manote, ar popierinės knygos atgyveno, ar jas skaitome rečiau?

– Keliaudamas popierinių knygų nebeskaitau, tai papildomas bagažas. Be to, daugiau knygų gal ir nebegaliu pirkti, nes kartais tenka kraustytis. Jos tampa našta, kurią reikia visur paskui save tąsytis. Gal keista, bet ir džiugu, kad Lietuvoje knygų verslas nenuslopo. Popierinę knygą maloniau skaityti, bet yra daug spaudinių, kurie gali egzistuoti elektroniniu pavidalu. Taip patogiau, ekonomiškiau, didesnis pasiekiamumas. Tradicinė knyga tapo ypatingesnė, išskirtinesnė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"