Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Laiškas redakcijai. Kaip atrodo orchidėja, arba tarp realybės ir uždavinio

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Apie pripažinimą. Retorikos specialistai pataria: jei nori išsilaisvinti nuo jaudulio ir suvaržytos minties, pirmiausia pripažink savo santykį su tuo, ką kalbėsi. Rašantiems taisyklė ta pati.

Pripažįstu: Atviros Lietuvos fondas mane augino visiškai tiesiogine to žodžio prasme. Arba – buvo vienas iš dviejų svarbiausių augintojų. Viena augimo šaka: laipsniškai vis giliau pažįstamos švietimo reformos idėjos kaip idealas, siekiamybė – čia svarbiausia veikėja buvo habil. dr. Meilė Lukšienė, jos aplinkos žmonės Pedagogikos institute, Kultūros ir švietimo ministerijoje. Kita šaka: vakariečių mokslininkų lektorių patirtis, teikiama galybėje Atviros Lietuvos fondo (toliau – visiems gerai žinomas trumpinys ALF) renginių, į kuriuos buvau kviečiama veikiausiai kaip potenciali tarpininkė tarp dalyvaujančiųjų, girdinčiųjų ir tų, kurie tikėtinai skaitydavo „Dialogą“ – tada populiarų mokytojams skirtą savaitraštį, kad naują žinojimą jame tiesiog fiksuočiau. Tai vis būdavo žinia, kaip to idealo, siekiamybės link artėti, kaip įmanu tokį tuomet neįsivaizduojamai tolimą skirtį įveikti. Ryšys tarp tų dviejų auginusių šakų taip pat patirtimi pagrindžiamas: nuvažiuoji, tarkime, į Pedagogikos institutą, o ten randi M. Lukšienės iniciatyva visiems PI kolegoms padarytas būtame Tomaszo Kozmos seminare parengto teksto kopijas – iš „Dialogo“. Taigi: esu Fondo auginta ir iš jo organizuotų susitikimų su Vakarų pasauliu, mokymų, knygų tuomet patikėjusi, kad ir Lietuva gali susikurti orių žmonių, orios visuomenės vertą švietimą. Ir išmokusi analizuoti abi šakas, jungti, modeliuoti, kur koks kelias vestų. Tokių – Fondo augintų – Lietuvoje daug.

Apie kontrastus. 1993-ieji. Neseniai, rugsėjį, pasirašytas Kultūros ir švietimo ministerijos ir Atviros Lietuvos fondo susitarimas „Dėl projekto „Švietimas Lietuvos ateičiai“ įgyvendinimo“. Pirmasis grandiozinis seminaras Druskininkuose potencialiems vadovėlių autoriams. Viešbučio kambaryje apsigyvenu su bičiule mokytoja. Ant stalo – didžiausio Lietuvoje deficito krūvelės: bananai, apelsinai. Abiem – po kažkiek, ne po vieną. Neliečiame, vis pasižiūrėdamos svarstome: gal čia tikrai tokio didelio seminaro dalyviams? Juk mes irgi dalyvės – tai gal mums? Kitądien krūvelė padidėja – vadinasi, mums. Nevalgome – vešime vaikams, tuomet tokių gėrybių mokytojų ir kitų jiems tolygių vaikai geriausiu atveju paragaudavo Senio Šalčio atneštų, jiems dabartinės Kalėdų dovanos atėjo kur kas vėliau... ALF ir čia kūrė kontrastą, rodė, kad skirtis įveikiama.

Arba... Netikėtai nustebina žinia: Fondas ir Ministerija skiria premiją žurnalistams už geriausią, regis, mėnesio publikaciją švietimo tema. Pirmoji – man. Pati išsiųsta su švietimo elitu – savivaldybių kultūros ir švietimo skyrių vedėjais į Daniją skandinavų švietimo studijuoti. Premiją už mane paima dukra. Kol grįžtu, puokštė nuvysta. Kokios buvo gėlės, klausiu. Orchidėja. Kaip atrodė, rūpi. Taigi pirmąją gyvenime orchidėją gavau iš Fondo. Kas atmena, koks stebuklas buvo orchidėja po kovo 8-osios pablyškusios tulpės ir vasario 23-iosios raudono gvaizdiko... Fondas visomis detalėmis kūrė, rodė dviejų gyvenimų kontrastą.

Toks asmeninis – matomas, išviršinis mano santykis su Atviros Lietuvos Fondu kaip su tikėtinai kitokio gyvenimo tikimybe. Bet yra ir kito lygmens santykis – sveriantis, vertinantis Fondo vaidmenį švietimo paradigminiam virsmui. Paauginta ir ūgtelėjusi pateikiau šio santykio analizę monografijos „Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997“ skyriuje „Atviros Lietuvos fondas: akistata su realybe kaip uždaviniu“. Todėl dabar keblu nesikartoti. Faktus, skaičius prireikus pateiks archyvuose, skaitmeninėse laikmenose išsaugotos ataskaitos, kiti Fondo dokumentai. Čia rūpėtų ryškinti pradėtą kontrasto tezę.

Apie alternatyvą ir nebe ją. Gajus mitas, kad Atviros Lietuvos fondas buvęs Kultūros ir švietimo ministerijos alternatyva. Mitą išgirdusiems dera pasitikslinti bent du ryškius ALF veiklos etapus: 1990 m. spalį įkurto Fondo švietimo programa deklaravo, jog „pagrindinis švietimo programos principas – alternatyvios švietimo sistemos ieškojimas“(1). Skatinti eksperimentai, besikuriančios pavienės privačios švietimo struktūros, asmeninės iniciatyvos, studentai siunčiami mokytis į Vakarų universitetus, Vakarų universitetų dėstytojai kviečiami skaityti paskaitų Lietuvos aukštosiose mokyklose, organizuota leidybos programa, aprėpusi ir vadovėlių rengimą bei leidimą ir kt. Taip švietime atsirado kitokio mokytojo, rečiau – kitokios mokyklos, kitokių vadovėlių, kitokių knygų, kitokių renginių žiburiukai, salelės. Kontrastas iš sovietinės būsenos besivaduojančiai mokyklai. Tačiau žiburiukai, salelės – tai ne kitokia švietimo sistema. Jie nuo bet kokio švietimo politikos kryptelėjimo nunyksta tarytum nebuvę. Istoriniu požiūriu man tokia situacija asocijuojasi su retu XVIII a. Paulavos (arba Pavlovo) vieno dvaro respublikos eksperimentu, jo idėjas Lietuvoje, Šalčininkų r. Merkinės kaime, iki šiol liudija didingi griuvėsiai...

Taigi 1993-ieji. Švietimas jau turi įstatymą (1991), koncepciją (1992) – turi aiškią darbų kryptį, valstybės kuriamo švietimo vaizdinį – alternatyvą buvusiai sovietinei mokyklai – modernų vakarietišką švietimą, laisvą, atsakingą, kūrybingą asmenybę. Visuomenė patiria politikos slinktį iš dešinės į ryškią kairę: 1992 m. pabaigoje LDDP laimi rinkimus (tuometinė LDDP – iš esmės dar Lietuvos komunistų partija, pakeitusi pavadinimą, neabejotinai atnaujinusi dalį savo nuostatų, bet tikrai tarp jų nėra švietimo giluminės kaitos – ugdymo paradigmų virsmo pagrindu idėjos supratimo). Keičiasi Seimo politikų požiūris į valstybinį pobūdį įgijusią švietimo reformą: atsiranda nestabilumo pavojus konceptualiai reformos krypčiai išlaikyti. Atrodo, pasidžiaugę, paturėję rankose modernių vakarietiškų vadovėlių, juolab alternatyvių vadovėlių, kompiuterių ir kitokio mokyklų ugdymo proceso modernumo, veikiai galėsime visą jį pamiršti: skelbiamas „išgyvenimo biudžetas“, deklaruota nuostata geriau sotus mokytojas be kompiuterio nei alkanas su kompiuteriu atstovauja to laiko nykiai švietimo realybei. Iš LDDP suformuotos ministerijos nurodyta pasitraukti kultūros ir švietimo ministrui D. Kuoliui, skirtingai, bet stumtelėti ir jo komandos nariai E. Pranckūnienė, M. Vildžiūnienė, vėliau – V. Būdienė. Komanda buriasi iš naujo, bet jau Atviros Lietuvos fonde. 1993 m. rugsėjo 15 d. Atviros Lietuvos fondas su Kultūros ir švietimo ministerija pasirašo susitarimą „Dėl projekto „Švietimas Lietuvos ateičiai“ įgyvendinimo“(2). Projekto koordinacinės tarybos pirmininku tampa D. Kuolys, projekto direktore – E. Pranckūnienė. 1998-aisiais D. Kuolys pripažįsta: „Ne kažkur gatvėje, o ministerijoje gimė šio projekto idėja.“(3) Taigi komanda iš ministerijos pasitraukia, ketindama tęsti pradėtus ir provokuoti naujus švietimo pokyčius, bet jau kitaip, kitu pagrindu: „Tai, kas tuomet vyko švietime, daugeliu atvejų rėmėsi iš aukštybių „mėtomomis“ iniciatyvomis, projektais, koncepcijomis. Glaudesnių švietimo bendruomenės ir reformatoriškos Kultūros ir švietimo ministerijos ryšių nebuvo. Tada ministerijoje dirbę žmonės suprato: švietimo darbams reikia suteikti kitą pobūdį.“(4) Tiesą sakant, iki to laiko vargu ar buvo galima norėti ko nors daugiau nei „mėtomų idėjų“: buvo kuriamas visų švietimo sričių konceptualusis, teisinis pamatas, dalis gerų idėjų, sudėtų į dokumentus, gulė į stalčius laukti turtingesnių dienų, iš tikro menką idėjų dalelę tegrindė pinigai, mokytojų išmanymas, LDDP politikų neprieštaravimas. Bet... Kaip teigiama Susitarimo 4.1. punkte, „visi projekto darbai grindžiami Lietuvos švietimo koncepcija bei švietimo teisiniais aktais“.

Taigi alternatyva čia ir baigiasi, bet kontrastas realybei – ne. Išstumtieji, išvarytieji atsuka kitą veidą, kaip kad esame raginami? Ne, jie kuria kontrastą – už išvarymą pasiūlo paramą. O jei ne juokais? Gal per iškilmingai nuskambės šiandienos anti/vertybių kontekste, bet tada valstybės reikalai liko svarbesni už panašiomis situacijomis pratrūkstančias asmenines ambicijas:

Radikali ir nuosekli švietimo sistemos kaita – vienas svarbiausių postotalitarinės visuomenės demokratėjimo veiksnių. Tad parama Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdomai švietimo reformai itin prasmingai atitinka Atviros Lietuvos fondo filosofiją, jo tikslus ir uždavinius. <...> dauguma demokratinio švietimo naujovių susiduria su nemaža pedagogų bendruomenės inercija, visuomenės ir inteligentijos abejingumu. Talkindamas švietimui, ALF stengsis reformos darbams sutelkti didesnes mokslininkų ir pedagogų kūrybines pajėgas, skatinti pedagogų atvirumą naujovėms, šitaip šalies mokyklos atsinaujinimui suteikdamas būtiną bendresnį visuomeninį pobūdį ir jį esmingai paspartindamas.“(5)

Reformos idėjoms, kad jos gyventų, reikėjo sukurti bent minimalų finansinį pagrindą. Susitarimu Fondas prisiima svarių finansinių įsipareigojimų(6), panašią įsipareigojimų dalį prisiima Ministerija, atstovaujanti valstybei. Mįslingas paradoksas: LDDP daugumos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto grupuotė atvirai kariauja prieš reformos idėjas, tuo tarpu LDDP atstovaujančios ministerijos vadovybė valstybės vardu šiuo susitarimu įsipareigoja švietimo reformai pagal Lietuvos švietimo koncepciją. Taigi Fondas kaip Ministerijos alternatyva tėra mitas. Veikiau tai pirmasis Lietuvos švietimo (o gal ne tik jo) istorijoje tokio masto, gylio ir poveikio partnerystės reiškinys. Atskiro mokslinio tyrimo vertas fenomenas.

Apie vertybinį sutapimą. Ir vėl 1993-ieji. Taip, jau yra pagrindiniai švietimo dokumentai – pagal D. Kuolį, daug „pamėtytų“ puikių idėjų. Ar toli paėjėję pedagogai, visuomenė nuo senųjų savęs – sovietinės mokyklos slenksčio, sovietinių idėjų? Ar toli paėjėjusi politika – žmogus ar valstybė yra tasai subjektas, dėl kurio visuomenės ir visų jos veiklos sričių gyvenimas sukasi? Nežinau, kaip dabarties politologai atsakytų į tokią dvejonę, viena iš mane auginusiųjų – habil dr. M. Lukšienė tikslintų, kad visuomet būna aktualu ieškoti žmogaus, t.y. asmens ir valstybės dermės, harmonijos, jų nepriešpriešinant. Manding šitos dermės ieškojimas itin aktualus dar ir šiandien, o ką ten kalbėti apie ketvirtuosius kitos visuomenės kūrimo metus...

Uždaroje visuomenėje dominuoja valstybė, o valstybė tarnauja dogmai, kuri pretenduoja įkūnyti absoliučią tiesą. Tokioje visuomenėje nėra laisvės“(7) – teigia G. Soros“as, visų įvairiose valstybėse kuriamų panašių fondų veikla norėjęs laisvės visuomenėje padauginti. Lietuvos švietimo koncepcijoje modeliuotos laisvės pobūdis, kaip suprantu, – atsakingoji laisvė: mano laisvė neturi būti našta kito laisvei, kiekvienas esame vieni kitiems ir visuomenei, valstybei atsakingi. Kaip ir jos – kiekvienam. Aišku, tai idealas, būsena-vaizdinys. Bet to vaizdinio link ir kreipė Lietuvos švietimo koncepcija, tuo pačiu – aptariamas ALF ir Ministerijos susitarimas: „Jis grindžiamas vertybių sistema, deklaruota Lietuvos švietimo koncepcijoj. Konceptualios nuostatos sutiko su Atviros Lietuvos fondo ir G. Soros“o idėjomis – atviros demokratinės visuomenės idėjomis. Šiuo vertybiniu pagrindu ir pasirašytas Kultūros ir švietimo ministerijos bei Atviros Lietuvos fondo susitarimas“(8) – aiškina D. Kuolys.

Tad vėl proga grįžti prie minties, kad Atviros Lietuvos fondas visa kuo demonstravo kontrastą realybei – tikslingai, sąmoningai, tai atvirai deklaravo ir taip veikė: „<...> turėtume esamą realybę suvokti kaip uždavinį. Tai realybė, kurią turime transformuoti, keisti. Ne įtvirtinti, o būtent keisti. Tai esminis santykis, skiriantis nuo Vakarų dabartinių problemų, demokratinio ugdymo pagrindų. Visas mūsų projektas orientuotas ne tik ir ne tiek į dabartinę situaciją, bet į rytdieną – kuriamą modernios Lietuvos modernią mokyklą. Tai projekto esmė“(9) – tęsiu D. Kuolio citata.

Apie raganų medžioklę. Faktas ar nuomonė, kad iš dabartinių civilizuotų Europos kraštų Lietuvoj ilgiausiai medžiotos raganos? Istorikai faktus aiškinasi, bet „raganų medžioklės“ scenos vis pasikartoja ir naujausioje Lietuvos istorijoje. Tiesa, formos, retorika, kaltės – iš moderniojo laiko. Atviros Lietuvos fondo veikloje budrūs piliečiai irgi yra įžvelgę „raganavimo“ požymių: idėjos nešančios Lietuvon kosmopolitizmą, išstumiančios tautiškumą, tautinio identiteto pagrindu turintį susiformuoti jaunosios kartos patriotizmą ir pan. Dilema – kaltas ar ne Fondas – būdavo svarstoma netgi intelektualų diskusijose(10). Verta prisiminti:

„V. BRAŽĖNAS. Ką jūs manote apie tautinių valstybių ateitį? Man rodos, kad čia, Lietuvoje, turite antitautiškumo branduolį – Soros“o, arba Atviros Lietuvos, fondą, kuris užsiima kosmopolitizmo propaganda. <…>

A. ŽEMAITYTĖ. Bet Atviros Lietuvos fondas vykdo didžiulę programą „Švietimas Lietuvos ateičiai“. Kaipgi tuomet suderinti jo kosmopolitines nuotaikas su tautinės mokyklos idėjomis?

V. KUBILIUS. Manau, kad būtina pasinaudoti fondo parama, nes daugelio vadovėlių, verstinių mokslo knygų leidybą jis finansuoja beveik šimtu procentų. Kultūros ministerija finansuoja šiais metais tik labai mažą leidybos dalį ir visiškai nefinansuoja knygų įsigijimo. Tuo tarpu Atviros Lietuvos fondas net nuperka knygų Lietuvos bibliotekoms. Kadangi Švietimo ir mokslo ministerija neturi lėšų komplektuoti knygas mokyklų bibliotekoms, jos komplektuojamos nemaža dalimi iš Soros“o fondo lėšų. Visi Vakarų filosofų veikalų vertimai išeina irgi ALF lėšomis, nes jokia privati leidykla negalėtų sumokėti už, pavyzdžiui, Nyčės ar Hegelio veikalų vertimus. Manau, kad ALF dirbantys šviesūs Lietuvos intelektualai fondo lėšas nukreipia Lietuvai naudinga kryptimi.

G. MARECKAITĖ. Pastebėjau, kad šis fondas remia pirmiausia kosmopolitinės nuostatos menininkus. Tai rodo parodos, rengiamos Šiuolaikinio meno centre, ir daug kitų iniciatyvų – ir gerų, ir nelabai gerų.

V. RADŽVILAS. Į Soros“o fondą aš žiūriu kitaip. Kai mes sakom, kad jis (Fondas, – R.B.) ugdo antitautinę savimonę, turim išsiaiškinti, kas yra tautinė savimonė. <...> Kai šiandien kalbam apie jaunimą, neturim pamiršti, kad vyksta natūrali tautinės savimonės krizė. Ieškoma išeičių, kaip gali augti ir keistis tauta, jei suvokiama, kad tauta istoriškai keičiasi per naujas egzistencijos formas. Medžiaga, iš kurios mes šiandien galim formuoti naują, modernią tautinę savimonę, yra ir ALF leidžiamos knygos. Iš savo šokių, dainų ir žaidimų mes nesukursim kitos kokybės identiteto. Tai, kas vadinama moderniomis Vakarų teorijomis, aš gavau iš Soros“o fondo leistų knygų, bet jos nepakenkė mano tautinei savimonei. Nežiūrėkim į žmogų kaip į bejėgę būtybę, kurią nuo visko reikia saugoti. Soros“o tikslas nėra diegti kosmopolitizmą. Kaip asmuo, turintis didelių ambicijų, jis suinteresuotas, kad visose pasaulio dalyse augtų intelektualūs žmonės, kurie užims valdžios, kultūros ir kitus postus. <...> tam tikruose taškuose mūsų interesai sutampa.“(11)

Ir vėl – kontrastas? Tarp vienos tiesos, vienodo mąstymo, dogmos ir galimybės sverti, rinktis, spręsti. Taip neįprasta realybei-uždaviniui. Bet „medžiokliai“ teisūs – Fondo įtaka laisvėti panorusiems žmonėms galėjo būti neabejotinai stipri: iki 1998 m. gruodžio, t.y. vien per projekto „Švietimas Lietuvos ateičiai“ penkmetį, organizuota 400 įvairių renginių, juose dalyvauta 25 000 Lietuvos pedagogų, išleista apie 350 knygų, skelbta per 40 konkursų, paremta 1200 projektų, per penkerius metus investuota 7 mln. JAV dolerių. Nuo 1999 m. pradžios iš buvusio ŠLA susikuria kelios švietimui dirbančios ir ŠLA idėjas tęsiančios struktūros, tačiau aprėpti sistemos kaitos tokiu mastu kaip ŠLA jos, drįsčiau teigti, nebepajėgia. Kita vertus, gal tik įspūdis toks? Pradėdamas veiklą Atviros Lietuvos fondas, jo vykdomas ŠLA projektas buvo ryškiai matomi, nes buvo vienintelis tokio masto veikėjas demokratijos idėjas gaudančioje Lietuvoje. Paraleliai nuo 1991 m. veikusi V. Vėbraitės ir J. Krokytės-Stirbienės rūpesčiu įsteigta organizacija A.P.P.L.E. (Amerikos mokytojai Lietuvos mokyklai), nors ir laikomas ryškiausiu savanorystės pavyzdžiu Rytų ir Vidurio Europoje, tebuvo vasarų demokratijos viltingas atodūsis Lietuvos švietime, nuolatinės, juolab tokiu mastu ir tokiomis įvairiomis kryptimis kaip ŠLA veikiančios ir finansuojamos įtakos negalėjo turėti, kaip ir epizodiški Šiaurės Baltijos šalių ar Danijos demokratijos fondo projektai. 1998–2003 metais Lietuvos švietime atsiranda naujų veikėjų (tokių kaip Pasaulio bankas) su dideliais švietimo pertvarkos užmojais, taigi iš ALF išaugusios struktūros veikė, sakyčiau, jau bendros, o gal šiek tiek ir tarpusavio konkurencijos sąlygomis. 2003 metais ALF Švietimo programa iš esmės buvo uždaryta, kaip ir daugelis ALF programų. Tokia nuostata: Soros“o fondai nutraukia veiklą, kai pasiekiamas atitinkamas demokratinės visuomenės brandos laipsnis. Ar tikrai tokį laipsnį pasiekė Lietuva, gal ir diskutuotina, bet formalūs kriterijai atitiko veiklos nutraukimo sąlygas.

Klausčiau, ar per Fondo veikimo laikotarpį kas nors, idėjų paveiktas, tapo „nebelietuviu“? Kita vertus, toks klausimas nekorektiškas – juk ALF solidžiai paremta Lietuvos pilietį, tautinį identitetą ugdžiusios literatūros leidyba, mokyklų ir kitų švietimo įstaigų dorinio, pilietinio, etnokultūrinio, sveikos gyvensenos ir kt. ugdymo programos. Jei dar abejojame, pasitikslinkime, kiek ŠLA projektas yra rėmęs etninės kultūros, etninio ugdymo projektų, renginių, finansavęs Lietuvos istorijos vadovėlių, rezistencijos literatūros leidybos, taigi yra pasitarnavęs ne tik Vakarų moderniosios kultūros ir praeities, bet ne mažiau ir tautos kultūros, istorijos pažinimui.(12)

Kodėl tokį problemišką ALF veiklos epizodą dabar prisimenu? Manding šiandien kaip niekada vėl būtų aktualu girdėti ir suprasti G. Soros“ą: „Pasaulis išgyvena sunkų metą. Civilizacija yra toli pažengusi ir jau tapusi globalinė. Žmogaus galia aplinkai labai išsiplėtė... Jeigu žmonijos mąstymas neprilygs jos turimai galiai, iškils didžiulis pavojus – galime susilaukti beprecedentinio masto katastrofos.

Mano filosofijoje atvira visuomenė yra pagrįsta tuo, kad mes visi veikiame, remdamiesi netobulu suvokimu. Niekas nežino ir negali žinoti absoliučios teisybės. Vadinasi, mums reikia kritiško mąstymo; mums reikia tokių institucijų ir tokios veiklos, kuri leistų taikiai sugyventi skirtingų pažiūrų ir skirtingų interesų žmonėms; mums reikia demokratiškos valdžios, kuri garantuotų, kad jos galia bus naudojama tikslingai; mums reikia rinkos ekonomikos, turinčios atgalinį ryšį ir leidžiančios ištaisyti klaidas; mums reikia ginti mažumas ir gerbti jų nuomonę. O svarbiausia – mums reikia įstatymo viršenybės.“(13)

Ar dabar mūsų visuomenė jau užaugusi tas mintis suprasti? Nepaisant gana skeptiško savo požiūrio į mūsų visų laisvėjimą, gebėjimą kritiškai mąstyti, vis dėlto pripažinčiau didelę Atviros Lietuvos fondo įtaką visuomenės laisvėjimo procesams, kaip kažkada ją yra pripažinęs tuomet švietimo ir mokslo ministras K. Platelis: „Tokio masto intelektualinės ir materialinės paramos, auginančios ir skatinančios laisvėti, atsiverti kūrybai, rastis drąsioms iniciatyvoms, savarankiškumui ir drauge jausti dėl to atsakomybę, mūsų šalies švietimas neturėjo ir veikiausiai neturės.“(14)

Apie nostalgiją. ...Taigi kad neturėjo ir neturės... Tik nostalgiškai tegaliu prisiminti laiką prieš du dešimtmečius. Nostalgija gali būti visai asmeniška – kas nenorėtų būti tiek jaunesnis? Bet... Šiuo atveju kalbu apie kitokią nostalgiją.

1998-ieji. ŠLA programos ratą apsukus surengiamas mokyklų komandų projektų baigiamasis pristatymas. Kaip tuomet esančią mokyklos, švietimo būseną apibūdina D. Kuolys: „<...>šiuolaikinės mokyklos mokytojams, mėginantiems visuomenės kaitoje dalyvauti, tenka būti ne tik akrobatais, kurie turėtų įvairių triukų imtis, kad iš tokios šiandieninės materialinės būklės galėtų šiaip taip kapstytis, norėdami mokyklą gyvybingą palaikyti, bet lygiai taip pat šiandienos mokytojams reikia ir filosofo išminties, ir politiko išminties, nes mūsų čia daromi ir siūlomi sprendimai yra politiniai sprendimai. Tai yra ta išmintimi besiremiantieji sprendimai, kurie brėžia ir mokyklos bendruomenės, ir apskritai Lietuvos, tautos raidos strategiją. Tokiu žvilgsniu žvelgiant kyla natūralus klausimas: ar mes mėginame tiktai fiksuoti visuomenės kaitos tendencijas ir prie jų prisiderinti, t.y. jeigu šiandien visuomenė pageidauja progimnazijos ar profesinio ugdymo kaimo mokykloje, mes tą ir darome, ar vis dėlto mėginame visuomenės kaitą ir jos tendencijas savo pastangomis veikti turėdami strateginę visuomenės raidos viziją? Šis klausimas aktualus yra visiems, politinius sprendimus darantiems.“(15)

Ar daug pasikeitė iššūkiai? Ar tik dar labiau paopėjo? Klausimas, kas ką vairuoja – visuomenė, veikiau įtakingų verslininkų, technokratų luomas švietimą, ar švietimas vis dar išlikęs visuomenės raidos kelrodžiu, įsipareigojęs savo transformacinei misijai – dabartiniame švietimo raidos etape bene opiausias.

Atviros Lietuvos fondo, bendro su ministerija ŠLA projekto misija, kaip jau minėta, priimti realybę kaip uždavinį ir ją transformuoti. Apeliuota į plačią švietimo bendruomenės talką, pasiryžimą tokiai misijai: kuo daugiau žmonių prie šios misijos prisidės, tuo tikėtinai lengviau bus įveikiamas uždavinys. Tuomet realybės įveikai būtina naujausia informacija sklisdavo kuo plačiau. Sunku, tarkime, būtų net įsivaizduoti, kad kuris nors XXI a. pedagogikos, lyderystės ar kokybės vadybos klasiku tituluojamas garsaus Vakarų universiteto ar kito mokslo centro mokslininkas Atviros Lietuvos fondo laiku būtų skaitęs paskaitas, vedęs seminarą 15-kai išrinktųjų... Jaučiu nostalgiją atvirumui kaip principui, sklidusiam iš Atviros Lietuvos fondo. Informacijos apykaitos svarbos jautimui. Pasitikėjimui diskusija, jos aktualumo supratimui. Ne savęs parodymams aukščiausių valstybės valdžių salėse, o giliam analitiniam svarstymui, kilusiam iš tikro rūpesčio švietimu. Bet gal jo vertos realybės – kaip uždavinio jau nebeliko? Gal jau išaušusi toji rytdiena – kurtos modernios Lietuvos modernios mokyklos rytdiena?

Tikrai išaušusi apstos rytdiena – dokumentų, skaitmeninių, popierinių ir visokio kitokio pavidalo, formų modernių priemonių, mokytojas kompiuterizuotas, skaitmeniškai pasikaustęs. Ar jau ir sotus? Šiandienos apsta nubraukusi iš darbotvarkės deficito problemą: apelsinas, bananas, orchidėja – juokai – skrandis ir akys priprato, nebenori, nebemato, nesižavi – juolab anoks tai kontrastas.

...O mūsų vaikai skelbiami pačiais nelaimingiausiais, daugiausiai besižudančiais Europoje. Apstos – per akis. Laimės – deficitas.

ES struktūrinių fondų pinigų, projektų – apsta. Darnos – deficitas. Niekas nekviečia, kaip kad yra kvietę 1996-aisiais: Projektų „vykdytojai turėtų savo darbų perspektyvas svarstyti, remdamiesi bendromis Lietuvos švietimo kaitos nuostatomis. Klausimą – vieni ar kiti darbai priklauso projektui – derėtų keisti klausimu: ar visiškai išnaudojamos projekto galimybės moderniai Lietuvos švietimo sistemai kurti, atviros piliečių visuomenės raidai skatinti? Bendradarbiavimo ir partnerystės pamatas – svarbiausios Lietuvos švietimo koncepcijos nuostatos, bendra reformos kryptis, o siekis – pastovios reformos darbų infrastruktūros sukūrimas, negrįžtamų demokratinės kaitos procesų laidavimas.(16)

Jaučiu nostalgiją darnai. Supratimui, kad kiekviena realybė tėra duotybė, kurią reikia keisti ne vien turtingesnės, bet pirmiausia – žmogiškesnės realybės link.

**************

(1) Marčiulionytė I. atsako Jablonskienei A., Gal norite į Kembridžą? // Dialogas, 1992 birželio 26, Nr.25, p. 6., kopija – ŠRPA, IV d., 6.2 sk.

Pastaba. ŠRPA – švietimo reformos parengimo archyvo akronimas. Tai švietimo reformos istorijos dokumentų rinkinys, surinktas ir susistemintas šio straipsnio autorės rengiant monografiją „Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997“. Rinkinys saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyve mokslininkės M. Lukšienės asmeninio archyvo priedo statusu.

(2) Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos bei Atviros Lietuvos fondo SUSITARIMAS Dėl projekto „Švietimas Lietuvos ateičiai“ įgyvendinimo, Pasirašo D. Trinkūnas, Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministras, I. Veisaitė, Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė, Vilnius, 1993 m. rugsėjo 15 d. // Dialogas, 1993, rugsėjo 24, Nr.38, p. 7., kopija – ŠRPA, IV d., 6.2 sk.

(3) Kuolys D., Pasisakymas ALF ŠLA projekto baigiamojoje konferencijoje „Švietimo kaita ir pilietinės iniciatyvos“ 1998 m. gruodžio 18 d. // Dialogas, 1998, gruodžio 24, Nr.47, p.8–9, iškarpa – ŠRPA, IV d., 6.2 sk.

(4) Ten pat.

(5) Atviros Lietuvos fondo projektas „Švietimas Lietuvos ateičiai“, Informacinis bukletas, p. 1. // ŠRPA, IV d., 6.1 sk.

Pastaba: Atviros Lietuvos fondo projektą „Švietimas Lietuvos ateičiai“ sustabdžius (1998 m.) visa archyvinė Fondo vykdyto projekto medžiaga yra perduota Centriniam valstybiniam archyvui. Toliau tekste vartosime įprastą projekto pavadinimo santrumpą ŠLA.

(6) Pvz., „3.1.1. Finansuoti Fondo valdybos patvirtintas projekto programas. 3.1.3. Iki 50 proc. finansuoti konkursus laimėjusių, Ministerijos Ugdymo turinio tarybos patvirtintų vadovėlių, programų ir mokymo priemonių leidybą. 3.1.4. Iki 50 proc. finansuoti programų komisijų atrinktų ir Ministerijos Ugdymo turinio tarybos patvirtintų užsienio vadovėlių, programų ir mokymo priemonių leidybą. 3.1.5. Išleisti kaip eksperimentinius Ministerijos Ugdymo turinio tarybos masiniam tiražui nepatvirtintus, bet konkursą laimėjusius vadovėlius, programas bei mokymo priemones. 3.1.6. Išleisti kaip eksperimentinius programų komisijų atrinktus, bet Ugdymo turinio tarybos masiniam tiražui nepatvirtintus užsienio vadovėlius, programas bei mokymo priemones.“ Savo ruožtu ministerija įsipareigojo 50 proc. finansuoti 3.1.3. bei 3.1.4. aprašytųjų leidinių leidybą bei nupirkti mokyklų bibliotekoms 3.1.5. bei 3.1.6. punktais aptartų leidinių tiražo dalį. // Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos bei Atviros Lietuvos fondo SUSITARIMAS… , Dialogas, 1993, rugsėjo 24, Nr.38, p. 7., kopija – ŠRPA, IV d., 6.2 sk.

(7) Soros'as G., Iš Atviros Lietuvos fondo internetinio puslapio įvadinio teksto // http://www.osf.lt/ George Soros

(8) Kuolys D., Kalba kūrybiniame vadovėlių autorių seminare, Druskininkai, 1993 m. lapkritis. // Apie naują erą, lietuviškus paradoksus ir istorinę misiją, Užrašė Bruzgelevičienė R., Dialogas, 1994, sausio 6, Nr. 1., p. 2., kopija – ŠRPA, IV d., 6.2 sk.

(9) Ten pat.

(10) Pvz., tokia vieša diskusija – „Pokomunistinės eros pradžia“– buvo skelbta Dienovidžio 1997 m. 39–40-ajame nr., aptariant Amerikos lietuvio V. Bražėno išleistą knygą „Sąmokslas prieš žmoniją“. Dienovidžio diskusija, perspausdinta Dialoge, 1997, lapkričio 14, Nr.42, p.7, kopija – ŠRPA, IV d., 6.2 sk.

(11) Ten pat.

(12) Pvz., vien 1996–1997 m. tarp 28 grantus gavusių vadovėlių autorių buvo 12-kos lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos vadovėlių autoriai; originalių knygų grupėje remtos: Aleksandravičius E., A. Kulakauskas A., Carų valdžioje. XIX a. Lietuvos istorija; Kerbelytė B., Stundžienė B., Lietuvių folkloro chrestomatija; Lietuvos filosofinė mintis, sud. G. Mikelaitis; pats ALF inicijavo ir rėmė: Žukas S., Istorinis pasakojimas: Lietuvos metraščiai; Gaškaitė N., Pasipriešinimo istorija; Girininkas A., Lukoševičius O., Lietuvos priešistorė; Autorių kolektyvas, Žemaitijos istorija; Narbutas S., Lietuvos renesanso literatūra; Ulčinaitė E., Lietuvos baroko literatūra; Sauka L., Lietuvių tautosaka; Jovaišas A., Senoji Lietuvos literatūra; Žentelytė A., XIX a. lietuvių literatūra; Abraitytė L., Skaitiniai; Bumblauskas A., Senosios Lietuvos istorija; be to, paremti visi lietuvių autorių dorinio ugdymo, originalūs katalikų tikybos vadovėliai, pilietinio ugdymo vadovėliai ir t.t.

Vien 1996 m. Švietimo naujovių ir iniciatyvų programa rėmė Kauno folkloro klubo „Liktužė“ 6-ąją etnokultūrinę stovyklą, Širvintų kultūros skyriaus etninę stovyklą Kernavėje, Vilniaus Ozo vid. mokyklos stovyklą „Lietuviais esame mes gimę“, Kėdainių r. moksleivių namų vykdomą dailiųjų liaudies amatų propagavimą, Vilniaus „Ąžuolyno“ vid. mokyklos etnokultūros kabineto „Seklyčia“ įkūrimą ir plėtrą, Lomių pagrindinės mokyklos projektą „Lomių krašto istorija ir etnografija“, Ylakių vidurinės mokyklos projektą „Vertybinių orientacijų ugdymas remiantis etnine kultūra“, Lenkimų vidurinės mokyklos Daukantiečių bendruomenės programą ir t.t. Turėkime omeny, jog tai tik vieni metai ir tik dalis paremtų projektų, iniciatyvų, o ŠLA veikė 5-erius metus, jo veiklą ir paramos kryptis tęsė Švietimo kaitos fondas.

(13) Soros“as G., Iš Atviros Lietuvos fondo internetinio puslapio įvadinio teksto // http://www.osf.lt/ George Soros

(14) Platelis K., Gerbiamasis George Soros, Ministro padėkos laiškas, 1998 m. gruodžio 18 d. // Dialogas, 1998, gruodžio 24, Nr.47, p. 8–9, iškarpa – ŠRPA, IV d., 6.2 sk.

(15) Kuolys D., Pasisakymas „Mokyklos lyderių“ programos baigiamojoje konferencijoje 1995 m. gegužės 12 d. // Bruzgelevičienė R.., Didysis akvariumas, Dialogas, 1995, birželio 2, p. 4., kopija – ŠRPA, IV d., 6.2 sk.

(16) Atviros Lietuvos fondo projekto „Švietimas Lietuvos ateičiai“ veikla 1996 m., Mokykla, 1996, Nr.10–11, p.70., ŠRPA, IV d., 6.2 sk.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"