Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Laukiančiojo mirties paroda. Kęstučio Vasiliūno „Memento mori“

 
2017 01 06 15:00
„Titaniko“ salėse autorius ruošiasi parodai. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Kęstutis Vasiliūnas savo parodą „Memento mori“ dedikavo tėvui. „Nepatogu, nemalonu, bet nebijokime pasikalbėti apie mirtį“, – siūlė autorius. Ir tuoj pat (turbūt dažno žiūrovo nuostabai) pridūrė mirties ne bijantis, o laukiantis.

K. Vasiliūnas – grafikas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, Vilniaus dailininko knygos trienalės kuratorius. Parodą (arba, kaip pats pavadino, paveikslinį ekleziastą) surengė sostinės „Titaniko“ salėse. Prie darbų pridūrė ir šešiaeilį: „Prisimink Mirtį, kai miegi, nes Mirties Angelas niekada nemiega. / Prisimink Mirtį, kai keliesi ryto saulėje, nes galėjai pasilikti tamsybėse. / Prisimink Mirtį, kai dirbi, nes gal tai tavo paskutinis darbas...“

Pasak parodos autoriaus Kęstučio Vasiliūno, mirtis tai – išsivadavimas iš gyvenimo tremties.

K. Vasiliūno kūryboje bibliniai siužetai susiduria su šiuolaikiškais popkultūros ženklais. Menininkui patinka priešpriešos ir paradoksai, meniniai pokštai. Šįkart parodos žiūrovus pasitinka garsinė instaliacija – prieblandoje, tyloje į metalines talpyklas (septynias, priešais kūrinius) nuo lubų laša vanduo.

Gyvenimas – tremtis

K. Vasiliūnas, apmąstydamas gyvenimo prasmę ir laikinumą, remiasi Ekleziasto knyga: „Viskam yra savas laikas.“ Vandens lašėjimas – ritmas, muzika – nurodo į šią, laiko, dimensiją. „Kadangi paroda – apie mirtį, laikas joje – labai svarbus“, – įsitikinęs Kęstutis.

Parodą grafikas skyrė prieš metus mirusiam tėčiui. „Įkvėpė šių metų patirtis, tėčio mirtis – žmogaus, tikinčio, skaitančio filosofiją, pasiruošimas (arba nepasiruošimas) jai. Mirties akivaizdoje išsigąstame: „Taip greit nepasiduosiu.“ Žmogus ne susitaiko, o įsitvėręs bando laikytis gyvenimo, kuris to visai nevertas. Kas norėtų likti šioje tremtyje?“ – svarstė pašnekovas.

Pranciškus Vytautas Vasiliūnas sovietmečiu leido knygas ir rengė jų parodas, buvo meno studijų nebaigęs menininkas. Norėjo, kad profesionaliai meno mokytųsi vaikai – Kęstutis ir jo brolis dvynys Vytautas Vasiliūnas. Tuo pat metu jiedu įstojo į Vilniaus dailės akademiją: Kęstutis – grafiką, Vytautas – tapybą.

Mirties, mirtingumo tema grafikas susidomėjo anksti. Skaitydavo Senąjį ir Naująjį testamentus – didelio šoko ir išgąsčio nepatyrė. „Visos knygos persmelktos minties, kad būtų nuostabu mirštant pasiaukoti, o ne sudrebėti. Mirties laukiu kaip išsivadavimo iš šio pasaulio. Kad ir koks nuostabus jis būtų sukurtas – su dangumi, gamta, ežerais ir jūromis, – apgyvendintas ne visais gerais žmonėmis, ir tai slegia“, – pasakojo autorius.

Parodą menininkas Kęstutis Vasiliūnas dedikavo tėčiui, skatinusiam savo vaikus – Kęstutį ir jo brolį dvynį Vytautą – mokytis meno.

Kinų menas ir karaokė

Menininko darbuose greta biblinių simbolių atsiranda dabarties, masinės kultūros užuominų. Tradicine technika atliktame medžio raižinyje pasirodo ryškus gaiviojo gėrimo „Coca-Cola“ logotipas, motociklininkas, šiuolaikinio pasaulio ženklai atsiduria greta senųjų, taip kurdami priešpriešas ir kontrastus. Rezultatas, kaip rašė šios parodos kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė, – ultramoderni ikona, egzistencinis popartas.

„Labai mėgstu paradoksus, ironiją, – pabrėžė Kęstutis. – Religinį meną (jei kas nors bandytų tai man priskirti) sunku sukurti profesionaliai, ne kičo stiliumi. Ar Kristus gimė, ar mirė, liūdesys mus kankina nuolat. Kitos tautos pasidžiaugia prisikėlimu, mes liekame tarsi apimti sąstingio. Todėl man įdomu pažaisti paradoksais, šiek tiek pajuokauti.“

K. Vasiliūnas rytietiškos medžio raižybos technikos mokėsi kūrybinėse dirbtuvėse Kinijoje. Rytuose požiūris į mirtį pozityvesnis. Estampai – vienas populiariausių menų, plačiai tiražuojami. „Sukrečia – socialistinis stilius vis dar dominuoja. Tačiau iš jų galime pasimokyti. Joks europietis prie vieno darbo nepraleistų metų. Kinas užsideda ausines, įsijungia karaokę – pasiūbuodamas vinuku palengva lentoje iškala vaizdinį. Paskui, atėjus šventėms, padainuoja, nes būna gerai išmokęs“, – šypsodamasis pasakojo Kęstutis.

Menininko darbuose – biblinės ir masinės kultūros užuominos. Parodos kuratorė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė šį žanrą pavadino ultramodernia ikona.

Knygų kambarys

K. Vasiliūnas yra Tarptautinės Vilniaus dailininko knygos trienalės kuratorius. Pastaroji, 2015-ųjų trienalė, parodyta sostinėje, buvo eksponuojama ir Italijoje. Dailininko knygų yra sukūręs pats Kęstutis, iš viso suskaičiuoja rengęs beveik keturias dešimtis tarptautinių knygų parodų. Vilniuje – viena didžiausių ir svarbiausių pasaulyje, garsinanti Lietuvos vardą.

Iš tūkstančio knygų-kūrinių trienalės žiuri atrenka kiek daugiau nei šimtą. Atranka – didelė, ne tik dėl griežtų reikalavimų kūriniams, bet ir todėl, kad tūkstantis knygų užima visą kambarį. Į darbą Kęstutis įtraukia ir studentus – kartu jie išpakuoja, patikrina ir peržiūri kūrinius. Tokiu būdu skatina, kad būsimi grafikai peržiūrėtų kuo daugiau įvairaus meno iš skirtingų šalių.

Vilniaus dailės akademijoje nuolat vieši ir dirbtuves rengia profesioriai iš užsienio. Spalį studentams paskaitas skaitė filosofas iš Kinijos XiaoFei Li, viešėjo britų rašytojas, meno kritikas Richardas Noyce‘as, jis taip pat apžvelgė studentų kūrybinius aplankus. „Norisi, kad jie susipažintų su išsilavinusiais žmonėmis. Ne visi menininkai vien guodžiasi, kad jų menui kurti nėra sąlygų. Galbūt jų niekada ir neatsiras, – kalbėjo grafikas. – Bet yra itin intelektualių žmonių. Su XiaoFei Li kalbantis reikia atsiversti enciklopediją. Jis žino apie viską ir įdomiai tai papasakoja. Tokie mokytojai motyvuoja studentus – pasikalba, susikuria bendruomenė, jos nariai gali dalytis savo vargais ir džiaugsmais.“

Šventieji raštai

Kūryboje K. Vasiliūnas dažnai pasitelkia senuosius raštus, biblinius siužetus. Net ir jo pasirinkta technika – ksilografija (medžio raižinys) – viena seniausių, turinti senas tradicijas.

Kasdien grafikas praleidžia dvi ar tris valandas skaitydamas. Jį domina ankstyvoji krikščioniška, viduramžių filosofija. „Svarbu formuoti save. Pirmiesiems krikščionims rūpėjo atsiversti, pasikeisti. Kodėl tai taip sunku? Kokios paslaptys čia slypi? Ar į jas atsakė tie, kurie dykumoje gyveno kelis dešimtmečius? Skaitau nežinomus autorius, mistikus, jų mintys ir pamokslai (skirtingais laikotarpiais) susiliečia. Tai padeda ieškoti atsakymų ir stiprina, kad mirties sulauktum pozityviai nusiteikęs“, – sakė „Memento mori“ autorius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"