Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Laureatai: emocijos ir santūrumas

 
GTČ trio (iš kairės): Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas. Algio Sabaliausko (ELTA) nuotrauka

Vakar paskelbti 2016-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. „Nežinau, ką ir pasakyti, neturiu patirties: tokia premija – pirmą kartą gyvenime, – pokštavo „Lietuvos žinių“ kalbinamas kino režisierius Gytis Lukšas. Jis – vienas iš šiemet pagerbtų kultūros karžygių.

Režisierius G. Lukšas dėkingas ir tiems, kurie manė, jog jis esąs tokio apdovanojimo vertas, ir visiems, su kuriais kartu dirbdamas sukūrė savo filmus. „Vienas kine tu negali nieko“, – pridūrė jis.

Atskirai G. Lukšas dėkojo rašytojams – filmų pagrindu tapo ne vieno lietuvių prozininko kūryba. „Kai kurių jau nebėra – Juozo Apučio, Romualdo Granausko – bet jie manyje tebegyvena“, – sakė režisierius. Pagal J. Apučio prozą sukurtas G. Lukšo filmas „Mano vaikystės ruduo“ (1977). 1982 metų filmo „Vasara baigiasi rudenį“ scenarijaus autorius – R. Granauskas. Nuoseklusis lietuvių literatūros ekranizuotojas G. Lukšas pasiryžo imtis ir R. Granausko romano „Duburys“: 2009-ųjų filmas – vieno gyvenimo istorija, filmas apie žmogaus likimą sovietmečiu. Dar G. Lukšo filmai kurti pagal Kazio Sajos, Juozo Baltušio, Vidmantės Jasukaitytės, Sauliaus Tomo Kondroto, Sauliaus Šaltenio prozą.

Gytis Lukšas /Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Mano gyvenimą sudarė filmų metai ir – laukimo, rengimosi jiems metai“, – teigė režisierius.

Pasak G. Lukšo, jaunieji lietuvių kino kūrėjai imasi visai kitokių temų, kuria kitokią kino kalbą, tarp jų yra jau garsinančių Lietuvą savo darbais. „Bet labai nenorėčiau, kad kinas taptų vien industriniu, komerciniu procesu, tikiuosi, kad nenunyks ir toks žodžių junginys, kaip „kino menas“, visada man buvęs esminis“, – pabrėžė režisierius.

Ar kam buvo ir yra reikalinga G. Lukšo profesinė patirtis? „Menininkas įdomus, jei yra visiškai savitas, nepanašus į kitą. Nesiveržiau ką nors padaryti panašų į save ir to nedarysiu. Kam gi reikėtų antro Gyčio Lukšo?!“

Trio

Už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą ir viso gyvenimo kūrybinę veiklą įvertinti muzikai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas. Izraelyje gyvenantis V. Ganelinas – pianistas, kompozitorius, V. Tarasovas – būgnininkas, perkusininkas, vizualaus meno kūrėjas, V. Čekasinas – saksofonininkas, klarnetininkas – multiinstrumentininkas. GTČ trio – Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas – susibūrė 1971 metais, Vilniuje.

„Žinia svarbi, nes Nacionalinė premija – pirmoji džiazo srityje. Prisimenu, kaip 1976-aisiais Balio Dvariono muzikos mokykloje įkūrėme pirmą džiazo klasę. Dabar džiazas, improvizacinė muzika gyvuoja festivaliuose asmenine jį atliekančiųjų iniciatyva, lyg filharmonijose ar muziejuose jam būtų ne vieta. Todėl premija svarbi ne tik mums, bet ir visiems profesionaliems džiazo meno atlikėjams“, – įsitikinęs V. Tarasovas.

Apie GTČ jis yra parašęs autobiografinę knygą „Trio“. Trejetas susibūrė prieš 45 metus, išsiskirstė prieš tris dešimtmečius. „Visi pasukome savais keliais. Dažnai grojame su V. Čekasinu, susibėgame pabendrauti, pasikalbėti apie muziką. Džiaugiuosi, kad vidinė energija, kuri lydėjo prieš 45 metus, išliko ir dabar“, – pasakojo būgnininkas, spalį KUMU meno muziejuje Taline surengęs garso instaliacijų parodą.

Rūta Katiliūtė /nuotrauka iš amenucentras.lt

Į sėkmę – zigzagais

„Sveikinimai tik pilasi, o aš pati – nešokinėju“, – paklausta apie reakciją į žinią apie premiją sakė tapytoja Rūta Katiliūtė.

„Prieš tai stengiausi negalvoti, kad neįsijausčiau be reikalo. Turėjau darbo, Marijampolėje atidarėme Juzės Katiliūtės šimtmečiui skirtą parodą, reikėjo ieškoti medžiagos“, – pasakojo tapytoja. Šveicarijoje gyvenusi dailininkė Juzė Katiliūtė (1916–2009) yra Rūtos Katiliūtės teta, tėvo sesuo.

„Matyt, turėjau šalininkų, – spėjo tapytoja. – Man pačiai stinga karjeristinių savybių: siekti, stengtis įlįsti, pasirodyti. Aš vertinu uždarą, subtilų gyvenimą. Todėl ir džiugu dėl įvertinimo – jis natūralus. Vadinasi, šis tas Lietuvoje keičiasi.“

Už abstrakčiosios tapybos išradingumą ir subtilumą įvertinta menininkė sako, kad kūrybinės paieškos – ilgi keliavimai zigzagais, o pažiūrėti trapi ir lengva tapyba paprastai būna sunkiai „išgaunama“.

„Ką galėčiau pasakyti apie savo kūrybą? Jei nori žengti pirmyn, tai paprastai save kritikuoji. Vadinasi, sieki dar daugiau“, – sakė R. Katiliūtė.

Vytautas Anužis. /Alinos Ožič nuotrauka

Premija paglostė

Aktorius Vytautas Anužis kelią į teatro sceną pradėjo Panevėžio dramos teatro Juozo Miltinio studijoje, vėliau studijavo Maskvoje. Vaidino Oskaro Koršunovo spektakliuose, dabar – Klaipėdos dramos teatre, Gintaro Varno „Oidipo mite“ sukūrė Teiresiją, įsiminė jo karalius Lyras Jono Vaitkaus pastatyme. Kaip sakė aktorius, tėvų, režisierių, mokytojų ir kolegų dėka jam sekėsi.

Profesorius studentams dėsto kartu su žmona Velta Anužiene, režisuoja baigiamuosius jų spektaklius. Teatro pedagogo darbas – atsakingas, ne mažiau alinantis nei kūryba scenoje, tik mažiau matomas. „Kaip rašė vienas mano kolega, pedagogo dalia – sėdėti parterio gale, gavus kvietimą į spektaklį iš buvusio mokinio, ir tyliai džiaugtis, nubraukti ašarą, kai jis apdovanojamas aplodismentais. Gerai, kad vaidmenys neaplenkia ir manęs“, – kalbėjo jau 38 metus dėstantis V. Anužis.

Aktorius kukliai prasitarė: premija paglostė už tai, ką gero galbūt yra padaręs. Todėl pats prisiminė ir įvertino tuos, kuriems norėtų padėkoti. „Jų gerumas – nepamatuojamas. Jeigu ne Velta, aš pats, mano kūrybinis kelias būtų kitoks. Ji formavo mane, kūrė, darė didelę įtaką. Esu laimingas, kad ją turiu“, – pridūrė pašnekovas. Vakar, sužinojęs apie pelnytą premiją, V. Anužis ruošėsi spektakliui, šiandien, gruodžio 15-ąją, Rusų dramos teatre jis vaidins „Karalių Lyrą“.

Už kuriamą miesto aplinką

Nacionalinę premiją už jautrų miesto erdvių formavimą ir profesinę atsakomybę pelnė architektas Audrius Ambrasas. Nominuotas jai buvo jau trečią kartą. Kaip užsiminė laureatus paskelbusi komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė, ir kultūra turi skolų, kurias kartais atideda, o vėliau grąžina kūrėjams.

Audrius Ambrasas /Asmeninio albumo nuotrauka

Architektas studijavo Vilniuje, dabartiniame Gedimino technikos universitete, yra jo dėstytojas. 1991 metais įkūrė Architektų biurą, tarp šio biuro komandos sukurtų pastatų – inovatyvūs verslo centrai, banko būstinės, meno ir edukacijos centrai Vilniuje.

„Nejauku gauti Nacionalinę premiją, nes architektūra – kompleksinis, ne vieno architekto kuriamas menas. Kita vertus, reikėtų pasveikinti visuomenę, kad kultūros ir meno premija skiriama šioje srityje. Architektūra – mūsų atspindys, joje matyti, kaip gyvename ir sprendžiame savo problemas, o kiekvienas pastatas tarsi užkoduoja tolesnį tos vietos plėtojimą, scenarijų“, – svarstė A. Ambrasas.

Šiemet Architektų biuras laimėjo tarptautinį konkursą kurti Mokslo ir inovacijų centrą Ventspilyje. Paklaustas, kokį ateities scenarijų architektas brėžtų mūsų gyvenamoje aplinkoje, A. Ambrasas dėmesį kreipė į kasdienę architektūrą: „Šaligatvius ir takus, suolus, turėklus, laiptus, įėjimus. Mūsų dar laukia atida kasdienėms detalėms, prie kurių prisiliečia žmogus“, – sakė jis.

Valdas Papievis /saltiniai.info nuotrauka

Paryžiaus saulė

Vakar Paryžiuje buvo šilta, labai saulėta diena. „Neišpasakytai giedra ir mieste, ir mano širdy, – taip savo džiaugsmą „Lietuvos žinioms“ nusakė Prancūzijos sostinėje gyvenantis rašytojas Valdas Papievis. – Dėl tokio svaraus įvertinimo džiaugiuosi kartu su skaitytojais, manau, jiems irgi šventė. Man tikrai svarbu, kad Lietuva manęs, jau daug metų gyvenančio svetur, nepamiršta. Šis apdovanojimas – pagarbos literatūrinei kūrybai, apskritai knygai ženklas.“

Skaitytojai ir kritikai puikiai įvertino pernai pasirodžiusį V. Papievio romaną „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Pasak literatūrologo Dariaus Kuolio, knygoje žodžių nėriniais „sugaudomi“ giliausi prasminiai niuansai. Tai iš tiesų ypatingo stiliaus, ypatingo ritmo kūrinys, bylojantis apie žmogaus santykį su laiku. Literatūrologė Aušra Jurgutienė jau ankstesnį V. Papievio romaną „Eiti“ (2010) buvo pavadinusi stebuklingu statiniu. Šiuo metu skaitytojams įdomiausia būtų išgirsti apie rašytojo kūrybinius planus, tačiau apie juos laureatas kalba nenoriai.

. . .

2016 metų Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis pagerbti

Architektas Audrius Ambrasas apdovanotas už jaukų miesto erdvių formavimą ir tvarkos jame atsakomybę, aktorius Vytautas Anužis – už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą. Džiazo muzikantai Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas įvertinti už Lietuvos džiazo mokyklos sukūrimą. Tapytoja Rūta Katiliūtė apdovanojimą gavo už abstrakčiosios tapybos kūrybingumą, kino režisierius Gytis Lukšas – už kūrybišką nacionalinės literatūros interpretaciją kino kalba, rašytojas Valdas Papievis – už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romano estetiką.

G. Lukšui ir džiazo trio atstovams apdovanojimas skirtas už viso gyvenimo nuopelnus, kitiems keturiems laureatams – už septynerius kūrybingus gyvenimo metus. Kasmet skiriamos šešios Nacionalinės kultūros ir meno premijos po 30 tūkst. 400 eurų.

Nacionalinės premijos skelbiamos iki gruodžio 15 dienos, o laureatų diplomai ir ženklai įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"