Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Leidyklos vadovas: „televeidžių“ knygose – trumpalaikiai tekstai

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Lietuva bus turbūt paskutinė, kuri praras popierines knygas, jeigu taip kada atsitiks“, – į knygos ir skaitymo ateitį Lietuvoje optimistiškai žvelgia leidyklos „Versus Aureus“ direktorius Arturas Mickevičius. 

Vis dėlto jis apgailestauja, kad parašoma ir išleidžiama daug menkaverčių knygų: „Rašyti knygas reikia ne todėl, kad tau norisi, o todėl, kad tu gali kažką pasakyti. O tokios savikritikos jau nebeturime, esame ištrūkę iš visų tramdomųjų marškinių.“

– Prašau pasakykite, ar jus džiugina Knygų mugė? Turiu galvoje ne tik lankytojų skaičių, vis augantį kiekvienais metais, bet ir tai, kad mugės dalimi tapo koncertai, kino filmų salės, atsirado šaukštai ir puodeliai?

– Iš to, ką jūs pasakėte, viskas džiugina, išskyrus šaukštus ir puodelius. Tokia komercializuota vadinamųjų palydinčių produktų gausa – ir prijuosčių ten buvo, ir marškinėlių, ir ko tik nebuvo... Bet iš esmės Vilniaus knygų mugė džiugina tuo, kad jau turi pakankamai stabilų savo lankytojų skaičių, t. y., jau formuojasi tam tikra bendruomenė, kuri domisi knygomis, kuri ateina ir kultūrinių renginių pažiūrėti, ir naujų knygų įsigyti.

– Kad žmonės eina, kad perka knygas, kad tuo domisi, tai yra pačių žmonių tobulėjimo reikalas, ar reikia ir kažkokio valstybės požiūrio į tai?

– Sakykime, aš pasigendu labiau kryptingo, aiškaus skaitymo skatinimo politikos vykdymo.

– Bet Jūs sutinkate, kad valstybės požiūrio į skaitymo politiką reikia?

– Be abejonės, reikia. Deklaracijų lygmenyje tas yra, jeigu pažiūrėtume į Kultūros ministerijos prioritetus, veiklos aprašymus. Šie metai yra paskelbti Bibliotekų metais. Seimas paskelbė Bibliotekų metus, bet irgi su tam tikru numatytu biudžetu – jeigu skaičiuotume, kiek vienam gyventojui tenka iš tos sumos, skirtos bibliotekoms, kad įsigytų knygų, tai Bibliotekų metais ta suma vienam gyventojui padidėjo 11 euro centų. Suprantama, kad tai nėra kažkas, kas galėtų paskatinti skaitymą ar priartinti knygą prie skaitytojo iš esmės, ypač periferijoje.

– Lyg ir yra programos, bet jos abejotinos, ne ten prioritetai, ne tos kryptys. Tai prašau pasakykite, koks tada skaitytojų skonis? Ką žmonės skaito?

– Pripažinkime, kad mūsų leidėjų krepšeliuose yra visko. Yra ir tikrai puikių leidinių, yra ir labai šiaip sau. Žmonės, deja, dažnai turi rinktis ne pagal kokybę, o pagal kainą. Arba tai, ką labiau reklamuoja. Čia ir televizija turbūt nemažai prisideda, kad kartais tokių vienadienių, trumpalaikių tekstų atsiranda. Aš turiu galvoje tą savo naujadarą „televeidžiai“.

Žinoma, yra televizijoje asmenybių, kurios tikrai gali daug ką pasakyti, bet kai kuriuose kanaluose mes matome tokių, kurie gali pasisakyti bet kada ir apie bet ką. Ir po to sugalvojami projektai, netgi, manau, ne jų pačių [sugalvojami] – „dabar mes pagimdysime knygą“. Ir pradeda „gimdyti“ knygas.

Tačiau aš galėčiau pasakyti, kad jeigu pažįsti raideles ir moki parašyti žodį, tai dar nesi rašytojas. Rašyti knygas reikia ne todėl, kad tau norisi, o todėl, kad tu gali kažką pasakyti. O mes tokios savikritikos jau nebeturime, esame ištrūkę iš visų tramdomųjų marškinių. Deja, neišsiugdėme vidinės cenzūros.

– Noriu Jūsų paklausti apie vaikų literatūrą. Koks yra valstybės požiūris į vaikišką literatūrą?

– Vaikų literatūra yra pakankamai nuskriausta. Susiduriame su viena iš pamatinių [problemų], kai nuo pat mažų dienų vaikas gauna visokius adaptuotus variantus, kuriuos pyškina spaustuvėse Kinijoje, Pietryčių Azijoje su tikrai menkavertėmis iliustracijomis, su tikrai ne pačiais geriausiais tekstais. Tai kaip mes ugdome skonį, jeigu mes tą masinę produkciją kemšame nuo mažiausių dienų? Būdamas brandaus amžiaus, jis jau nebeturi to skonio ir to literatūros pajutimo. Tada tokio greito vartojimo skaitytojų bendruomenė ir formuojasi.

Čia niekuo nereikia stebėtis. Čia, aš įsivaizduočiau, kaip tik labai matosi aiškios valstybinės politikos nebuvimas. Visame pasaulyje nuo Antikos laikų, ar kalbėtume apie senovės Romos valdovus, ar Graikiją, ar viduramžius, visi kreipė dėmesį – o ką skaito, kaip žmonės šviečiami? Palikimas savieigai nėra geras, ir jis duoda [atitinkamus] rezultatus.

– Tai Jūs optimistas dėl knygos ir skaitymo ateities, ar manote, kad be tų atributų – šaukštų ir puodelių – mugėse nebus ką veikti, o knygynai links į tą pusę, kad ten visada gausi puodelį kavos ir pyragaitį?

– Aš galėčiau save priskirti prie optimistų. Ir netgi turiu tokią viltį, kad kas jau kas, bet Lietuva, pergyvenusi spaudos draudimą, ir lietuviai tikrai turime kitokį požiūrį į knygą. Mums tai yra ne tik literatūra, mus tai yra savotiškas nacionalinio, tautinio identiteto klausimas. Lietuva bus turbūt paskutinė, kuri praras popierines knygas, jeigu taip kada atsitiks.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"