Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Leipcigo knygų mugėje perskaitytos lietuviškos istorijos

 
2017 03 28 11:00
Mugėje – apie 285 tūkst. lankytojų. Vilniaus knygų mugę šiemet aplankė 63 tūkst. žmonių.Tomo Schulze nuotrauka
Mugėje – apie 285 tūkst. lankytojų. Vilniaus knygų mugę šiemet aplankė 63 tūkst. žmonių.Tomo Schulze nuotrauka

Šiemet tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje Lietuvos autoriams skirta ypač daug dėmesio. Lietuva – mugės viešnia. Nacionaliniame stende buvo pristatytos lietuvių rašytojų knygos, išleistos vokiečių kalba, mugėje dalyvavo Tomas Venclova, Antanas A. Jonynas, Mikalojus Vilutis ir daugelis kitų autorių.

Skaitytojams pristatyta literatūros klasika: Antano Škėmos „Balta drobulė“, Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“, Jurgio Kunčino „Tūla“, taip pat – šiuo metu rašančių autorių kūryba. Apie ją kalbėjo Kęstutis Navakas, Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė, Rimantas Kmita. Iš viso lietuviškoje programoje buvo 50 knygų pristatymų, literatūros skaitymų, diskusijų.

Leipcige, kaip ir šiųmetėje sostinės knygų mugėje, Vilniaus dailės akademijos menininkai rengė „Ė dirbtuves“. Didžioji dalis lietuviškos abėcėlės raidžių yra skolintos iš kitų tautų, o ė neturi analogų pasaulyje. Jos išskirtinumą ir siekė pabrėžti akademijos dėstytojai bei studentai.

Vokietijoje išleista išsamiausia knyga apie Tomo Venclovos gyvenimą ir kūrybą."Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka
Vokietijoje išleista išsamiausia knyga apie Tomo Venclovos gyvenimą ir kūrybą."Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Apie Vilnių ir poeziją

Per forumą „OstSüdOst“ (liet. „RytaiPietūsRytai“) rašytojai kalbėjo apie Vilniaus miesto reikšmę savo kūryboje. „Vilnius turi ne vieną vardą – kiekviena kalba jis vis kitoks. Prieš 40 metų Kalifornijoje susitikau su vilniečiu poetu Czeslawu Miloszu. Nors šnekėjome lenkiškai, jis vis kartojo lietuvišką žodį „Vilnius“, drauge pabrėždamas miesto priklausymą Lietuvai, – prisiminė poetas, publicistas, profesorius T. Venclova. – Diplomatišku mandagumu atsakiau jam pavartodamas lenkišką vardo formą „Wilno“, taip akcentuodamas, kad Vilniuje lenkiškas dėmuo yra, ir niekur nuo jo nepabėgsime.“

Užaugau Vilniuje po Antrojo pasaulinio karo, kai jis dar buvo daugiatautis. Išmokau rusų ir lenkų kalbas. Dabar, kai Vilnius pasikeitęs, prisimenu, kad tai buvo miestas, kuris mokė mane tolerancijos ir kitų supratimo.

Vokietijoje išleista T. Venclovos prisiminimų knyga „Įmagnetinta šiaurė“. Jos vertėja Claudia Sinnig mugėje pasakojo, kad autorius – žinomas ir vertinamas Vokietijoje. Didelės apimties (650 p.) knyga – išsamiausia apie T. Venclovos gyvenimą. „Užaugau Vilniuje po Antrojo pasaulinio karo, kai jis dar buvo daugiatautis. Išmokau rusų ir lenkų kalbas. Dabar, kai Vilnius pasikeitęs, prisimenu, kad tai buvo miestas, kuris mokė mane tolerancijos ir kitų supratimo. Manau, jog daugiakultūriškumas Vilniuje niekada neišnyks ir neturėtų išnykti, net jei kam nors jis nepriimtinas“, – kalbėjo poetas.

Poetas Eugenijus Ališanka Leipcige pristatė savo esė rinkinį. Jis teigė esąs Šnipiškių rašytojas. „Tėvai grįžo iš Sibiro tremties, kai man buvo dveji. Apsigyvenome Kalvarijų (tuometėje Felikso Dzeržinskio) gatvėje. Viduramžiais Šnipiškės buvo žvejų kaimelis, XIX amžiuje – darbininkų rajonas. Trumpam buvau iš jo išsikraustęs, vėliau grįžau ir jau daugiau kaip 20 metų gyvenu. Ričardą Gavelį pažinojome kaip Vilniaus miesto centro rašytoją, Jurgį Kunčiną – kaip Užupio, o save laikyčiau Šnipiškių rašytoju“, – sakė E. Ališanka.

Ryšiai su Vokietija

Lietuvos prisistatymo Leipcigo knygų mugėje šūkis – „Pasakojimas tęsiasi“. Valstybės atkūrimo šimtmečio proga siekta priminti modernios Lietuvos formavimąsi, diskutuota apie šiandienos geopolitines, migracijos problemas, ryšius su kaimynėmis. Buvo ieškoma sąsajų su Vokietija, vokiškosios kultūros pėdsakų.

Alvydas Šlepikas, pradėjęs rašyti knygą „Mano vardas – Marytė“, nežinojo vokiečių vaikų (vadinamųjų vilko vaikų) istorijų. Po Antrojo pasaulinio karo jie, vedami alkio ir nepritekliaus, bėgo elgetauti, dirbti į Lietuvą. Šia tema mažai kalbėta. „Sovietmečiu tai buvo tarsi tabu. Dabar, kai tiražai išpirkti šešis ar septynis kartus, akivaizdu, kad skaitytojai žino apie vilko vaikus – į susitikimus bibliotekose atsineša nuotraukų, pasakojimų, visur ir visada“, – tikino autorius.

„Gastronominiai ryšiai – mažiau matomi, tačiau vienija įvairius Europos regionus“, – įsitikinęs R. Laužikas.

Rašyti knygą A. Šlepikas pradėjo, kai pats susipažino su vilko vaiku, jo mama. Rašytojui spaudoje paskelbus, kad renka medžiagą apie šiuos vaikus, atsirado ir daugiau žmonių, papasakojusių savo istorijas. „Tie pasakojimai jaudina. Būtų išdavystė jų neparašyti“, – pabrėžė A. Šlepikas.

Istorikai Rimvydas Laužikas ir Antanas Astrauskas studijavo Lietuvos ir Vokietijos gastronominius ryšius bei tradicijas – sudarė autentiškų receptų knygą. „Gastronominiai ryšiai – mažiau matomi, tačiau vienija įvairius Europos regionus“, – įsitikinęs R. Laužikas.

Autografus dalijo Toddas Strasseris, pasirašantis slapyvardžiu Morton Rhue.Tomo Schulze nuotrauka
Autografus dalijo Toddas Strasseris, pasirašantis slapyvardžiu Morton Rhue.Tomo Schulze nuotrauka

Pasak jo, istorija apie jaučių kelionę į Konstancą galėtų būti naujosios knygos santrauka, nes sieja tris dėmenis – politiką, gastronomiją ir tarpkultūrinius santykius. Konstanco susirinkime buvo sprendžiamas Lietuvai svarbus klausimas dėl Žemaitijos priklausomybės. Taigi reikėjo padaryti įspūdį Romos imperatoriui.

„Pagal viduramžių gastronomijos supratimą geri patiekalai privalėjo pasižymėti trimis savybėmis: stebinti, būti sudėtingi pagaminti, valgytojai turėjo matyti, jog patiekalai – brangūs, – Leipcige aiškino autorius. – Kad veiktų maisto diplomatija, reikia suvokti savo šalies įvaizdį ir ko iš jos tikimasi. Juk buvo galima imperatoriui dovanoti kupranugarį, dramblį, vienaragį ar krokodilą. Bet jis tokių daug matė, o Lietuvoje negyveno. Tuo metu apie Lietuvą manyta kaip apie laukinį kraštą pasaulio pakraštyje. Taigi sūdytas laukinis jautis buvo puiki dovana. Taip Žemaitija liko Lietuvai.“

Pabėgimas iš Europos

Mugės skaitytojus sudomino ir Undinės Radzevičiūtės knygos „Žuvys ir drakonai“ leidimas į vokiečių kalbą. Susirinkusiems lankytojams autorė papasakojo apie romane aprašomą XVIII amžiaus portugalų misionierių kelionę į Kiniją. Jų tikslas buvo atversti Kinijos imperatorių į krikščionybę. „Taigi su Lietuva – nieko bendra“, – tvirtino U. Radzevičiūtė.

Knyga susideda ir dviejų dalių. Pirmoji – apie europiečius Kinijoje. Kitoje pasakojama istorija apie kinus Europoje, tik šie – iš XXI amžiaus. „Knygoje daug kalbama apie pabėgimą, pabėga net senelė iš namų, – svarstė Rytų menu besidominti rašytoja, studijavusi meno istoriją Vilniaus dailės akademijoje. – Vieną dieną iš savo namų bibliotekos pasiėmiau knygą apie kinų istoriją ir ten radau nedidelį paveikslėlį, kuriame vaizduojama kinų mergaitė, aprengta vakarietiškais šarvais. Autoriaus pavardės nebuvo, tik – imperatoriaus vardas. Taip sužinojau apie europiečius, dirbusius Kinijoje. Paskui suradau dailininką ir jo darbus. Pasidėjau ant stalo kserokopijas ir pamačiau istoriją.“

Lietuva – ypatinga mugės viešnia.Tomo Schulze nuotrauka
Lietuva – ypatinga mugės viešnia.Tomo Schulze nuotrauka

Knygą į vokiečių kalbą vertė Cornelius Hellis. Anot jo, „Žuvys ir drakonai“ – pasaulinio lygio romanas, kuris turėtų sulaukti sėkmės ne vien Lietuvoje. Apie jo aktualumą paklausta autorė teigė esanti apolitiška: „Rašau apie tai, kas man įdomu arba svarbu. Jei tai netikėtai tampa aktualu, mane nustebina.“

Lietuviai už Lietuvos

Paulios Pukytės „Bedalis ir labdarys“ – literatūriniai etiudai apie emigravusių lietuvių gyvenimą. Spektaklis tokiu pat pavadinimu buvo pastatytas Vilniaus mažajame teatre. Pati autorė, gyvenanti Didžiojoje Britanijoje, pradėjo rašyti tik išvykusi ten. „Tapau rašytoja, kai palikau savo šalį. Pirmasis impulsas buvo laisvė, kitas – ilgesys. Rašiau apie savo jausmus, – svarstė P. Pukytė. – Emigracija Lietuvoje – didelė problema. Pasirodo, mūsų šeimos bandė palikti Lietuvą jau ne vieną dešimtmetį, vis grįždavo. Įdomu, kokios panašios yra mūsų kartos istorijos.“

Kipre gyvenančios ir kuriančios rašytojos bei vertėjos Dalios Staponkutės esė rinkinys „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ pripažintas kūrybiškiausia 2014 metų lietuviška knyga, o ji išversta ir pristatyta Leipcige 2015-aisiais. „Mano išvykimo istorija taip pat asmeniška – sekiau savo vyrą, kurį sutikau dideliame mieste studijuodama tai, ko negalėjau studijuoti Lietuvoje. Globalūs pokyčiai darė įtaką – važiuoti ir pamatyti pasaulio atrodė natūralu. Dabar sienos vėl šiek tiek užsiveria, mes nerimaujame ir permąstome emigracijos, imigracijos reikšmę. Būtent tai aprašau savo knygose“, – kalbėjo D. Staponkutė.

Undinė Radzevičiūtė pasakojo apie romano „Žuvys ir drakonai“ kūrybos pradžią."Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka
Undinė Radzevičiūtė pasakojo apie romano „Žuvys ir drakonai“ kūrybos pradžią."Lietuvos žinių" archyvo nuotrauka

Tarptautinė Leipcigo knygų mugė ir didžiausias Europoje literatūros festivalis „Leipcigas skaito“ kasmet vyksta kovo pabaigoje. Lietuvos stende pristatoma lietuvių autorių kūryba, išversta į vokiečių kalbą, taip pat eksponuojamos Vilniaus knygų mugėje išrinktos gražiausios knygos.

Už mugės ribų vyko kiti lietuvių kultūros renginiai: tekstilės paroda „Oxymora“, Arturo Valiaugos fotografijų ekspocizija, profesorius Vytautas Landsbergis skambino Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Dar bus pristatyta erdvinė opera tamsoje „Confessions“, balandžio pradžioje – Lietuvos kino programa.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"