Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Lietuvių dailininkė Prancūzijoje atrado neįprastas spalvas

 
2017 08 06 12:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Penkiolika metų Prancūzijoje gyvenusi ir kūrusi, iš jų šešerius dirbusi tapybos ir piešimo dėstytoja Krono meno akademijoje, dailininkė Aistė Jurgilaitė sugrįžo į gimtinę ir sostinės Pylimo galerijoje surengė personalinę tapybos parodą „Čia ir dabar“.

„Visi darbai sukurti Lietuvoje, jau grįžus. Kiekvienas paveikslas yra tarsi nuoroda į tam tikrą dalyką – patirtį ar pojūtį. Šios parodos pavadinimas geriausiai atskleidžia dabartinę mano būseną“, – sakė autorė.

A. Jurgilaitė neišskyrė kokio nors vieno įvykio, kuris galėjo turėti įtakos kūrybinio požiūrio formavimuisi. Anot jos, viskas, ką matai, kas vyksta aplink, veikia kūrėją. „Lankaisi parodose, bendrauji, užmezgi dialogą, o tai suteikia spalvų tiek pačiam gyvenimui, tiek tapybai“, – įsitikinusi dailininkė.

Gyvenimas Prancūzijoje praplėtė Aistės kultūrinį akiratį, ir tai gana ryškiai atsispindi kūryboje. „Padėjo man atrasti neįprastas spalvas. Daug kas sako, kad mano tapytuose paveiksluose jos kitokios. Galbūt tai atėjo iš Prancūzijos. Ten šviesa, šešėliai ir tonai kitokie nei Lietuvoje“, – svarstė menininkė. Ji apibūdino dailininką kaip stebėtoją, randantį įkvėpimą aplinkoje, gamtoje, besisemiantį idėjų iš asmeninių išgyvenimų.

Išgyveno dvejas skyrybas

Paklausta, ar menininkams nesunku sukurti šeimą, moteris prisipažino, kad būtent to jai ir nepavyko padaryti. „Keliai suveda ir išskiria, – filosofiškai į situaciją žvelgė pašnekovė. – Čia nėra nei tragedijos, nei didelio apgailestavimo. Tai jau buvo, tačiau aiškiai žinau, kad ir vėl bandysiu. Nauja pradžia įkvepia.“

Dvi santuokas ir dvejas skyrybas išgyvenusi tapytoja tikino, kad ieškoti – nieko bloga. Tai savita patirtis, gyvenimo pamokos, dėl kurių ji nė kiek nesigaili. „Jei nesijauti gerai, išeini kitur. Kad ir ką darytum, norisi, jog viskas vyktų darniai, harmoningai – tiek asminiame gyvenime, tiek kūryboje. Šalia turi būti žmogus, kuris tave suprastų, padėtų ir paremtų“, – aiškino A. Jurgilaitė.

Keturiasdešimtmetį perkopusi kūrėja tvirtino visai nebijanti pakeisti aplinkos, atsinaujinti ir nieko nesigailinti. Atžalų neturi, tačiau dėl to nejaučia nuoskaudos. „Yra kaip yra. Niekada nebuvau nusiteikusi prieš šeimą ar vaikus. Tad kas žino, kaip ten bus ateityje“, – viltingai šypsodamasi kalbėjo dailininkė ir pridūrė, kad yra tokio amžiaus, kai gali viską keisti, juolab – gyventi toliau.

Menininkės manymu, gyvenimą supranti tik jį ragaudamas, t. y. gyvendamas. „Teorija skiriasi nuo praktikos“, – pakartojo seną tiesą Aistė.

Knygose perteikta kitų žmonių patirtis, anot pašnekovės, gali šiek tiek daryti įtakos elgsenai, tačiau asmeninė patirtis daug įtaigesnė. Tapytoja renkasi skaityti išminties suteikiančią literatūrą, tad jos knygų lentynoje tikrai rastum brazilų rašytojo Paulo Coelho kūrinių.

„Jei nesijauti gerai, išeini kitur. Kad ir ką darytum, norisi, jog viskas vyktų darniai, harmoningai. Tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje.“

Kelionės ar gyvenimas kitoje šalyje, atitrūkimas nuo šaknų ir namų, menininkės įsitikinimu, veikia teigiamai. „Smagu sugrįžti, atrasti iš naujo tai, ko anksčiau nepastebėjai“, – teigė ji.

Svarbi šviesa

Šiuo metu A. Jurgilaitė gyvena ir kuria Lietuvoje, gimtuosiuose Trakuose. Paveikslus tapo savo bute. Vienas kambario kampas paverstas dailininkės studija. Čia karaliauja dažai, ir jie, kaip sakė tapytoja, taškosi visur – kartais net ant langų. „Man daug vietos nereikia, svarbu, kad būtų šviesu, – paaiškino Aistė ir juokdamasi patikslino: – Kambarys nepersismelkęs kūrybinės netvarkos, tačiau nėra ir precizinės tvarkos.“

Dailininkė keliasi anksti – stengiasi pasinaudoti natūraliu apšvietimu. Langai dideli, tad nesvarbu, kokia diena išaušta, šviesos vis vien netrūksta. Jeigu pagauna „sėkmingą bangą“, viską aplinkui pamiršta. „Laikas tarsi dingsta, toks nekontroliuojamas procesas... Kitiems tai kiek neįprasta, bet man – natūrali būsena. Ji negali trukti ilgai, nes labai išsekina. Pavargsti, turi sugrįžti į save“, – neslėpė A. Jurgilaitė.

Atsigauti nuo emocinės įtampos padeda gamta. Ji mėgsta eiti pasivaikščioti, stebėti paukščius. Šeima turi sodybą šalia ežero, netoli Trakų. Aistė svajoja kada nors paversti ją gyvenamuoju namu. Tada įsirengtų ir taip trokštamą terasą, kurioje galėtų tapyti. „Mėgstu dažyti sienas, tad ateities planai negąsdina“, – tikino menininkė.

A. Jurgilaitei visada patiko tapyti. Ją nuo pat ankstyvų dienų lydėjo kalbos, knygos apie dailę. Ir nenuostabu, vienturtės Aistės mama dailės mokykloje dėstė piešimą, o tėtis – architektas. „Turėjau ryškų potraukį, ir savo drauges į tai įvėliau“, – linksmai pasakojo ji.

Mokėsi tekstilės specialybės

Keisčiausia, kad būsima dailininkė įstojo į Vilniaus dailės akademiją mokytis tekstilės specialybės. A. Jurgilaitė iki šiol dėkinga savo tapybos dėstytojui Linui Leonui Katinui, kuris padrąsino tekstilės baigiamajame darbe užkabinti ir tapybą. „Vėliau su tekstile nebedirbau. Tiesiog tapyba man daug artimesnė, labiau tinka... Visada mėgau dažus, spalvas. Čia ir rezultatas greitesnis“, – grindė pasirinkimą Aistė.

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė yra sakiusi, kad tapyba – pagrindinė A. Jurgilaitės stichija – užvaldžiusi kūrėją visa savo galia, spalvų, linijų, ženklų siautuliu ir paslaptingumu.

Menininkė nestokoja atsidavimo, kurdama neriboja savęs, siekia nevaržyti ir žiūrovo. Savo darbus leidžia interpretuoti laisvai, įžvelgti jai pačiai artimus dalykus. Nediktuoja, ką matyti. „Smalsu išgirsti, kaip mano paveikslus supranta kiti. Būna, kad žmonės įžvelgia tokių dalykų, kokių neįsivaizdavau ten esant, pažeria tiek interpretacijų, – stebėjosi Aistė. – Todėl ir įdomu. Nutapau paveikslą, o jis tampa kažkuo, galinčiu kalbėti už save.“

Ilgainiui kai kurie kūriniai ima erzinti, tad dailininkė be skrupulų juos užtapo. Yra tokių, kuriuos autorė pertapo tris ar keturis kartus. Tai tapo savitu rodikliu – vykęs darbas arba ne. „Į kitą paveikslą, nesvarbu, kiek jam būtų metų, žiūri ir nežinai, ką norėtum pakeisti, viskas patinka“, – kalbėjo A. Jurgilaitė.

Ji pabrėžė, kad kūrėjui būtina laisvė. Todėl piešdama pagal užsakymą jaučiasi šiek tiek suvaržyta. „Turi atsižvelgti į kito žmogaus pageidavimus... Kita vertus, disciplina dar niekam nepakenkė“, – konstatavo menininkė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"