Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Lietuvos kinas ieško scenarijaus

 
2016 02 29 6:00
Algimantas Puipa Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Sėkmingas literatūros kūrinio ekranizavimas priklauso ne tik nuo gero scenarijaus, bet ir nuo finansavimo bei kiekvieno asmeninio požiūrio į kiną.

Taip kalbėjo garsūs Lietuvos kino scenaristai ir režisieriai Vilniaus knygų mugėje surengtoje diskusijoje ne tik apie literatūros kūrinių ekranizaciją, bet ir apie iššūkius, su kuriais susiduria dabartinis Lietuvos kinas.

Literatūra visada atliko švietėjišką funkciją. Atsiradus grožinei literatūrai knygų skaitymas virto puikia laisvalaikio forma. Pradėjus vystytis kino industrijai literatūros kūrinius pradėta naudoti kino scenarijų rašymui. Vis gi režisieriams tenka didelė atsakomybė ekranizuojant knygas: svarbu teisingai atkurti knygos personažus, atskleisti kūrinio idėją ir „nesumenkinti“ kūrinio.

Lietuviai nėra stiprūs dramaturgai

Pranas Morkus/Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pasak scenaristo Prano Morkaus, sėkmingas kino scenarijų rašymas, jų režisavimas priklauso nuo pačios tautos suvokimo. Be to, tauta, kaip ir žmogus, patiria ir nuopuolių, ir pakilimų įvairiose gyvenimo srityse. Kinas – ne išimtis.

„Dramaturgija nėra stiprioji lietuvių tautos pusė ir dėl to nereikia įsižeisti. Kadangi įvairios tautos vienu laikotarpiu turi tam tikrų pasiekimų kultūros ar istorijos srityje, o kitu – neturi nieko. Pavyzdžiui, olandų tapytojai per savo tapybos aukso amžių kas tris dienas sukurdavo po šedevrą. Dabar olandų tapyba nebeegzistuoja. Tokių pavyzdžių galima rasti ir kitų tautų pasiekimuose įvairiose srityse. Be to, lietuvių tauta turi problemų su epinio pasaulio suvokimu ir visuotine amnezija. Mes nelabai suvokiame, iš kur kas atsirado“, – kalbėjo kino scenaristas P. Morkus.

Rašytojai – ne scenaristai

Rašytojas, kuris viską žino apie savo kūrinį, atrodo, turėtų puikiai parašyti ir scenarijų remdamasis savo kūriniu. Tačiau geriausias rezultatas pasiekiamas tik tuomet, kai scenarijų rašo profesionalas, o ne rašytojas.

„Man teko dirbti su daug rašytojų. Kuomet iš jų nusipirkdavau autorines teises ir jie tiesiog atiduodavo kūrinį neprisidėdami prie scenarijaus rašymo, viskas išeidavo puikiai. Bet kai knygos autorius pats rašydavo scenarijų, abiem mums filmo kūrimas baigdavosi liūdnai. Rašytojui nepatikdavo mano kaip režisierius darbas, o man nepatikdavo jo parašytas scenarijus“, – savo patirtimi dalinosi režisierius Algimantas Puipa.

Jo teigimu, dramaturgams, pasiryžusiems parašyti scenarijų, ne kartą tenka išgirsti iš režisieriaus, kad pagal tokį scenarijų nebus galima kurti filmo. Apskritai scenarijus tenka perrašyti daugybę kartų ir kai kurie dramaturgai tiesiog pasirenka paprasčiausią variantą: parduoti savo kūrinio autorines teises.

„Scenarijus skirtingai nuo literatūrinio kūrinio yra ne skaitymui skirtas produktas, tai lyg žemėlapis filmavimo grupei. Ištrinami ilgi literatūriniai aprašymai ir paliekami tik esminiai dalykai: dialogai, veiksmai, laikas, dar kelios nuotaikos. Scenarijaus rašymas pirmiausia yra techninis darbas“, – sakė A. Puipa.

Pasak režisieriaus Audriaus Juzėno, dirbti su profesionaliu scenaristu ir rašytoju yra absoliučiai skirtingi dalykai: „Dirbdamas su scenaristu jauti komfortą, o su rašytoju – tau reikia jį pažintį, susigyventi su juo“.

Režisierius pasidalino savo patirtimi, kuomet scenarijaus rašymą patikėjo rašytojui Sigitui Parulskiui:. „Kai pirmą kartą susitikome visko aptarti, aš jam aiškinau, kas kur ir kaip turi būti. Pamačiau, kaip keičiasi jo veido išraiška. Matau, kad kažkas negerai. Tuomet jis klausia: ar aš tikrai tokią nesąmonę parašiau? Ne, sakau jam, viskas genialu, Sigitai. Tik čia – literatūra, čia – ne kinas. Kaip tu įsivaizduoji, kad tai pavaizduosime kine?“

Galiausiai, rašytojui ir režisieriui prireikė dvejų metų vienas kito pažinimui, kad pavyktų visiškai suprasti vienas kitą ir galėtų kartu dirbti.

Trūksta finansavimo

Lietuvos kinas, kaip ir daugelis kitų kultūros sričių, susiduria su viena opiausių problemų – per menku finansavimu. Šiandieniniam kinui trukdo ne scenaristų stygius, o nepakankamas finansavimas, skiriamas kinematografams. Kuomet pusei šimto paraiškų skiriama labai maža pinigų suma, negalima tikėtis, kad tai padės talentams atsiskleisti.

Tam pritarė ir režisierius Algimantas Puipa: „Aš tiesiog noriu palyginti. Negaliu pasakyti, kiek tai būtų eurais, tačiau skaičiuojant litais, daugybę metų iš eilės kinui buvo skiriama 8 milijonai litų. Pastaruoju metu Aplinkos ministerija skyrė 6 milijonus litų piktžolių išnaikinimui. Kaip matote, Lietuvos kinui skiriama tiek pat, kiek ir piktžolių išnaikinimui.“

Lietuvai trūksta kino studijų, įstaigų, kurios suteiktų įvairių resursų filmų kūrimui. Šis trūkumas labai apsunkina tiek kino režisierių, tiek scenaristų darbą.

„Kadaise buvęs kino studijos pastatas, kuris buvo ne tik pastatas, bet kino dvasia, šventovė, dabar jau sunaikintas. Jame buvo sukurta daug filmų. Vietoj jos buvo sukurta kita kino studija, kurios likimas irgi pakibęs ant plauko. Laimei, yra įkurtas „Lietuvos kino centras“ kino srities reguliavimui, bet finansavimas kinui vis tiek yra per mažas. Su tiek, kiek pinigų yra skiriama Lietuvos kinui, nepavyktų net vieno doro filmo sukurti. Viskas daug kainuoja, rekvizitų nėra, dekoracijų cechų nėra. Viską reikia susikurti tiesiog tuščioje vietoje“, – savo mintimis dalinosi P. Morkus.

Studentai nenori ekranizuoti literatūros

Giedrė Beinoriūtė/LŽ archyvo nuotrauka

„Šiuolaikinė jaunųjų režisierių karta nesidomi literatūra. Jie turi nuostatą, kad autorinis kinas, tai tik autoriaus, režisieriaus arba jo bendraminčio dramaturgo parašytas originalus scenarijus. Jauni režisieriai ekranizuotą literatūros kūrinį laiko antrarūšiu kinu“, – sakė režisierius A. Puipa.

Kino režisierė Giedrė Beinoriūtė kurdama kelis filmus rėmėsi ir Lietuvių literatūros kūrinių motyvais. Režisierė dėsto scenarijaus rašymo pagrindus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur savo studentams rašant scenarijus taip pat siūlo remtis lietuvių literatūros kūriniais.

„Mano motyvai iš tiesų labai paprasti, kodėl studentams siūlau rinktis lietuvių literatūrą. Visų pirma, studentai gali tiesiogiai susitarti dėl autorystės. Antra, manau, kad remiantis savos kultūros kūriniais, jiems yra lengviau tuos kūrinius suprasti, juos ekranizuoti. Juk lengviau susivokti toje kultūrinėje terpėje, kurioje tu esi ir gyveni“, – pasakojo G. Beinoriūtė.

Kinas – ne individuali veikla

Kad sukurta knygos ekranizacija patenkintų žiūrovų lūkesčius, režisieriui tenka ilgas ir sunkus savo filmui pasirinktos knygos analizavimo procesas. Bet svarbiausia yra režisieriaus atsakomybė ir asmeninis požiūris į kiną.

„Jeigu aš imuosi kurti remdamasis literatūra, aš skaitau, analizuoju ją kartu su rašytoju: kokią jis spalvą mato, kokie drabužiai, kokios detalės turi būti. Visa tai aš turiu susiurbti, nes antraip tu nusikalsti literatūrai, pačiai idėjai. Kiekvieną pasirinktą ženklą, simbolį, idėją tu turi kuo geriau pritaikyti kinematografijai. Jei poezija sugeba atrakinti žmogų, tu ekranizuodamas tą poeziją turi sugebėti atrakinti mažiausiai dešimt. Ir aš asmeniškai nesuprantu kino, kuris yra kuriamas sau,“ – prisipažino režisierius A. Juzėnas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"