Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Liudmila Ulickaja: „Į Maskvą? Atvažiuokit!“

 
2016 03 28 6:00
Liudmila Ulickaja Michailo Chodorkovskio knygos pristatyme Maskvoje. 2011 metai.
Liudmila Ulickaja Michailo Chodorkovskio knygos pristatyme Maskvoje. 2011 metai. AFP/Scanpix nuotrauka

Neseniai pasirodė į lietuvių kalbą išverstas rusų rašytojos Liudmilos Ulickajos romanas „Imagas“ („Žalia palapinė“). Bet jau yra ir nauja jos knyga, kviečianti kopti, – „Jokūbo kopėčios“. 

Nuostabių istorijų nuostabi pasakotoja pateikė šeimos sakmę, sagą, šakotą kroniką, kurios centre – Jakovo Oseckio, XIX amžiaus pabaigoje gimusio intelektualo, ir jo anūkės Noros, teatro dailininkės, likimai. Daug veikėjų ir intriguojantis siužetas, prisodrintas įvairiausių kontekstų. Kūrinio pagrindas – laiškai iš asmeninio archyvo; panaudota rašytojos senelio Jakovo Ulickio bylos iš KGB archyvų medžiaga. O Noros paveiksle – nemažai sutapčių su autore.

Lipdama „Jokūbo kopėčiomis“ L. Ulickaja ieško Kodo: biologinio, filosofinio, religinio žmogaus kodo. Ir meninio, teatrinio. Nemirtinga esmė užrašyta tam tikrais šifrais, vienijančiais mirtinguosius. „Šimtai tūkstančių esmių, sujungtų tam tikra tvarka, sudaro žmogų... jo aukštumas ir žemumas, drąsą ir bailumą, žiaurumą ir švelnumą, aistrą pažinti.“ Pasaulis, pasak vieno veikėjo, – šventraštis, tam tikras DNR, kurį turime šifruoti...

Drąsaus ir šviesaus L. Ulickajos talento raiška – ne tik grožinė kūryba, bet ir pilietinė pozicija – opozicija dabartinės Rusijos beprotybėms.

Jos romanuose vis šmėsteli lietuviškų motyvų. Ne išimtis ir „Jokūbo kopėčios“. Apie tai L. Ulickaja sutiko pasikalbėti su „Lietuvos žinių“ korespondentu.

Naujausias Liudmilos Ulickajos romanas. /Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Naujausias Liudmilos Ulickajos romanas. /Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Skaitydamas romaną ir čia tikėjausi lietuviškų inkliuzų ir jau buvau bepasigendąs. Vis dėlto yra: paminimas Levas Karsavinas; lietuviai lageryje; Jakovas Oseckis mokosi lietuvių kalbos... O koks jūsų sąlytis su lietuviškais motyvais realybėje?

– Senas tas kelelis, nuo 7-ojo dešimtmečio. Pirmoji išvyka – į Kuršių neriją. Ten tuo metu buvo tuščia, viešpatavo ramybė ir neapsakomas žavesys. O ryšiai su lietuviais užsimezgė vėliau. Palydove tapo Nina Konstantinovna Bruni-Balmont, kuri pati buvo likimo dovana. Iki šiol bičiuliaujuosi su jos ainiais. Jos dukra Mariana ištekėjo už lietuvių dailininko Teodoro Valaičio, ir mes iš pradžių bendravome Ninos Konstantinovnos namuose Kryme. Ten buvo nuostabi kompanija. Ir mūsų vaikai draugavo. Ir ilgainiui draugystė nenutrūko. Teodoras žuvo jaunas. Keitėsi šeiminis peizažas, atsirado nauji vyrai ir kiti vaikai, bet šilti santykiai išliko. Ir netgi sutvirtėjo. Su antruoju Marianos vyru, taip pat lietuviu, labai susidraugavo mano vyras. Ir iki šiol draugaujam. Taigi yra jau ketvirtoji karta – Ninos Konstantinovnos proanūkiai. Galima sakyti, ant šios moters viskas ir laikosi. Nors jau seniai jos nėra.

Vos nepamiršau! Mano pirmas vyras, kuris labai anksti mirė, buvo pusiau lietuvis. Bet faktiškai tėvo jis nepažinojo, turėjo patėvio pavardę. Tačiau šioks toks siūlelis vis dėlto egzistavo.

– Jūsų personažai iš Lietuvos: Aldona (romanas „Medėja ir jos vaikai“), Valerija („Nuoširdžiai jūsų Šurikas“), taip pat kunigas Dominykas ir dvi moterys, Filomena ir Joana, kurių maldą stebintį Šuriką persmelkia religinis jausmas... Lietuviškosios „Danielio Štaino, vertėjo“ gijos... Čia visur juntama didelė autorės simpatija, pagarbumas, epizodai svarbūs ir iškalbingi, per juos susiklosto ir Lietuvos vaizdas. Iš kur visa tai? Iš kur semiatės žinių?

– Turiu keletą draugų lietuvių, ir man pakanka. Vis dėlto tikriausiai yra labai gili priežastis, kurią net baugoka aptarinėti. Esu žydė krikščionė, rusiškosios kultūros atstovė, taigi gerokai išklibusių pamatų žmogus. Žydams aš ne žydė, o kažkoks brokas, daugeliui krikščionių – įtartina, mano rašymas rusiškai irgi kartais sukelia susierzinimą. Žydiškumo išsižadėti nė nemanau, veikiau jau aš jam nesu labai miela, ir todėl man lengva būti kosmopolite ir apskritai nesunku įlįsti į kito kailį. O dar aš genetikė, baigusi genetikos studijas, žmogus mane domina labiausiai. O tai tokia įvairialypė būtybė, tokia visiškai nenuspėjama, ir kiekvienas iš mūsų slepia savyje tam tikrą tekstą, kurį taip įdomu iššifruoti. Bent iš dalies...

– Dar apsilankote Lietuvoje? Juk rašytojas – laimingasis klajūnas, gali važiuoti kur nori, ir be jokių oficialių kvietimų į muges, pristatymus.

– Šiaip ir Lietuvoje mano knygos buvo leidžiamos. Regis, ir pristatyme kažkada dalyvavau. Bet pastaraisiais metais lankausi retai. Rečiau, nei norėtųsi.

– Jūs – subtili teatralė. Kartais pasakoma, kad lietuviai gana teatrališka tauta. Na, bent jau vertinanti ir gebanti kurti teatro meną. Turite savų pastabų šiuo klausimu?

– Taip, žinoma, aš irgi svarsčiau, kodėl taip nutiko. Tai neįmenama mįslė, kodėl visa puikių režisierių plejada – iš Lietuvos. Bet man svarbiausiuoju teatro lietuviu tapo scenaristas, rašytojas, intelektualas ir šiaip šaunuolis Pranas Morkus, su kuriuo neilgai dirbom kartu Maskvoje, Žydų teatre. Man visai neatrodo, kad lietuviai teatrališka tauta. Priešingai, jokio buitinio artistizmo, tokio būdingo, tarkim, gruzinams, aš visiškai nepastebiu. Veikiau rimtumas, tvirtumas, atsparumas, netgi šioks toks nerangumas... Ir iš kur atsiranda tie garsieji, pasaulinio masto režisieriai, neturiu supratimo. Gal kaip tik dėl kontrasto su aplinka, iš begalinio noro suteatralinti pernelyg kietai tvarkomą gyvenimą? Dėl teatralumo gyvenime stygiaus?

– Mane, kaip ir nemažai lietuvių, domina ir traukia rusų kultūra: literatūra, teatras, baletas, muzikai, muziejai ir t. t. Norisi važiuoti, pažinti, bendrauti, draugauti, tačiau dėl to, kas pastaraisiais metais vyko ir tebevyksta Rusijoje, taip pat kitose šalyse – dėl Rusijos, vykti į ją atrodo bjauru, gėdinga, nemoralu. Jums pažįstamos tokios prieštaros, kolizijos? Sykiu – jūs daug rašote apie tolerantiškumą.

– Tai dvi beveik nesusisiekiančios sritys – kultūros ir politikos; esu visiškai įsitikinusi, kad kultūros erdvė plyti aukščiau už politinę. Aš asmeniškai nesijaučiu atsakinga už valdančiųjų politines šiukšles. Joks priešiškumas tarp šalių nepajėgė sugadinti mūsų santykių su bičiuliais. Nors nuosėdų lieka. Štai mūsų miela Mariana, rusė, didžiąją gyvenimo dalį nugyvenusi Lietuvoje, trijų lietuvių motina, ilgai nevyko į Maskvą. Neįstengė įveikti pasibjaurėjimo, kuris tikriausiai ir jus sulaiko nuo važiavimo į Rusiją. Mariana galų gale atvyko dėl liūdnos dingsties – mirė brolis. Ir nors priežastis skaudi, ji labai džiaugėsi, kad įveikė šį vidinį protestą, susitiko su senais draugais, giminaičiais, artimais ir tolimais. Ogi kurių velnių turėtume šokti pagal tą kvailą dūdelę? Juk gyvendami kartu, tegu ir priverstinai, mes prikvėpavome bendrą erdvę, ir ji tebėra, tebelieka mūsų. Važiuokit! Mes su vyru pernai lankėmės Vilniuje, praleidome keletą dienų pas draugus sodyboje. Stebuklas – nesuniokota švari gamta, gražus namas, šalia dar išlikęs žemdirbiškas gyvenimas, kokio Rusijoje jau nepamatysi. Beje, mūsų vyrai geria mažiau – amžius. Puiki buvo kelionė. Atvažiuokit! O mano draugė Marija Čepaitytė, seniai gyvenanti dviejose šalyse, dviejose kultūrose, jau dešimtmetį vežioja vaikus iš Maskvos į Lietuvą dviejų savaičių atostogų į archeologijos stovyklą, ir visi laimingi. Kai yra abipusis interesas ir nuoširdžios simpatijos, jokių tolerantiškumo ugdymų nebereikia.

Maskva per pastaruosius dvidešimt metų labai pasikeitė. Man šiaip jau tie pokyčiai ilgai buvo ne prie širdies, bet štai neseniai suvokiau, kad gyvenu jau kitame mieste, kurį reikia iš naujo jaukintis, galbūt atsigręžti į jį be išankstinių nuostatų, galbūt miestas tiesiog keičiasi, panašiai, kaip ir visas pasaulis. Stengiuosi priimti tas permainas. O kultūriniu požiūriu Maskva – tiesiog europietiška sostinė: ir teatrai, ir muzika, ir parodos. Ir vadų portretų ne taip gausu, kaip buvo sovietų valdžios metais.

– Apibendrinant šiandienos Rusiją, klausimas jums – rašytojai, humanistei: kas bus, Liudmila Jevgenjevna?

– Prieš dvidešimt metų, o gal jau ir dvidešimt penkerius, mano amžinatilsį draugė Aliona Bokšickaja savo leidžiamame laikraštyje „Dom Kino“ suformulavo nuostabią antraštę – „Jokia valdžia neprivers mūsų gyventi blogai“. Pasistenkim gyventi gerai, nepaisant...

***

Pranas Morkus:

„Su L. U. susipažinome kažkurio Maskvos teatro fojė. Mane pasitiko laiba simpatiška mergina. Ji anuomet prižiūrėjo Šerlingo trupės literatūrinę dalį, o man ne per seniausiai buvo pasiūlyta imtis libreto roko operai apie Bar Kochbą, tai yra šiokios tokios avantiūros. Tačiau tąsyk pasirinkimo neturėjau. Įsidėmėjau tą žiemos dieną, nes neilgai trukus rusai užpuolė Afganistaną. Libretą šiaip taip parašiau, o atpildas buvo – pora laimingų metų agonizuojančios imperijos sostinėje. Šerlingo teatre spietėsi įvairiataučiai sudužėliai. Trobesys jiems atiteko nugriauti pasmerktame, nebeveikiančiame kino teatre Tagankos kalėjimo pašonėje. Žiūrovus ten tupdydavo ant lentinių, paskubomis sukaltų suolų, nuo lubų lašėdavo. L. U. dar nebuvo niekur spausdinusis, todėl kunkuliuote kunkuliavo kasdienybių istorijomis, aštriomis, netikėtomis, sykiu – raminančiomis nelyg malkų poškėjimas krosnyje užgulus darganai. Nors jokie ženklai nieko gera nežadėjo, visi to laivo keleiviai kantriai laukė savo valandos. Ir sulaukė. Anai merginai naujieji laikai dovanojo visa, ko gali geisti rašantysis. Ir literatūrinę šlovę, žinoma. Jinai – naujųjų laikų vieversys, tiesa, juo toliau, juo dusliau skamba jo balsas. Nes štai istorijos ratas apsisuko, rusai vėl puldinėja, kur kas, jų manymu, blogai padėta, buvusių saldžiabalsių laisvės sparnuočių pulkai suskato krankti, tik ji savo jaunystės neišdavė.“

***

Liudmila Ulickaja gimė 1943 metais. Maskvos valstybiniame universitete studijavo biologiją. Dirbo Bendrosios genetikos institute, Žydų kameriniame muzikiniame teatre. 1992 metais žurnale „Novyj mir“ buvo išspausdinta jos apysaka „Sonečka“, už kurią autorė gavo pirmąją tarptautinę literatūrinę premiją. 1993–2013 metais išleido 19 knygų. Kūryba išversta į kelias dešimtis kalbų.

Rašytoja – įvairių Rusijos ir tarptautinių premijų laureatė. Įvairių humanitarinių iniciatyvų sumanytoja bei rėmėja. 2007 metais įsteigė Liudmilos Ulickajos fondą.

***

Liudmilos Ulickajos knygos lietuvių kalba

Sonečka. 2005.

Kukockio kazusas. 2006

Ievos dukros. 2007.

Medėja ir jos vaikai. 2010.

Istorija apie katiną Ignasijų, kaminkrėtį Fedią ir Vienišąją pelę. 2011.

Danielis Štainas, vertėjas. 2011.

Imagas. 2016.

Taip pat L. Ulickajos tekstų publikuota Michailo Chodorkovskio knygoje „Aš kovosiu už savo laisvę“ (2012) ir parodos kataloge „Teodoras Kazimieras Valaitis (1934–1974)“ (2014).

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"