Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Lokys, Luckus, Cantat – Lietuva

 
2017 09 08 14:00
„Lokio“ scenoje vaidyba dera su tuo pat metu filmuojamų aktorių atvaizdu – Airida Gintautaitė ir yra kambaryje, ir matyti iš jo išeinanti. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Į Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vestibiulį, griežiant metalo pjūklams, susirinko „Lokio“ kūrybinė grupė. Spektaklis, šiuo metu repetuojamas Didžiojoje scenoje, kuriamas Prospero Mérimée novelės „Lokys“, fotografo Vito Luckaus ir prancūzų atlikėjo Bertrand'o Cantat gyvenimo bei kūrybos motyvais. Šiemet teatralai ieškos „Po tiesos mirties“.

Tokiu 78-ojo sezono šūkiu pavadintas ir teatro išleistas laikraštis. Jo antraštės – nemelagingos, bet ir nevisiška tiesa. Pirmajame puslapyje skelbiama, kad teatro fojė, kurią kadaise taip meistriškai kūrė architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, dabar statomas nacionalinis SPA. „Po skambiomis antraštėmis, žinoma, rasite visai kitą turinį. Tuo ironiškai atspindime ką kasdien matome interneto portaluose“, – pritilus netikrų pjūklų griežimui sakė teatro vadovas Martynas Budraitis.

Šiemet LNDT kūrėjai kviečia kritiškai vertinti informaciją bei įvairias žinių versijas. Pirmoji premjera vyks rugsėjo 14 dieną, kai bus parodytas lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio kuriamas spektaklis „Lokis“. Kiti šio sezono pastatymai bus mažesni ir mobilesni. Tai žingsnis į 2018–2019 metų sezoną, kai LNDT bus rekonstruojamas, todėl vaidinimai turės išsikelti.

Łukaszas Twarkowskis: „Jautėmės kaip Prosperas Mérimée – atvykome pasakoti istorijos nė kiek ilgiau nepabuvę Lietuvoje.“

Žmogžudystė ir Vilnius

Ł. Twarkowskis Lietuvoje lankėsi su Krystianu Lupa, kai jis šiame pačiame teatre statė „Didvyrių aikštę“. Ł. Twarkowskis tuo metu kūrė vaizdo projekcijas.

Šį spektaklį jis stato remdamasis trimis šaltiniais. Pirmasis – P. Mérimée mistifikacija „Lokys“ arba, kaip aprašė pats autorius, dvilypė būtybė – žmogus ir žvėris. Į šį kūrinį įsimaišė dvi tragiškos žmogžudysčių istorijos. Viena jų – V. Luckaus, kurio gyvenimo apybraižą kine yra sukūrusi režisierė Giedrė Žickytė. Savo namuose fotografas nudūrė besisvečiuojantį bičiulį. Supratęs, ką padarė, ir pats iššoko pro ketvirto aukšto buto langą.

Kita istorija – garsioji prancūzų roko grupės „Noir Désir“ vokalisto B. Cantat byla. Lankydamas Vilniuje besifilmuojančią aktorę Marie Trintignant dainininkas ją mirtinai sumušė. Nuteistas kalėti aštuonerius metus vienus iš jų B. Cantat praleido Lietuvoje. Kitus – Prancūzijoje, po pusės jam skirto laiko buvo paleistas lygtinai. „Mano žmona yra prancūzė, o kai prancūzai išgirsta apie Lietuvą, pirma jiems kylanti asociacija – ten, kur nužudė M. Trintignant“, – kalbėjo Vilniuje dirbantis režisierius. Tris pagrindines jo spektaklio istorijas sieja Lietuva.

Lokys žmogaus kailyje

P. Mérimée domėjosi lietuvių kalba ir etnografija. „Lokis“ – paskutinis kūrinys, publikuotas jam dar esant gyvam ir pavadintas lietuvišku žodžiu su klaida. Prancūzų rašytojas niekuomet nesilankė Lietuvoje, ją tik įsivaizdavo iš rašytinių šaltinių. Tačiau pagrindinis jo novelės veikėjas – Žemaitijos grafas Mykolas Šemeta. Jį aprašė kaip pusiau žmogų, pusiau lokį, lokio ir moters vaiką.

„Dėl to Lietuvoje kilo skandalas, – pasakojo Ł. Twarkowskis. – M. Šemeta dingsta, ir mes nežinome, kas jam įvyksta. Panašia tragedija pasižymi V. Luckaus biografija, nors mums svarbiau, ką jis kalba apie fotografiją. Kiekvienoje istorijoje domimės konkrečiu aspektu. B. Cantat atveju – žiniasklaidoje sukurtu jo, monstro, vaizdiniu. Pats B. Cantat teigia neprisimenąs, kas įvyko tą naktį Vilniuje. Mes, kūrybinė komanda, taip pat jautėmės kaip P. Mérimée – atvykome pasakoti istorijos nė kiek ilgiau nepabuvę Lietuvoje. Todėl pasakojame asmeniškai, kad įgautume teisę kalbėti kaip atvykėliai.“

Aktorius Vainius Sodeika vaidina V. Luckų. „Kompozicija yra nuspėjamas melas“, – sako šis spektaklyje. Aktoriai repetuoti pradėjo praėjusią žiemą, paskui susitiko rugpjūtį. „Žiūrėjome filmus, kalbėjome apie dokumentiką ir mokumentiką, analizavome istorijas. Dirbome be pjesės ir aiškios nuorodos, ką vaidinti. Repeticija – be pjesės ir vaidmens! – stebėjosi aktorius ir pridūrė: – Dėl to daug improvizavome ir diskutavome. Tai buvo reikalinga – visa ši informacija „įkrovė“ mus.“

Nelengvas mūšis

Pristatydami spektaklį aktoriai kalbėjo ieškantys būdų, kaip nevaidinti scenoje. Darius Gumauskas sakė nesivelkantis savo personažo rūbo. „Manęs jis nė kiek nejaudina. Dirbu šaltai ir racionaliai, kaip dokumentininkas, tyrėjas ar smalsus žmogus“, – tikino jis.

Kiek vėliau į repeticijų procesą įsitraukė Nelė Savičenko. „Ši žmonių grupė pasirodė išskirtinė. Virš jų tvyrojo kažkas, ką įspėti nebuvo lengva, – mąstė ji. – Aktoriui be galo svarbi yra motyvacija. Galiu pateikti jos įrodymą – septynių valandų trukmės šokį vienoje repeticijoje. Režisierius ne tik sėdėjo salėje, bet ir pats krutėjo. Matau, kad kiekvienas trupės narys – tyrėjas – yra ypač svarbus. Jei mums pavyks įtikinti žiūrovus, kad jie taip pat yra tyrėjai, būsime laimėję nelengvą mūšį.“

Spektaklio scenografas – prancūzas Fabienas Lédé – sumanė naudoti daug filmavimo kamerų. Tačiau ne tik tam, kad išdidintų vaizdą scenoje, bet ir parodytų pasakojamas istorijas įvairiais rakursais. Scenografijos konstrukcijas aktoriai perkuria, derina ir rekonstruoja. Tiksliau būtų F. Lédé vadinti scenos architektu.

„Man kameros nebūtinai yra scenografijos dalis. Kaip fotografuojant kadras priklauso nuo to, ką į jį įkomponuosi, taip ir scenografija leidžia kurti vaizdus – kadrus“, – dėstė jis.

Sukasi lokys – bijok nėštumo

Ł. Twarkowskiui paskelbus atranką į „Lokį“, kreipėsi 140 aktorių. Per keturias dienas režisierius susitiko su 90 iš jų, buvo sudėtinga atrinkti vos dešimt. O ir atranka nebuvo aktorinė – kitame kambaryje Ł. Twarkowskis palikdavo aktorių priešais kamerą ir paprašydavo dešimt minučių improvizuoti. „Mums reikėjo ne aktorių, kurie pademonstruotų savo gebėjimų paletę, o žmonių, iš kurių rinkinio galėtume sukurti dramaturgiją“, – aiškino režisierius.

Dramaturgė Anka Herbut, sujungusi tris skirtingas istorijas, išsimėčiusias laike, paskutinėse „Lokio“ repeticijose dalyvauti negalės – greitai jos šeima sulauks pagausėjimo. Tačiau pjesę suskubo įvertinti teatrologė Daiva Šabasevičienė. „Kūrinys – sensacija, iki šiol tokio, kuriame iš skirtingų temų gimtų toks protingas šiuolaikinės dramos tekstas, neturėjome. Nauja kalba reformuos ateinantį lietuvių teatro judėjimą“, – įsitikinusi ji. „Įdomu jau vien tai, kad iš Lenkijos atvykome į Lietuvą kurti spektaklio pagal tekstą, kurį apie lietuvius parašė prancūzas“, – birželį kalbėdama su D. Šabasevičiene pažymėjo dramaturgė.

Ne tik ji, bet ir Ł. Twarkowskio žmona šiuo metu laukiasi. „Vienas mano draugas, teatro kritikas iš Poznanės universiteto, išgirdęs, kad statome „Lokį“, apsidžiaugė, – prisiminė režisierius. – Prieš aštuonis mėnesius, prieš prasidedant repeticijoms, jis man paskambino ir pasakė prietarą: „Kur sukasi lokys, bijok nėštumo.“

Sezonas, skirtas dokumentikai

Kitą birželį prasidėsianti LNDT rekonstrukcija truks, numatoma, iki 2020 metų rudens. Per tą laiką teatre atsiras nauja Mažoji salė ir studija, jas bus galima pasiekti per pagrindinį įėjimą iš Gedimino prospekto. Be to, įsikurs kavinė ir mediateka, kur vyks susitikimai su kūrėjais.

Tad šių metų spektakliai kuriami taip, kad kūrybinės grupės galėtų gastroliuoti. Pauliaus Tamolės režisuojamas „#beskambučio“ vyks mokyklų sporto salėse. Vilniuje spektaklis bus rodomas Salomėjos Nėries gimnazijoje, paskui važinės po Lietuvą.

„Dreamland“ tema – pabėgėliai ir migrantai. Režisierius Mantas Jančiauskas, dramaturgai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė lankėsi pabėgėlių stovyklose Makedonijoje, Graikijoje, Užsieniečių registravimo centre Pabradėje. Režisierius Jonas Tertelis šįkart kalbės apie Šalčininkų rajoną ir šio miesto problemas. Kol kas jo spektaklis neturi pavadinimo.

Pavasarį Artūras Areima statys „Parodymus“, monospektaklyje vaidins Povilas Budrys. Suomių režisierė Saara Turunen Lietuvoje yra pastačiusi „Broken Heart Story („Sudaužytos širdies istorija“)“, kurioje sumaniai panaudota scenografija ir vaizdo kameros. Naujas jos kūrinys – „Normalumo fantomas“.

Kas mėnesį, pirmadieniais, vyks „Pokalbiai ne apie teatrą“. Šiemet juos ves filosofas Kristupas Sabolius. „Versmėje“ dramaturgai pristatys, kaip kuriamas dokumentinis teatras. Šiemet pakito LNDT kainodara moksleiviams ir studentams – nuo šiol bus taikoma 25 proc. „Jauno žmogaus nuolaida“ visiems žiūrovams iki 25 metų. Be to, teatras siūlo „Didelės šeimos kortelę“ – nuolaidą iki 50 proc. didelėms šeimoms. Prie šios LNDT akcijos jau prisidėjo Lietuvos nacionalinė filharmonija ir „Skalvijos“ kino centras.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"