Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Lukiškių aikštė: nuomonių kryžkelė (II)

 
2015 09 22 6:00
Lukiškės 1874 metais - dar vis nesutvarkyti tyrai.
Lukiškės 1874 metais - dar vis nesutvarkyti tyrai. Juzefo Čechavičiaus nuotrauka

Pastūmėjus sostinės Žaliojo tilto „balvonus“, Lukiškių aikštės likimas – nauja pilietiškos bendruomenės nuomonių sankirtos arena. Pasiklydome Vilniaus viduryje, plyname Lukiškių lauke, nerasdami esminio rakto – ne kaip, bet ką su ta beviltiška aikšte norime ir privalome padaryti.

Pabaiga. Pradžia - rugsėjo 16 dieną, nr. 179.

Konkurso statistika

Trumpa įvykusių bandymų surasti naująjį Lukiškių aikštės sprendimą suvestinė (pagal „Lietuvos žiniose“ 2015 03 27 Nr. 59 paskelbtą statistiką):

* 1995 metais Vilniaus savivaldybė surengė konkursą, skirtą Lukiškių aikštės paskirčiai suformuoti.

* 1996 metais Vilniaus taryba priėmė nutarimą sukurti Lukiškių aikštėje tautos kančias įamžinantį memorialą.

* 2000 metais valdančiosios Tėvynės sąjungos (konservatorių) iniciatyva Seimas priėmė Lukiškių aikštės įstatymą, bet jį vetavo prezidentas Valdas Adamkus, motyvuodamas, kad aikštė priklauso savivaldybės kompetencijai.

* 2008 metais Vilniaus savivaldybė paskelbė Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto konkursą. Aikštę ketinta rekonstruoti iki 2009 metais vykusių Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginių, bet sumanymas nebuvo įgyvendintas (2009 metais įvyko III konkurso turas – aut.).

* 2010 metais Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursą ėmėsi organizuoti Vyriausybė. Ji pavedė Aplinkos ir Kultūros ministerijoms surengti architektūrinį-urbanistinį bei meninės idėjos konkursus.

* 2011 metais Aplinkos ministerija architektūrinio konkurso nugalėtoju paskelbė „Archstudijos“ projektą „Ramybė“.

* 2013 metais Kultūros ministerija meninės idėjos konkurso nugalėtoju paskelbė Vidmanto Gylikio skulptūrą „Tautos dvasia“.

Regis, pastangų, veikimo ir net rezultatų tikrai turėjo pakakti, tačiau ir šiandien judesiai tebevyksta už aikštės ribų. Pabandykime susiorientuoti, kur slypi nesusipratimų priežastys.

Chaoso užuomazgos

Kaip rodo pateiktas sąrašas, 1995 metais veiksmai prasidėjo prasmingai – konkursu dėl aikštės paskirties apibrėžimo. Konkretus ir jo verdiktas: aikštėje turi būti sukurtas tautos kančių įamžinimo memorialas. Tačiau tolesni įvykiai ėmė rodyti būsimo nesusikalbėjimo ir artėjančio chaoso užuomazgas. Biurokratinius nesutarimus, kam priklauso aikštė (Vilniaus miestui ar valsty- bei?!), papildė valdiškos diskusijos, kas turi organizuoti konkursus ir kaip suformuluoti jų užduotis. Dar ryškiau ėmė skirtis visuomenės ir politikų nuomonės: ar bus kuriamas Tautos kančių memorialas, ar aikštė skelbiama svarbiausia valstybėje ir taps didingo paminklo, simbolizuojančio kovas už laisvę bei tautos atgimimą, reprezentacine vieta. Tolesni architektūriniai-meniniai konkursai aiškumo neatnešė.

Nenorėta pripažinti tik esminės problemos: iki galo nebuvo apsispręsta, kas turi būti aikštėje – paradinė bedvasė dykuma su moderniu, abstrahuotomis formomis idėją tik siūlančiu, bet nieko konkrečiai neišreiškiančiu objektu (t. y. paminklu), miestiečių poreikiams pritaikyta multikultūrinės paskirties vieta ar atskirus komponentus vienijanti memorialinė - žalioji miesto erdvė be pompastinio monumento ir paradinių elementų.

Be vargo galima prognozuoti, kuriai visuomenės grupei priskirtinas vieno ar kito varianto palaikymas - reprezentacinės aikštės norėtų politikai; rekreacinės pramogų zonos galint žiemą čiuožinėti, vasarą – ilsėtis ant žolės, muzikuoti ir „alintis“ – paaugliai ir jaunimas; pertvarkytos žalios aikštės ir memorialo – dar išlikę laisvės kovų ir tremties veteranai bei senjorai.

Atmosferą įkaitino konkursų sąlygose primygtinai reikalaujamas meninis akcentas – paminklo moderni stilistika ir šiuolaikinės jos išraiškos priemonės. Pagaliau 2010 metais surasta „saliamoniška“ išeitis – atskirti aikštės architektūrinio sutvarkymo ir skulptūrinio-meninio simbolio projektų konkursai, tikintis, kad radus neįpareigojantį aikštės variantą jį būtų galima įgyvendinti, paminklo sukūrimą nustumiant į ateitį (kol vienos iš aršiausiai konfliktuojančių nuomonių balsai nutils).

Premijuotas „Ramybės“ projektas neutralus, neapibrėžiantis nei aikštės charakterio, nei jos paskirties sprendimo. „Kietame“ akmeninės aikštės plote jį įgyvendinus, reikėtų iš naujo derinti visus paminklo elementus (tai galioja ir paskelbtajai nugalėtojai – „Tautos dvasiai“ ). Tačiau „Ramybė“ - aukso vertės laikinas aikštės problemos sprendimas, iš tiesų žadantis ramią egzistenciją bei gelbstintis politikus ir miesto vadovus nuo priekaištų dėl Lukiškių problemos vilkinimo.

Vilniaus planas 1862 metais.
Vilniaus planas 1862 metais.

Konkursų pamokos

Nedaug prasmės gaivinti praėjusių konkursų peripetijas, tačiau konkrečių darbų neaptarinėjant, kai kuriuos jų aspektus verta apibendrinti.

Lukiškių aikštė „sąlygose“ buvo apibrėžiama kaip atskiras objektas, tik autorių pasirinkimu ieškota jos sąsajų su urbanistinių idėjų komponentais – Pamėnkalniu bei dešiniuoju Neries krantu, bandyta gerinti aikštės, krantinės ir Baltojo tilto sąsają. Dažniausiai siūlyta išsaugoti esamą žaliąjį perimetro įrėminimą, atskirais atvejais jį papildant arba iš dalies pašalinant, o aikštė traktuojama kaip žalumos ir įvairių kietų dangų kombinacija. Dominavo sprendimai, kuriuose išlaikomas lygus aikštės paviršius, reljefas paįvairinamas tik paminklo elementais. Takų sistemos piešinių įvairovė – projektų išskirtinis motyvas. Dažniausiai akcentuojama Pietų – Šiaurės ašis Aukų gatvės tąsoje, ant jos parenkant vietą paminklui. Geometrinis takų tinklas grindžiamas pėsčiųjų srauto per aikštę kryptimis. Santūriu aikštės pavidalu stengiamasi neprieštarauti istoriniam architektūros fonui.

Ryšys su prospektu

Lukiškių aikštės ir Gedimino prospekto sąveika – reikšmingas klausimas. Dominavo du variantai: dalinis arba visiškas aikštės atvėrimas į prospektą ir erdvės praplėtimas; aikštės ir gatvės atskyrimas platesne želdinių juosta ar net ažūrine betono siena. Pirmuoju atveju – klasikiniais principais siekta prospektą ir aikštę su paminklu jos centre traktuoti kaip vienovę, maksimaliai atverti erdvę ir kartu su paminklo vertikale išdidinti mastelį. Antruoju - atribojimas turėjo suteikti aikštei rimties ir uždarumo, atskiriant jos funkcijas nuo judrios gatvės. Šis variantas artimas Aukų memorialo ir kamerinio mastelio paminklo idėjoms.

Aikštės sutvarkymo konkursus skelbiant kartu su reikalavimais pateikti paminklo idėją, bendri architektų ir skulptorių siūlymai leido įvertinti kompleksinį ansamblio pobūdį ir sumanymo esmę. Nors medžiagoje dėl eskiziškumo ir smulkaus modelio mastelio skulptoriaus indėlis rodėsi menkesnis, iš pradžių šis prieštaravimas nebuvo reikšmingas, nes reikalauta idėjų, o ne pabaigto produkto. Todėl sulaukta įvairių meninio akcento siūlymų – nuo kamerinių skulptūrinių kompozicijų iki „Laisvės varpo“, didingų stelų, erdvinių konstrukcijų, lazerinių projekcijų ar atitvarų sienų su ažūriniais žmonių siluetais.

Tačiau dar neapčiuopus priimtino varianto, organizatoriai konkursus pavertė viešųjų pirkimų akcija, kai norintys dalyvauti architektai privalėjo pateikti atestatus, firmos registraciją ir sumokėti mokestį už „sąlygas“, o jose reikalauta tiek detalios projekto medžiagos, kad jos pagrindu laimėjusieji konkursą iškart galėtų ruošti darbo brėžinius. Tokia situacija nebeskatino kūrėjų ambicijų, atskyrė architektų ir skulptorių interesus ir nuo konkurso atgrasė potencialius profesionalus, nenorinčius rizikuoti gan apčiuopiamais ištekliais, įskaitant sugaištą laiką, investuotas medžiagas bei lėšas. Viso to rezultatas – mažėjantis dalyvių būrys ir vis panašėjančios sprendimų versijos.

Neliko originalių akcentų

Jau po antrojo turo nebeliko kardinalių ir originalių meninio akcento siūlymų, ypač kai „sąlygose“ liko išvardyti „draudžiami“ naudoti simboliai – religiniai ženklai ir motyvai, heraldikos elementai ir kt. bei „privalomomis“ paskelbtos šiuolaikinės išraiškos formos.

Organizatoriams konkrečiai dar neapibrėžus Lukiškių aikštės kaip būsimos reprezentacinės, tolesniems etapams buvo atrenkami ir skatinami atitinkamos krypties architektūriniai siūlymai, kuriuose reguliarios konfigūracijos aikštėje ypač išryškinama paminklui skirta vieta arba ištisas aikštės plotas traktuojamas kaip horizontalus fonas meniniam akcentui. Šioms tendencijoms priskirtinas ir premijuotasis „Ramybės“ sprendimas, kuriame perimetrą įrėminus želdinių siena viena medžiaga padengta atvira aikštė sukelia optiškai išplėstus erdvės bei mastelio pojūčius. Tokiems aikštės variantams labiausiai dera schematiškai monumentalūs skulptorių siūlymai, todėl vietoj laisvų idėjų varžytuvių galop sulaukėme tik darbų su obelisko temos variacijomis, kurias vainikavo anksčiau vykusiame konkurse pristatyta ir apdovanojimo nelaimėjusi „Tautos dvasia“.

Oficialiai to neakcentuojant, visa tai užprogramavo tikimybę architektūros ir skulptūros ansambliu pasiekti monumentalumo ir didingumo įspūdį. Kartu ir atsakymą, kokia galėtų būti aikštė, labiausiai imponuojanti reprezentacinio Lukiškių sprendimo šalininkams. O „Ramybės“ autoriai net savo darbo pavadinimu ryškina priešingą nuostatą – kamerinį aikštės pobūdį, tarsi norėdami matyti ir adekvačią nuotaiką izoliuotoje, atskirtoje nuo miesto šurmulio erdvėje. "Tautos dvasia", deja, tam prieštarauja.

Jau buvo minėta dominuojančio Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios ir jos bokštų silueto įtaka aikštės kompozicijai ir būsimo paminklo pavidalui. Konkursai parodė, kad nepasitvirtino bandymai nepaisyti jų, o variantai, kuriuose dešiniajame aikštės krašte įkurdinami vertikalūs akcentai, - nesėkmingi. Tokio monumento įkurdinimo galimybės uždaroje aikštės erdvėje – labai kuklios ir be papildomų kompozicijos elementų variantų nepalieka. Tai galioja ir premijuotajai „Tautos dvasiai“.

Lietuvos raidos atspindys

Ilgiau nei šimtmetį trunkančios Lukiškių aikštės peripetijos – tikras Vilniaus miesto ir visos Lietuvos raidos atspindys, visuomenės transformacijų bei pasaulėžiūrų kaitos, politinių ir nacionalinių problemų, kultūros ir architektūros istorinis pjūvis. Konstatavę, kad aikštės atsiradimas esamoje prospekto vietoje buvo greičiau atsitiktinis negu logiškas ir argumentuotas miesto plėtros padarinys, turime pripažinti, kad nuo XX amžiaus pradžios Lukiškių aikštė jau realiai egzistuoja kaip paženklinta apibrėžta erdvė, aplink kurią palaipsniui gausėjant gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų šurmuliuoja miesto gyvenimas. Nors Vilniaus struktūroje ilgus metus aikštei nerandama deramo įprasminimo ir atitinkamo pavidalo, stichiškai ir nevalingai, tarsi augantis kultūrinis sluoksnis, kaupiasi jos istorinės atminties lobynas, kurį lėmė tiek miesto raidos tėkmė, tiek ir konkretūs įvykiai, susiklostę aikštės aplinkoje. Deja, tarp jų nerasime užuominų apie svarbius ir tautai prisimintinus momentus, išskyrus aikštės pradžią ir paskutinį sureikšmintą jos egzistencijos etapą siejančias neišdildomos istorinės atminties jungtis – ilgalaikių krašto okupacijų metus. Tie metai Lukiškių aikštę paženklino nebeištrinamais prievartos ir tautos paniekinimo pėdsakais - mūsų šimtametę aikštę dengia šešėlis, kurio tamsi aura galutinai užklojo margos egzistencijos šurmulį, - tai buvęs grėsmingas KGB monstras, savyje sukaupęs juodąsias demoniškas paslaptis, nepalyginamo žiaurumo ir žmogiškumo niokojimo atspaudus. Nesišvaistant okultine terminologija, minėto pastato istorinė atmintis išties niūri ir šiurpinanti. Atrodytų, šie mūrai jau tapo ir amžinos grėsmės perspėjimu, ir raktu, kuris galėtų lemti Lukiškių aikštės įprasminimo paieškas. Dabartinių Teismų rūmų (bent vilniečių atmintyje tai vis dar KGB simbolis - aut.) cokolio granitinės plokštės su iškaltų žuvusių kovotojų už Lietuvos laisvę vardais – jau pirmasis žingsnis šia kryptimi. Greta pastato stovintys nuoširdūs Kovos aukų ir tremčių atminties pagerbimo ženklai – tolesnės idėjos raida, laukiantis profesionalių interpretacijų.

Šie lyriniai nukrypimai – įžanga į asmeninius samprotavimus, ar Lukiškių aikštė turėtų tapti reprezentacinė. Atsakymas trumpas ir kategoriškas – NE! Šalia visų išsakytų argumentų „prieš“, galima išrikiuoti dar papildytą eilę. Pirmiausia, Vilnius ir Lietuva jau turi savo svarbiausią aikštę – tai sostinės Katedros aikštė. Jau XIX amžiaus pabaigoje, panaikinus carinės tvirtovės statusą, buvusi Katedros šventoriaus ir priešpilio erdvė, papildyta išgriauto senojo miesto plotais, buvo oficialiai performuota į centrinę miesto aikštę. Nekalbant apie šios vietos istorinę ir dvasinę svarbą bei daugybę jos aplinkoje vykusių ryškiausių Vilniaus ir Lietuvos valstybės momentų, išlikusį istorinį, architektūrinį ir urbanistinį anturažą su atkurtais Valdovų rūmais, tapybiška aplinka ir solidžiu masteliu, kurį ne sykį „išbandė“ reikšmingiausi įvykiai bei renginiai. Turime tai, kas primena, įkvepia ir žadina Tautos Dvasią, kas sieja praeitį ir dabartį, kas dėl istorijos negandų ir laimingų jos momentų jau išgyventa ir šioje vietoje pašventinta.

Sostinės centrinėje dalyje atsirado ir svarbus šiuolaikinis akcentas, jau palaimintas mūsų naujausios istorijos krikštu – Respublikos aikštė šalia Seimo - visuomeninė erdvė su jai skirta ir sėkmingai atliekama politine-socialine misija. Gedimino prospektas, funkcionalus pastarojo šimtmečio urbanistinis darinys, laiko ir prasmės požiūriu – tarpinė jungtis tarp seno ir naujo, tarp katedros ir parlamento. Tai – sostinės centro ašis, kurios užpildymas kokybiškais komponentais - dizainu, želdynais ir statiniais - permanentinis procesas. Svarbu tik nepažeisti jo racionalios tėkmės.

Okupacijų simbolis

Lukiškių aikštė prospekte – okupacijų (carinės, lenkiškos ir sovietinės) simbolis, sovietmečiu supolitizuota erdvė, vienas prospekto elementų be apibrėžtos reikšmės, kuriam tenka ieškoti naujo įprasminimo. Ar iš inercijos verta vėl atkurti deklaratyvių procedūrų vietą tik todėl, kad tai jau buvo? Kai jokie parametrai to nepasiūlo ir argumentais „už“ tarnauja vien norai centre turėti reprezentacinę erdvę su iškilmingu paminklu, šalia kurio „valstybės svečių delegacijos“ galėtų kloti ritualinius vainikus? Dauguma iki šiol neinformuotų vilniečių pašiurptų sužinoję apie dar vieną sostinės viduryje planuojamą akmeninę dykumą, kurios paskirtis – tarnauti ceremonijoms, valdiškoms manifestacijoms, jaunimo šventėms, triukšmingiems koncertams, prieš valdžią protestuojančiųjų sambūriams ir kitiems masiniams turgaus lygio renginiams, tarsi mieste jiems dar trūktų vietos.

Kur vieta Laisvės paminklui

Kažin ar organizatoriai susimąstė, kaip visa tai atrodytų didingo paminklo papėdėje! Todėl, atmetus Lukiškių aikštės reprezentacinę idėją, lieka atsakyti į klausimą, koks ir kur galėtų iškilti Laisvės paminklas. Abejotina ieškoti vietos Laisvės paminklui pagal svarbumo ar reprezentatyvumo kriterijus. Nebūtinai teisinga ir nuostata, kad monumentas neišvengiamai turi būti siejamas su galimybėmis šalia jo atlikti iškilmingus ceremonialus. Vertėtų apsvarstyti ir kitus Laisvės paminklo įprasminimo variantus. Juk ir dabar atitinkami ritualai sėkmingai vyksta šalia Seimo ar prezidentūros, kritusius už nepriklausomą Lietuvą svečiai ir mes patys pagerbiame Antakalnio kapinėse, daugumai mūsų tautiečių taip imponuojančio Laisvės monumento Rygoje vieta nėra patogi nei masiniams sambūriams, nei ypatingiems renginiams. Tiesiog paminklui tapo parinkta jo sukūrimo metu egzistavusi fizinė riba tarp senosios ir naujosios miesto dalių, monumentu kaip simboliu pabrėžiant atskirtį tarp buvusios ir naujosios laisvos Latvijos.

Tautos namų idėja

Ir Lietuvos Respublikos sukūrimui 1918 metais bei krašto atgimimui įamžinti laikinojoje sostinėje kūrėme ne skulptūrinę kompoziciją - tautos pasiryžimu ir aukomis statėme Prisikėlimo bažnyčią. Simboliška, kad jai pabaigti, kaip ir mūsų valstybei, pristigo likimo išskirto laiko, tačiau didingu tautos vienybės ženklu ji tapo dar prieš sovietinę okupaciją. Esama ir kitokių ženklų tautos Laisvei ir Valstybės atkūrimui pažymėti, prasmingesnių negu akmeninis ar bronzinis stulpai. Juolab artėjant prie jubiliejaus, prisimintina prieš šimtmetį Vilniuje nespėta įgyvendinti Tautos namų idėja, kuri beviltiškai tylomis ar pusbalsiu tebekuriama ir dabar. Gili simbolika būtų tiek metų praėjus ją imtis realizuoti kaip moderniausią kultūrinį centrą ir valstybės panteoną. Dar gražesnis simbolis būtų jam grąžinti prieš šimtmetį tautiečių Pamėnkalnio viršūnėje išpirktą žemę, „užgrobtą“ dabar griuvėsiais virstančio sovietinių „profsąjungų“ monstro. Ir šis kalnas Vilniuje – neeilinis prasmingos istorinės sąsajos ženklas. Ant Gedimino kalno - mūsų valstybės praeitis – Aukštutinė pilis, ant Trijų Kryžių kalno - atkurtas tautos krikščioniškasis žymuo. Būtų visai logiška ir atgimusios Lietuvos monumentui iškilti ant trečiojo – Tauro kalno. Jei ne impozantiško pastato, tai bent iškilaus Laisvės paminklo arba ir vienu, ir kitu pavidalu. Tokiam sprendimui dedikuotas Pamėnkalnis – kur kas geresnė vieta negu dauboje stūksanti, aukomis paženklinta Lukiškių aikštė, kuriai kur kas labiau organiška žaliosios oazės paskirtis.

Reprezentacinės aikštės norėtų politikai; rekreacinės pramogų zonos galint žiemą čiuožinėti, vasarą – ilsėtis ant žolės – paaugliai ir jaunimas; pertvarkytos aikštės ir memorialo – dar išlikę laisvės kovų ir tremties veteranai. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka
Reprezentacinės aikštės norėtų politikai; rekreacinės pramogų zonos galint žiemą čiuožinėti, vasarą – ilsėtis ant žolės – paaugliai ir jaunimas; pertvarkytos aikštės ir memorialo – dar išlikę laisvės kovų ir tremties veteranai. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Ką daryti Lukiškių aikštėje

Apibrėžkime, kuo skiriasi Tautos kančių memorialo ir Laisvės paminklo sąvokų prasmė. Šių terminų išskirtinumas tiesiogiai siejasi su aikštės pobūdžio traktavimu. Memorialui turėtų atliepti santūrus, kamerinis, rimtį ir susikaupimą siūlantis aikštės sprendimas bei kuklus, be pompastikos elementų, išraiškingas skulptūrinis ženklas.

Laisvės koncepcijos meninis įkūnijimas akivaizdžiai reikalauja iškilmingo pobūdžio aikštės sprendimo: atviros, reprezentatyvių matmenų erdvės, kokybiškų dangų, atitinkamų skulptūros bei ją papildančių elementų gabaritų – ansamblyje su paminkle meno kalba išreikštomis atgautos Nepriklausomybės įprasminimo ir ateities vizijų idėjomis. Pagal šias skirtingas nuostatas turėtų būti apsispręsta, kuriai – paradinei-reprezentacinei ar kamerinei-memorialinei - Lukiškių aikštės paskirčiai bus suteiktas prioritetas.

Buvusio KGB pastato cokolyje įamžinti KGB kankinių vardai ir šalia pastato Aukų gatvėje iškilę stichiški Kovų už laisvę ir profesionalūs Tremčių atminimo ženklai - jau egzistuojantis, nors kuklus memorialas. Nors girdėti daug balsų, prieštaraujančių kančių apoteozei ir memorialo kūrimui, šis realizuotas paženklinimas visoje Lukiškių tvarkymo istorijoje liudija idėjos prasmingumą ir tai, ko galutinio aikštės sprendimo autoriams teks paisyti. Ir tik kaip apgalvotą provokaciją galima vertinti publikos bauginimą neigiamomis emocijomis ir gedulingomis nuotaikomis, Tautos kančių memorialą vaizduojant akmeninių antkapių rikiuote ar nauju Kryžių kalnu. Visai logiška, plėtojant memorialo idėją, aikštės dešiniąją dalį priešais buvusį KGB pastatą jam ir skirti, želdinių grupėmis suformavus erdvę, derančią su santūriu meniniu akcentu. Toks variantas būtų prasmingas savo dvasiniu ryšiu su Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir nekeltų vizualinių komplikacijų su jos bokštais, kuriuose jau suskambo kariliono varpai. Kartu būtų užtikrinta šios aikštės dalies grafinė sąsaja su Teismų pastato siluetu. Šios kompozicijos dėmenimis galėtų tapti skulptūriniai Aukų gatvės žymenys bei akmuo 1863 metų sukilimui atminti.

Žaliasis ryšys

Atsirastų galimybės vėl grįžti prie sovietiniais metais planuoto žaliojo ryšio tarp Pamėnkalnio ir dešiniojo Neries kranto koncepcijos svarstymo. Išskyrus memorialą, likusią rekreacinės paskirties aikštės dalį turėtų užpildyti profesionaliai suformuoti želdynai - tai ir būtų žaliosios jungties pagrindas. Tai nereiškia, kad aikštė ištisai būtų apsodinta medžiais, krūmais ir verčiama mišku. Pavyzdžiai rodo, kad viešos žaliosios erdvės - tai kokybiška veja, gėlynai, takai ir kiti papildantys, gerai tvarkomi komponentai, kurie betoninėje miesto aplinkoje leidžia sukurti įvairioms paskirtims tinkamą gamtos oazę. Mūsų krašte jau pamirštas, moderniai traktuojamas reguliaraus dizaino aikštės piešinys būtų duoklė istorijai ir memorialo kaimynystei. Atliekant darbus tektų konkrečiai spręsti gretimų teritorijų pėsčiųjų ir dviračių takus, požeminių perėjų bei parkavimo problemas, laiptus ir keltuvus, įkalnių sutvarkymą bei paties Pamėnkalnio likimą, taip pat Lukiškių aikštės ir Baltojo tilto ryšį, išnaudojant dar laisvus plotus buvusio vienuolyno sklype ir Vašingtono skvere.

Tai būtų normali ilgalaikių darbų seka. Kas nors turėtų tik pagalvoti, ryžtis ir pradėti!

Šiandien tarsi prieš pradžių pradžią tebeturime pato situaciją – visuotiną nepasitenkinimą premijuotais „Ramybės“ ir „Tautos dvasios“ sprendimais. Jie neatnešė laukiamų rezultatų nė vienai suinteresuotai visuomenės grupei, taip pat neatsakė į klausimą, kas iš tiesų vyks Lukiškių aikštėje. Kaip matėme, priimtasis aikštės planas – kompromisinis variantas, „sujungęs“ akmeninę dykumą su praplatintų alėjų žaluma, tačiau neišpainiojęs problemos, kam lemta būti aikštėje - Laisvės paminklui, Kančių memorialui ar tiesiog pratęsti „tuščio lauko“ egzistenciją. Be to, liko neapibrėžtas santykis su funkciniais poreikiais: kas joje galėtų vykti (paradai, renginiai, šventės, poilsiavimas ar visa tai kartu). Išskirtoji „Tautos dvasia“ – pagrindinis konflikto objektas, globaliu savo formos universalumu ir neapibrėžtumu daugeliui - nei Laisvės simbolis, nei Tautos kančių paminklas. Kaip ir garsusis „vamzdis“, ji imponuoja tai publikos daliai, kuri žavisi meninių provokacijų keliama euforija ir Lukiškėse tikisi „moderniško“, indiferentiško, konkrečiai nieko nedeklaruojančio objekto. Organizatorių pozicija dar sykį patvirtina jų negebėjimą profesionaliai formuluoti užduotis ir vertinti rezultatus, kartu, deklaruojant savo neutralumą, laukti (ar bijoti) „aukščiau stovinčiųjų“ nuomonės... „Tautos balsais“ nepasikliaujama (tai ne choras, o kakofonija); specialistai, jeigu jų ir yra, – neprognozuojami (be to, jie politiškai angažuoti) arba stengiasi pasilikti šalia... Šiame neapibrėžtumo rate lieka tik vienas klausimas – kas iš tiesų prisipažins turįs teisę „stovėti aukščiau“?

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"