Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

LŽ archyvas. Aliodija Ruzgaitė: šokis – visų maloniausias

 
2017 06 28 6:00
Margaritos Vorobjovaitės nuotrauka

Netekome intelektualiosios balerinos, pedagogės, teatrologės Aliodijos Ruzgaitės, kuri visada pirmiausia prabildavo apie baleto aktualijas – kas vyksta šioje srityje Lietuvoje ir kitur. Šokis, baletas, kultūra. Tarsi nebūtų negalios, įkalinusios kambaryje, fizinio skausmo, naktį leidžiančio pamiegoti vos kelias valandas. Apie tai LŽ archyvo straipsnis.

Ne, svarbiau baletas, kaip ir prieš daugelį metų – didžiulė graži svajonė. Idealas, vedantis į priekį, padedantis gyventi ir nepasiduoti. Per Jonines (tekstas rašytas prieš 4 metus, – red.) gyvąja baleto istorija, Lietuvos baleto amžininke ir metraštininke vadinamai Aliodijai Ruzgaitei sukako devyniasdešimt.

Palangoje, ant Birutės kalno./ Asmeninio albumo nuotraukos
Palangoje, ant Birutės kalno./ Asmeninio albumo nuotraukos

Reikia tik dėkoti Alei Šimkienei, sumaniusiai užrašyti A.Ruzgaitės gyvenimo pasakojimą – taip atsirado vertinga knyga „Prisiminimų blyksniai“. Prieš porą metų ją labai dailiai išleido „Tyto alba“.

O dabar, artėjant sukakčiai, teatrologė sumanė atsiversti ir dar sykį perskaityti savo mažų ir paauglystės dienų dienoraščius, rašytus nuo 1934-ųjų iki 1940-ųjų. Tarsi dovana ir staigmena sau. Skaitė ir prisiminė, atmintyje atkūrė daugumą aprašytų situacijų ir žmonių. „Kodėl turėčiau neatsiminti?!“ – nusistebi dienoraščio autorė. Pradėjo rašyti vienuolikos, tėvelio Vinco Ruzgo, pedagogo, gamtininko primygtinai raginama. Metams bėgant keitėsi raštas ir rašalas, paskutiniai įrašai – pieštuku. Prasidėjus karui dienoraštis nutrūksta – ilgam.

„Visokie daiktavardžiai ir būdvardžiai“

„Aš šiandien atsikėliau gero ūpo, – džiaugsmingai skelbia pirmasis, 1934 metų balandžio 12 dienos įrašas. – Ir išėjau į mokyklą labai anksti, nes norėjau patikrinti uždavinį, kuris man neišėjo. Bet pasirodo, kad neišėjo ir mano draugėms. Mes šiandien rašėm rašto darbą.

Man pasisekė gana gerai. Paskiau buvo lietuvių kalba. Aš bijojau, kad mane neiššauktų, nes man gramatika sunku.

Ten visokie daiktavardžiai, būdvardžiai...“ Taip pradėti lavinti rašymo įgūdžiai, tarsi nujaučiant, kaip jų prireiks ateityje.

Visokie daiktavardžiai ir būdvardžiai neilgai trukus paklus būsimos baleto kritikės, istorikės plunksnai.

„Aš šiandien atsikėliau linksma“, – taip prasidėdavo dažna vaikystės diena. „Liūdna būdavo tada, – šiandien prisimena ano dienoraščio autorė, – kai blogai sušokdavai: nepavykdavo sukinys, nepataikydavai į muzikos taktą, rankas laikei ne taip.

Dar ir bijodavom, ypač jei pamokoje būdavo Nikolajus Zverevas, su lazdele, kaip ir visi senieji rusų pedagogai. Man vieną kartą labai skaudžiai ja sudavė.“

Nemažai skundų, kad nesiseka matematika, persekioja trejetas su minusu. Vaikiškos nuoskaudos, kad nekviečia šokti, nes „aš maža ir negraži“.

„Taip, – patikina pašnekovė, – buvau maža iki pat šešiolikos. Ir staiga per vieną vasarą Palangoje tįstelėjau 13 centimetrų!“ O šokis – nepaprasta stichija, tą būsimoji balerina pajuto anksti. 1938 metų įrašas: „Paskui aš šoku ir šoku. Nėra nieko malonesnio pasaulyje.“ Palanga – irgi atskira stichija. Irgi meilė visam gyvenimui. Nuo vaikystės. Mokytojų profsąjungos gražiajame pajūrio kurorte turėjo savo vilą „Romeo ir Džuljeta“ (du mediniai namai), čia su tėvu atvažiavusi Lialia (arba Aliutė) buvo užburta gaivios platybės, bangų ir auksinių kopų.

Tarp kitko, laikraščio „XX amžius“ korespondentas, aprašęs vieną Marijos Pečkauskaitės gimnazijos moksleivių vakarą, išskyrė A.Ruzgaitės šoktą „Jūros putą“. Ten buvo jūros ir baleto susijungimas.

Pralaužus geležines užtvaras - Amerikoje.
Pralaužus geležines užtvaras - Amerikoje.

Dienoraštyje įamžinta, kaip 1939 metais iš Paryžiaus į Palangą su dukra Egle atvyko diplomatas Petras Klimas.

„Eglei, man ir Giedrei Šalčiūtei, mano geriausiai draugei, buvo atvežta anglė, kad mokytumės angliškai“, – prisimena A.Ruzgaitė. Čia pat – karo nuojautos. „Visur tik karas. O kas, jei pas mus bus karas?“ – klausia jaunoji dienoraštininkė.

Šiandien A.Ruzgaitei įdomu prisiminti, kokius kino filmus ir teatro spektaklius pamatė prieškario Kaune. Pavyzdžiui, smulkiai atpasakotas filmo „Mažasis pulkininkas“ („su visų mylima mažąja artiste Shirley Temple“) siužetas. Valstybės teatro spektaklyje vaikams „Jaunieji ūkininkai“ būsimai teatro kritikei labiausiai įsiminė šveplą vaiką vaidinusi aktorė Vanda Lietuvaitytė.

Brangenybė – studijų knygelė

Lietuvos baleto amžininkė ir metraštininkė A.Ruzgaitė.
Lietuvos baleto amžininkė ir metraštininkė A.Ruzgaitė.

O čia įrašas visai kitu, labai gražiu braižu. „Paprašiau, kad ką nors įrašytų dėdė Kazimieras, kai viešėjau kaime, tėvelio tėviškėje Plepešiškėse, prie Alaušo ežero, keli kilometrai nuo Užpalių“, – viską atsimena ponia Aliodija. – Kaip dabar man tinka, ką jis parašė: „Gal kartais užaugusi norėsi prisiminti, kaip praleidai jaunutes dienas. Tai dabar pas mus pamatei, kaip atrodo gyvenimas kaime vasarą darbymečio laiku. Be to, pamatei, kiek žmogui reikia dirbti, kad sulaukęs žiemos užtektų maisto ir kitko. Čia pamatei ir šiek tiek pati pamėginai įvairius darbus. Ūkio darbas kiekvienas yra nenusibostamas. Matei, kaip pirmas šienas suvežamas į klojimus, kaip prieina rugiai, kaip jie sustatomi į gubas džiovinimui. Kiek yra darbo, kol gauname duonutę, kuria kasdieną maitinamės. Čia pastebėjai tik dešimtą dalį ūkio darbų, kurie reikia atlikti. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens darbas darbą vejasi...“ Sukaktuvininkė užverčia sąsiuvinį ir po minutėlės rodo vieną didžiausių savo brangenybių – studijų knygelę. Joje – tuomečių Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų parašai. „Žiūrėkit, kokios pavardės! Juozas Ambrazevičius, Vincas Maciūnas, Antanas Maceina, Juozas Girnius, Pranas Skardžius, Zenonas Ivinskis ir kiti.“ O jų įvertinimai: „labai gerai“, „labai gerai“...

„J.Ambrazevičių paskui susitikau Amerikoje, taip pat kitus žinomus tautiečius: Stasį Ylą, Antaną Vaičiulaitį , – pasakoja A.Ruzgaitė. – O senutė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, kai priėjusi pasakiau, kad prisimenu ją ir jos dainavimą, paprašė pabučiuoti Lietuvos žemelę.“ Ištrūkusi anapus geležinės uždangos (JAV lankėsi du kartus) teatrologė pripuolė prie tų profesinių žinių, kurių negalėjo pasisemti studijuodama Maskvoje, GITIS'e, ir gyvendama „šiapus“. Niujorke pamatė George'o Balanchine'o baletų, aplankė jo baleto mokyklą, visą savaitę stebėjo pamokas jo studijoje. Niujorke aplankė savo pirmąją baleto mokytoją Kaune Verą Nemčinovą. Lincolno centro bibliotekoje peržiūrėjo daug baleto literatūros ir įrašų. Amerikoje pamatė pačią Marthą Graham ir jos spektaklių. Apsilankė netgi Metropolitano operos teatre. Grįžusi stengėsi dalytis gautomis žiniomis.

„Čia buvo tokia laimė – juk mes nieko nežinojome, kas dedasi pasaulyje“, – sako jubiliatė. – Buvome uždaryti, o man tą sieną pavyko pralaužti. Apskritai gana sėkmingai klostėsi. Rusų baleto kritikė ir istorikė Natalija Renė-Roslavleva parūpindavo bilietų į Maskvos didžiojo teatro spektaklius. Jei reikėdavo, pačiam Mariui Liepai paskambindavo.“

Gyvenimas šokiui

„Daugelis mūsų prieškario baleto šokėjų tobulinosi Paryžiuje, – pasakoja ponia Aliodija. – Maniau, kad ir aš ten studijuosiu, juk prancūzų kalbą mokėjau. Bet viską „sutvarkė“ Tarybų valdžia. Taip ir liko – svajonė. Pavyzdžiui, Bronius Kelbauskas su savo partnere Marija Juozapaityte tobulinosi pas Matildą Kšesinskają. O kas gi jau po karo mus būtų ten leidęs – pas caro Nikolajaus II meilužę?!“

Su mokinėmis po egzamino.
Su mokinėmis po egzamino.

Kaip sako optimistiškoji pašnekovė, dabar įsijungi „Mezzo“ ir gali susidaryti vaizdą, kas vyksta baleto pasaulyje. Smalsumo ji neprarado nė per sprindį. Didelis džiaugsmas: „LRT Kultūra“ ką tik parodė Krzysztofo Pastoro „Tristano ir Izoldos“ (vieno naujausių LNOBT spektaklių) įrašą. „Dabar lauksiu „Čiurlionio“, anksčiau ar vėliau turės parodyti.“ Laukia ir rengiasi – vėl skaito garsiojo šokėjo Vaclavo Nižinskio dienoraščius, mąstydama apie genialumo ir beprotybės paraleles. Nuolat skaito žurnalą „Dancing Times“, dar vieną puikų žinių apie baleto dabartį pasaulyje šaltinį. Džiūgauja dėl mūsų balerinos Jurgitos Droninos sėkmių Europoje. Ir dar, kad Lietuvoje yra apie baletą rašančių, į jį besigilinančių žmonių, kad dar likę tokias publikacijas spausdinančių leidinių, rašoma ne tik apie spektaklius, bet ir atskirus šokėjus – jų karjera labai trumpa.

Akies kraščiuku A Ruzgaitė leidžia dirstelėti į poetų jai dedikuotus eilėraščius ir laiškus.

Jos mokinė M.K.Čiurlionio mokykloje Deimantė Kupstaitė-Karpušenkovienė, vadovaujama docento Petro Skirmanto, baigdama studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, parašė ir apgynė magistro darbą „Šokiu paženklintas gyvenimas: Aliodijos Ruzgaitės – baleto solistės, teatrologės, pedagogės portretas“. „Paprašiau, kad duotų paskaityti, – sako darbo herojė. – Komplimentų gal galėjo būti ir mažiau, bet parašyta labai gerai. Autorė dėsto M.K.Čiurlionio menų mokykloje ir Eglės Špokaitės baleto mokykloje. O kai dabar gulėjau ligoninėje, globojo mane kaip vaiką.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"