Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

M. Burokas: miestas turėtų likti bent šiek tiek autentiškai apšepęs

 
2016 07 02 6:00
Marius Burokas:„Esu pirmos kartos vilnietis. Net jei Vilnius nebūtų mano gimtasis, taptų gyvenamąja vieta."
Marius Burokas:„Esu pirmos kartos vilnietis. Net jei Vilnius nebūtų mano gimtasis, taptų gyvenamąja vieta." Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Pro senovines Rašytojų sąjungos duris tarsi senas kiemo draugas pasitikti iššoko pats poetas Marius Burokas – kasmetinės tradicinės sostinės mero premijos už poeziją apie Vilnių laureatas. „Mano šis betoninis žarnynas. Esu pirmos kartos vilnietis“, – sakė vienas ryškiausių šiandienos vidurinės kartos poetų, literatūros kritikas ir publicistas.

Gimtojo miesto problematiką gvildenantis autorius džiaugiasi gimęs sostinėje. Tvirtina, kad Vilnius, net jei ir nebūtų gimtasis, taptų jo gyvenamąja vieta. Ryšį su gimtuoju miestu poetas bando įtvirtinti ir eilėraščių eilutėmis.

„Viena priežaščių, kodėl nesinorėtų išvažiuoti kitur gyventi, tai galimybė kiekvieną rytą eiti pro Aušros vartus į darbą. Pro šią šventovę mano mažoji dukrytė Jūrė Jotvilė žygiuoja į darželį, o pradinukė Ugnė – į mokyklą. Nuo mažų dienų mato tokį grožį“, – pozityvumu tryško pašnekovas.

Pakraščių vilnietis

Poetas savo tekstuose dažnokai mini ir apleistas miesto vietas. Nusidriekia vidiniai kontaktai tarp žmogaus ir aplinkos, atsidūrusių greta vienas kito. „Esu pakraščių vilnietis, – prisipažino jis. – Mano Vilnius nutolęs nuo centro. Tuos rajonus pažinojau geriausiai, dabar turbūt jau reiktų ir ekskursiją sau surengti, nes beveik tapau centro ir senamiesčio gyventoju.“

Poetas bando fiksuoti atitolusių nuo miesto širdies rajonų pokyčius. Sako norįs suteikti šiems kampeliams grožio, žinomumo. Apie juos M. Burokas gali kalbėti paprastai, familiariai, nes ten jaučiasi kaip namie.

„Man gerai pažįstama „krasnūcha“. Tai rajonas aplink Savanorių prospektą, sovietmečiu buvęs Raudonosios armijos prospektas, – dėstė M.Burokas. – Sovietinių laikų rajonai nebėra tokie siaubingi kaip kitados. Net tas pats industrinis Savanorių prospektas tapo gana padorus, ten neberūksta dūmai, Neries upe neplaukia mazuto gabalai, o pakrantėse auga žolė.“

Į poetinį saviraiškos toną M. Buroką galėjo pakylėti ir dažni kraustymaisi iš vienos gyvenamosios vietovės į kitą. Rašytojas prisipažįsta per gyvenimą nebuvęs sėslus.

„Dabar gyvenu Naujininkuose, Rasų rajono prieangyje. Šią vietą reikėjo atrasti ir prisijaukinti, nes kai ten kraustėmės, girdėjome visokių įspėjimų: kur jūs važiuojate, apiplėš, – atvirai sakė M. Burokas. – Pasirodė, tai netiesa.“

Vaikystė ir tankai

Vaikystėje literatas gyveno Žemuosiuose Paneriuose, pietrytinėje Vilniaus miesto dalyje. Iki šiol prisimena akmenimis grįstą taką, vaikų žaidimo vietą. „Ten pamačiau ir tankus, 1991 metais, pro bendrabučio koridoriaus langą. Vaizdas – stipriai įstrigęs į galvą. Dar buvau vaikas. Beveik kas dieną su tėčiu eidavome prie Aukščiausiosios Tarybos, prie laužų. Net mokyklos kurį laiką nelankiau...

Prie bokšto tėvas manęs nepasiėmė. Atsikėlė naktį ir išėjo, apie jį dvi paras nebuvo jokių žinių, – būgštavimais dalijosi M. Burokas. – Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų. Galima tik įsivaizduoti, kokį nerimą išgyvenome.“

Įsimylėję Vilnių du poetai: Marius Burokas ir jo žmona Jurgita Jasponytė./Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Įsimylėję Vilnių du poetai: Marius Burokas ir jo žmona Jurgita Jasponytė./Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Miesto kaitos liudininkas

M. Burokas yra peržengęs santvarkų sankirtos slenkstį. „Esu miesto kaitos liudininkas, mačiau, kaip keitėsi sovietinis Vilnius, kol tapo toks, kaip dabar. Buvo uždaromi bohemos pamėgti legendiniai restoranai, barai ir kavinės, kur vyko laisvų menininkų susiėjimai. Pavyzdžiui, ledainė „Žibutė“ ir kt.“, – prisiminė rašytojas. Jis priduria stebėjęs, kaip iš laukinio kapitalizmo buveinės Vilnius tapo daugmaž padoriu Europos miestu. „Bet neturėtume užstatyti viso Vilniaus tais stikliniais, bjauriais pastatais. ŠMC – irgi puikus statinys, struktūriškai įaugęs į miestą, tikiuosi, niekas nebandys jo keisti, – sakė atsargiai į permainas žvelgiantis M. Burokas. – Nereikia Vilniaus pernelyg modernizuoti, nenorėčiau, kad kas nors imtųsi tokių projektų.“

Permainų kelio vingiais

Žaibiška kitimo dinamika, staigūs sprūdžiai – ne M. Burokui. „Man patinka Vilniaus laiko kišenės. Čia dar jų nemžai yra, man gražu. Manau, kuo vyresni vilniečiai, tuo daugiau turi pretenzijų pokyčiams, – sakė poetas. – Gaila iškirstų Bernardinų kapinių apylinkių, dabar jos mažiau romantiškai apleistos, jaučiu nostalgiją senam Sereikiškių parkui.“

M. Burokas atskleidžia, kokia įvairialypė Vilniaus erdvė. „Mėgstu senamiesčio apleistį, Jurgio Kunčino aprašytą, šiek tiek niūrią. Jos lieka vis mažiau, nežinau, ar tai gerai, – abejojo jis. – Nepatiktų matyti vien tą išlaižytą senamiestį. Miestas turėtų likti bent kiek autentiškai apšepęs.“

Poetui neramu, kad Vilnius tampa vis uždaresnis. „Daugėja kiemų, į kuriuos nebeįmanoma patekti. Tikriausiai jie dabar sutvarkyti ir išlaižyti, – būgštavo M. Burokas. – O kai kurie atviri kiemai nė kiek nepasikeitę per šimtą metų. Tie patys skalbiniai, tos pačios virvės. Pelargonijos, langai, veidai. Yra tokių vietų, kuriose sustojęs laikas.“

Įtraukiantis Vilnius

Anot poeto, Vilnius nėra pirmo įspūdžio miestas, jis labiau „įšliaužiantis į sąmonę“. „Matau, kaip šis miestas įtraukia atvykusius žmones, tarsi į spąstus, gerąja prasme. Teko girdėti, kad Vilnius juos persekioja net sapnuose...“ – tikino pašnekovas.

Rašytojų Vilnius, kuriamas „žodine architektūra“, nėra vienodai savas ar svetimas. Pasak M. Buroko, šis miestas klastingas. Esą jis turi daug panašių arba viena kitai prieštaraujančių legendų. „Čia klostėsi daugybės tautų sluoksniai. Vieni jų primiršti, kiti ne, tačiau beveik visada užsikloja vienas ant kito, – aiškino poetas. – Vilnius – tai interesų, literatūros ir kitokių susikirtimų taškas. Gana intensyvi vieta. Senųjų tikėjimų, reformatų, katalikybės, stačiatikių, sentikių, karaimų centras.“

Poeto teigimu, atsirandantys naujų bei pervardijamų gatvių pavadinimai turėtų būti prasmingi. Kaip pavyzdį pamini pasaulio tautų teisuolės Onos Šimaitės, žydus per Antrąjį pasaulinį karą žydus gelbėjusios Vilniaus universiteto bibliotekininkės, vardu pavadintą gatvę. „Tokius žmones reikia įamžinti, bent jau gatvės pavadinimo jie tikrai nusipelnė. Kiek žinau, O. Šimaitė ir gyveno netoliese.“

Harmoningas miestas

Kaip vieną opiausių miesto problemų M. Burokas įvardija žaliojo Vilniaus zonų naikinimą. „Norėtųsi, kad kertamų medžių būtų mažiau. Jie pjaunami nederinant, neaiškinant, nesitariant su žmonėmis. Visai nemotyvuotai. Kaip su tuo kovoti?“ – šyptelėjo rašytojas.

M. Burokas į plakatišką Vilniaus vaizdą žvelgia skeptiškai. Sako, kad per mažai domimasi mus supančiu pasauliu. Geometriniai gėlynai, fontanai, žvyruoti takeliai, jo nuomone, tikrai nesuteikia miestui natūralumo.

„Nežinau, ar toks miesto įsivaizdavimas yra šiuolaikinis, – svarstė jis. – Pavyzdžiui, Niujorke net apleistas senas geležinkelis ar bėgių fragmentas tampa nedirbtiniu, nesuvaržytu žaliu kampeliu.“

Harmoningas miesto vaizdinys susipina į labai turtingą ir įvairią būties substanciją. Paklaustas, kokį miestą M. Burokas norėtų parodyti svečiams, rašytojas atskleidžia, kad neapsiribotų vien seniausia miesto dalimi. „Žinoma, reikia parodyti senamiestį. Tačiau turistai dažnai lieka nenuvežti į Žvėryną ar kokį tolimesnį Vilniaus kampą. Rekomenduočiau nuklysti kur nors atokiau į Užupį, pereiti per senuosius kiemus. Juos sunku pačiam atrasti, nėra rodyklių, ženklų, lentelių, – kalbėjo žinomas kūrėjas. – Tik klaidžiodamas pamatai tikrą miesto veidą.“

M. Buroko mėgstamiausias laikas – vasara. Kai dauguma vilniečių pabėga iš miesto, jis lieka ištuštėjusiose gatvėse ir mėgaudamasis vėlų vakarą eina pasivaikščioti.

Poetas apgailestauja, kad miestiečiai dar nėra išsiugdę stipraus įpročio leisti laisvalaikį parkuose ar susėdę pievelėse. „Dauguma – pravažiuojantys žmonės. Zuja iš namų, į darbą ir atgal. Nešami nenutrūkstamo, skubančio automobilių srauto, – kalbėjo jis. – Į miesto centrą žmones pritraukia tik didžiosios šventės, mugės. Trūksta kamerinių pasisėdėjimų. Deja, čia ne Italija.“

Praeities ir ateities tiltai

Kiekviena karta kuria savojo miesto vaizdą. M. Buroko Vilnius – romantiškas, nuolat besikeičiantis, stebinantis. „Studijų laikais senamiestyje vyko daug rekonstrukcijų, didžiuma pastatų buvo restauruojama. Dengti pastoliai viliojo jaunus studentus, – prisiminė rašytojas. – Laipiodavome ant jų, nors ir negalima. Visas įmanomas kerteles išlandžiojome. Ant Pilies gatvės namų stogų ropštėmės gurkšnoti vyno.“

Rašytojas kadaise yra nupiešęs niūrų, pesimistinį ateities scenarijų. „O ką ateityje? Parašysiu dar keletą knygų, užaugs vaikai, pasensiu, tapsiu įkyrus, mirsiu. Greit visi pamirš“, – yra sakęs jis. Paklaustas, ar anksčiau išsakyta nuomonė nepasikeitė, autorius nedaugžodžiauja. „Yra kaip yra. Visai optimistiška mintis. Šį tą jau nuveikiau, parašiau keletą knygų, kas nors skaitys – gerai. Iš dalies pragmatiška, bet geriau, negu prikurti kokių nors neįvykdomų lūkesčių. Dabar nebaisu, gal vėliau atrodys kitaip. Visa tai dar gana toli“, – pasakęs atsikvėpė poetas. Jo akys įsmigo į tolį, – tai buvo kiek nerūpestingas, bet išminties kupinas žvilgsnis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"