Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

M. Kasner: "Prasminga būti kuo arčiau kaimynų"

 
2015 09 29 6:00
Małgorzata Kasner
Małgorzata Kasner Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje pragyvenusi Lenkijos instituto direktorė dr. Małgorzata Kasner palieka Vilnių. Antra jos kadencija einant šias pareigas baigiasi, tačiau ryšiai nenutrūksta. Ir ne tik su bičiulių, bendradarbių būriu ar lietuvių kultūra, bet ir su Vilniumi.

Duodama interviu "Lietuvos žinioms" Lenkijos instituto direktorė literatūros istorikė dr. Małgorzata Kasner prisipažino, kad apie Vilnių, kaip bendros lietuvių ir lenkų atminties vietą, planuoja parašyti knygą.

Peržengti namų slenkstį

– Daugiau nei dešimtmetis diplomatinio darbo Lietuvoje. Kokiais Lenkijos instituto laimėjimais labiausiai džiaugiatės?

– Prasminga būtų palyginti du skirtingus mano darbo Lietuvoje laikotarpius: 2000–2005 metais ir 2009–2015 metais. Pirmuoju Lietuvai ir Lenkijai rūpėjo tie patys politiniai pasirinkimai: įstoti į Europos Sąjungą (ES), NATO. Prisimenu, kad 1999-aisiais tapusi NATO nare Lenkija dėjo daug pastangų remdama tuos pačius Lietuvos siekius. Institutas tuo metu visų pirma teikė informaciją. Vyko daugybė renginių, skirtų šiuolaikinei Lenkijai pažinti, nepamiršta ir istorinė praeitis. Išvažiuojant 2005-aisiais man atrodė, kad pasiekėme viską, kas geriausia: tapome ES bei Aljanso nariais, kultūrinis ir mokslinis bendradarbiavimas buvo labai glaudus. Žmogumi, kurio profesinio gyvenimo svajonės išsipildė, jaučiausi dar ir dėl to, kad darbą pradėjau nuo ypač reikšmingo įvykio. Tai buvo 2000-ųjų spalį vykęs trijų Nobelio literatūros premijų laureatų susitikimas: Guenterio Grasso, Wisławos Szymborskos ir Czesławo Miłoszo. Šis renginys, prie kurio organizavimo prisidėjau, mane įvedė į gyvenimą Lietuvoje. Susipažinau su to laiko didžiaisiais rašytojais, tai praplėtė mano akiratį, iškėlė kartelę, stengiausi, kad aukštas Lenkijos instituto veiklos lygis būtų visada išlaikomas.

Grįžusi čia 2009 metais supratau, kad vienas Lietuvos ir Lenkijos santykių etapas baigėsi, ir reikia tiek naujos vizijos, tiek naujų priemonių bendradarbiavimui plėtoti. Nuo pat pirmos dienos man labai rūpėjo būti kuo arčiau Lietuvos visuomenės. Žinojau, kad neužtenka bendrauti su tais, kurie mus mėgsta ir patys ateina, reikia peržengti namų slenkstį ir eiti ten, kur mes ne tokie įdomūs ar net mūsų nekviečia. Dar pastebėjau, kad kai kur prasilenkiame su jaunąja Lietuvos piliečių karta, o renginiuose daugiausia dalyvauja vyresni. Svarbiausias antros kadencijos iššūkis buvo priartėti prie jaunimo ir patiems eiti pas žmones, ne tik laukti ateinančiųjų.

Didžiausia sėkmė, kad kai kurie jauni žmonės iš mokyklų, su kuriomis bendradarbiaujame, laiko mane savo drauge. Drąsiai kreipiasi įvairiais klausimais, rašo laiškus, o sutikę gatvėje sveikinasi ir net šaukia iš tolo “pani Małgorzato!” Dar džiaugiuosi, jog Lenkijos institutas dažniausiai tampa partneriu svarbiausiuose Lietuvos kultūros renginiuose (kino, teatro, muzikos festivaliuose) ir visada turi ką nors įdomaus pasiūlyti.

– Ar yra dėl ko apgailestauti?

– Esu žmogus, kuris kaskart siekia vis naujų tikslų. Dėl savo charakterio ir požiūrio į pasaulį nesu patenkinta, kad tik tiek nuveikiau su jaunimu ar mūsų partneriais. Visgi svarbiausia, kad yra daugybė žmonių ir įstaigų, norinčių bendradarbiauti su institutu. Matau, kad daugėja tų, su kuriais galime kurti naujus reikšmingus lietuviams ir lenkams projektus.

Dialogo erdvė

– Institutas bendradarbiauja ne tik su mokyklomis, bet ir su universitetais. Ar esate pastebėjusi, kad jaunosios kartos nuostatos Lenkijos atžvilgiu skirtųsi nuo vyresniųjų?

– Dažniausiai sutinku atvirų jaunuolių, kuriuos domina visas pasaulis, jie noriai kaupia žinias ir apie Lenkiją. Yra tokių, kurie nieko nežino, tačiau vos pradedi pasakoti – akys išsiplečia. Susipažinau ir su tais, kuriems mano šalis neįdomi, nes per arti, toks nusiteikimas slopina norą ieškoti ir atrasti. Girdėdavau, kaip žmonės stebisi sužinoję apie modernius Lenkijos muziejus ar mokslo centrus. Pavyzdžiui, daugelis nustemba apsilankę Koperniko mokslo centre, kuris vadinamas vienu inovatyviausių pasaulyje. Kita grupė jaunų žmonių – jau turintys išankstinį neigiamą nusiteikimą. Jei pavyksta jiems parodyti ką nors įdomaus, ir jie prisiartina prie Lenkijos per projektą ar renginį, žinau, kad ryšiai nenutrūks ir toliau eisime kartu. Taigi jaunimas yra įvairus, lygiai taip pat kaip ir suaugusieji. Skirtingos ne kartos, o sąlygos. Praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiais Lenkija buvo, kaip pasakoja vyresni lietuviai, langas į Europą, o šiandien tokių langų yra daug, tačiau labai svarbu atminti, kad visi esame europiečiai, kad svarbu ir prasminga būti kuo arčiau kaimynų.

– Ar minkštąja galia vadinama viešoji diplomatija yra paveiki dvišaliams santykiams atšalus?

– Antras mano darbo etapas, grįžus į Vilnių 2009 metais, yra susijęs su sunkesne politine situacija. Su liūdesiu prisimenu laikotarpį, kai kiekviename laikraštyje bei portale buvo pateikiama tik neigiama informacija apie Lenkiją. Net pradėjau galvoti, kad mano darbas niekam nereikalingas, nes jei būtų reikalingas, kolegos žurnalistai reaguotų, pasipriešintų tai bangai. Paskui supratau, kad man reikia tiesiog dirbti, o vienintelis būdas prisiartinti prie kito ir suprasti vienam kitą yra bendra veikla.

– Lietuvoje veikia ne tik Lenkijos, bet ir Prancūzijos, Italų, Vokiečių kultūros institutai. Koks kultūros vaidmuo šiuolaikinėje diplomatijoje apskritai?

– Viešoji diplomatija kuria erdvę dialogui. Ten, kur jo nėra, visuomenė nesivysto. Būtent dėl to labai svarbūs Lenkijos instituto partneriai – žmonės, įstaigos, organizacijos – su kuriais galima kasdien dirbti. Tačiau tai nevyksta savaime, turime parodyti, kad esame atviri, pasirengę net ir sudėtingiausiems iššūkiams. Dialogas tarp Lietuvos ir Lenkijos kultūrinės diplomatijos srityje, nors ir skirtingu intensyvumu, vyksta visą laiką. Turėtume tuo džiaugtis ir jį stiprinti.

Lenkų ponai ir už sveikatą brangesnė Lietuva

– Ne paslaptis, kad mūsų dvišaliams santykiams nemažai keblumų kyla dėl istorinės atminties. Kaip kurti dialogą, kai jo dalyvių požiūriai išsiskiria?

– Kad skirtingai galvojame – nieko ypatinga. Lietuvoje dažnai girdžiu, kad istorija mus atskyrė, visi klausimai galų gale atsiremia į labai nutolusią bendros valstybės praeitį arba tarpukarį. Galime ginčytis, dalytis istoriniais tyrinėjimais, tačiau žiūrėdami ramiai ir objektyviai pamatytume, kad mūsų istorija klostėsi palyginti gerai. Institutui svarbiausia pristatyti šiuolaikinę Lenkiją. Istorinė praeitis yra svarbi mano tapatybės dalis, bet nenorėčiau, kad kada nors ji man taptų našta. Modernios Lenkijos patirtis rodo, kad žengti žingsnį į priekį plėtojant ryšius su artimiausiais kaimynais ar savo pačios piliečiais yra įmanoma. Turiu galvoje Lenkijos ir Vokietijos bendradarbiavimą bei lenkų ir žydų santykius. Didžiuojuosi, kad Varšuvoje neseniai duris atvėrė Lenkijos žydų istorijos muziejus.

– Lietuviai turi nuoskaudų dėl Vilniaus krašto, o kokie istoriniai momentai užkrauna naštą lenkams?

– Lenkams trukdo romantiškas nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu. Mokykloje skaitome „Tėvynė Lietuva, mielesnė už sveikatą“ (iš Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ – aut.), nors kartais vaikas tiksliai nežino, kur ta Lietuva. Kažkoks magiškas mitologizuotas kraštas. Mano nuomone, reikia mokėti atskirti tai, kas yra istorinės tapatybės dalis, ir tai, kas aktualu šiandien. Lenkams svarbu išmokti žiūrėti į Lietuvą ne vien romantiškai. Pragmatinio ir romantinio požiūrio darna turbūt duoda geriausių rezultatų. Ir tai aktualu kalbant ne vien apie lenkus – visiems yra naudinga sveika pusiausvyra.

– Esate sakiusi, kad dažnai tik tariamės vieni kitus pažįstantys. Ar galėtumėte apibendrinti, su kokiais lietuvių stereotipais apie lenkus ir lenkų apie lietuvius susiduriate?

– Iš lietuvių iki šiol girdžiu apie lenkus ponus. Žinau, kad tai ateina iš praeities – XIX amžiaus literatūros, tarpukario ir taip toliau, bet negaliu suprasti, kodėl tas poniškumas ir šiandien jums turi tokį stiprų poveikį. Manau, kad laikas atsisakyti šito stereotipo. Man stereotipinis lietuvis yra mažakalbis, gana užsispyręs ir uždaras, nereiškiantis savo emocijų, tvirtai einantis savo keliu. Tai, matyt, irgi romantinės literatūros pasekmės. Pažįstu daug įvairių lietuvių ir lenkų, kurie paneigia išankstines nuostatas, todėl į stereotipus nekreipčiau per daug dėmesio.

Stereotipai yra kaip garai, parodantys, kur yra karšta arba... labai šalta. Jie padeda suprasti, kur stovime, tačiau svarbu, kad neliktų vieninteliai kelrodžiai. Norėdamas pažinti iš tikrųjų, turi kasdien žengti per Rubikoną.

Lietuvos vizitinė kortelė - T. Venclova

– W. Szymborska ar Cz. Miłoszas Lietuvoje gerai žinomi ir mėgstami. O kokius autorius rekomenduotumėte „Lietuvos žinių“ skaitytojams, norintiems pažinti nūdienos Lenkiją?

– Apie šiuolaikinę Lenkiją pati labiausiai mėgstu skaityti ne lenkų autorių knygose. Esu laiminga, kad mano šalis įdomi žymiems istorikams, pažįstamiems ir Lietuvoje: Normanui Daviesui ir Timothy Snyderiui. Jų veikalai leidžia pažvelgti į save iš šalies. Labai norėčiau, kad Lietuvos skaitytojai grįžtų prie Olgos Tokarczuk knygų. Kitas svarbus autorius, savo veikėjų lūpomis pasakojantis apie šiandienos Lenkiją, yra Wiesławas Myśliwskis. Du jo romanai („Akmuo ant akmens“ ir „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ – aut.) jau išversti į lietuvių kalbą. Dar pasiūlyčiau neseniai išleistą Rimvydo Valatkos knygą „Lenkija. Jogailos akmuo“. Nesu tikra, bet man atrodo, jog tai yra pirma per 25 metus tokio pobūdžio lietuvio knyga apie Lenkiją.

– Esate sakiusi, kad geriausias Lenkijos ambasadorius yra Fryderykas Chopinas. O kas geriausiai reprezentuoja Lietuvos kultūrą Lenkijoje?

– Lenkijoje Lietuvos vizitinė kortelė, be abejonės, yra Tomas Venclova. Jis žinomas ne tik kaip puikus poetas, bet ir dėl bendravimo su Cz. Miłoszu, dėl knygų „Vilnius. Vadovas po miestą“ ir „Vilniaus vardai“, pats aktyviai dalyvauja lenkų ir lietuvių renginiuose ir yra didžiai gerbiamas Lenkijoje. Kitas gerai žinomas lietuvis yra Stasys Eidrigevičius. Jų pavardės lenkams – tai šiuolaikinės Lietuvos simboliai. Rugsėjo pradžioje Lenkijoje išleista Kristinos Sabaliauskaitės pirmoji „Silva Rerum“ knyga, kuri jau dabar sulaukė didelio susidomėjimo. Tam tikrai daliai visuomenės kaip geros kokybės ženklas vis dar yra lietuviškas teatras. Jūsų režisieriai dirba Lenkijoje, mūsų – Lietuvoje. Sienos peržengiamos. Pasikeitimo idėjomis procesas labai normalus, europietiškas. Lietuvių dokumentiniai filmai taip pat labai vertinami. Kaimyniškų susitikimų gijų yra pakankamai, bet jų reikia dar daugiau, kad mūsų drauge audžiama medžiaga būtų kuo tvirtesnė ir įdomesnė. Tikiu, kad gali atsirasti ir naujų siūlų, spalvų, raštų.

– Disertaciją Varšuvos universitete apgynėte ir vėliau knygą išleidote apie žemininkų kartai priskiriamą poetą Juozą Kėkštą. Kiek žinau, grįšite prie mokslinės veiklos, gal lietuvių literatūrą toliau nagrinėsite?

– Manau, kad literatūros jau netyrinėsiu, turiu naują iššūkį. Norėčiau stengtis parašyti knygą apie mūsų – lenkų ir lietuvių – atmintį, kuri vadinasi Vilnius ir Wilno. Ar sugebėsiu - laikas parodys, bet norėčiau tikėtis, kad mano noras įvardyti tai, kas mus ir jungia, ir skiria, ateityje gali padėti lietuviams ir lenkams bendrauti.

Małgorzata Kasner

Dosjė

Varšuvos universiteto (lenkų filologijos su lietuvių k. specializacija) absolventė.

1990-2011 m. - Varšuvos bei Vilniaus universitetų dėstytoja.

1999 m. apginta humanitarinių mokslų daktaro disertacija.

2000-2005 m. ir 2009-2015 m. - Lenkijos instituto Vilniuje direktorė, Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje pirmoji patarėja.

Užsienio kalbos: lietuvių, anglų, italų ir rusų.

Į lenkų kalbą išversta Sigito Birgelio poezijos rinktinė „Tarp krantų“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"