Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

M. Sauka: kitokios istorijos pradžia

 
2015 09 24 6:00
Mykolas Sauka prisipažino, kad nėra nieko reikšmingo – tik meilė tėvams, seneliams, seseriai, draugei. Ir mėgstamam darbui, kūrybai.
Mykolas Sauka prisipažino, kad nėra nieko reikšmingo – tik meilė tėvams, seneliams, seseriai, draugei. Ir mėgstamam darbui, kūrybai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Skulptorius, debiutuojantis prozininkas Mykolas Sauka, kaip ir jo tėvas tapytojas Šarūnas Sauka, kreivai žvelgia į visuotinai pripažintas tiesas, sutartinius ženklus, klišes, standartus. Viskuo abejojant – turbūt tik taip galima išsaugoti nepriklausomybę, jautrų gyvenimo nervą. Džiaugtis sielos ramybe. Nes nėra nieko reikšmingo – tik meilė tėvams, seneliams, seseriai, draugei. Ir mėgstamam darbui, kūrybai.

Mykolas priima kvietimą pasikalbėti apie darbus ir šeimą, talentingų menininkų dinastiją. Tačiau jam keistokas atrodo ir interviu žanras, ir pati jo priežastis – dinastija. „Kas tai?“ – netikėtai, gerokai įpusėjus susitikimui paklausia „Lietuvos žinių“ pašnekovas.

Nei baigiasi, nei prasideda

Mykolas Sauka. Portretai. 2014 metai.
Mykolas Sauka. Portretai. 2014 metai.

Keistas Mykolui ir žodžių junginys „naujasis kultūros sezonas“. Nuo jo pradėjome pašnekesį. Ruduo įsiveržė į parodų erdves, teatrus, kino sales, tačiau Mykolui – nė motais. „Žinau, kad prasidėjo televizijų sezonas. Bet jų seniai nežiūriu. O manasis nei baigiasi, nei prasideda“, – kukliai prabilo jis.

Sulygstame, kad nauja pradžia egzistuoja, laikui būdinga atsinaujinti. Tad kas jaunojo menininko laukia artimiausiu metu? Spalį jį užgrius literatūros debiutanto, „Pirmosios knygos“ kavalieriaus rūpestėliai. Lietuvos rašytojų sąjunga išleidžia novelių knygą. Parašyti negana, dar reikės ir dorai už ją „atkalbėti“, privilioti skaitytojų. Viena vertus, knygos pavadinimas „Grubiai“ gana skulptūriškas, kaip M. Saukos kūriniai. Bet gal tai šeimos pavardė? Grubys, Grubienė... Pažiūrėsim, pavartysim, paskaitysim.

O M. Saukos skulptoriaus, objektų kūrėjo artimiausi pasirodymai bus negreit, galbūt tik kitais metais. „Šiemet parodų, džiaugiuosi, pavyko išvengti. Jau seniai niekur nekišau nosies. Darau seriją didelių skulptūrų, iš jų ir bus paroda“, – atskleidė Mykolas. Daugiau kaip metus jis mėgaujasi visiška laisve – tiek laiko praėjo po studijų Vilniaus dailės akademijoje. „Nėra peržiūrų, niekas neverčia kalbėti apie darbus. Nors, tiesą sakant, laisvės ir per studijas netrūko“, – pridūrė jis.

Į menus nestūmė

Renkantis dailininko profesiją įtakos nedarė nei tėvai, nei mokykla. „Be abejo, lėmė meniška aplinka. Tačiau tikrai niekas į tai nestūmė. Objektus, kaip dabar sakoma, pradėjau lipinti vaikystėje. Tai daro daugelis vaikų, ir dauguma tėvų turi kuo didžiuotis. Piešiau, lipdžiau iš laikraščių“, – pasakojo Mykolas.

Monika, Šarūnas, Nomeda ir Mykolas Saukai Dusetose./Ritos Stankevičiūtės nuotrauka
Monika, Šarūnas, Nomeda ir Mykolas Saukai Dusetose./Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Jis gimė Vilniuje, tačiau netrukus dailininkų Šarūno ir Nomedos šeima išsikėlė į Dusetas. Tiksliau – į jų „priemiestį“ Užtiltę. Dusetos garsėja meno mokykla, ją baigusiais dailininkais, dailės pedagogais. Apskritai menininkų populiacija tose apylinkėse nuostabiai gausi. Vis dėlto Mykolas jokių meno mokyklų nelankė, mokėsi ir baigė Kazimiero Būgos gimnaziją. Studijuoti grįžo į gimtąjį miestą ir nuo tada čia gyvena.

Rinkosi trečią

Jei polinkį į skulptūrą mėgintume sieti su tėvais, Mykolas jį aiškintų taip: „Abu jie – tapytojai, tad man reikėjo pridėti trečią matmenį. Plokštumoje nebeliko vietos, – kalbėjo jaunasis skulptorius. – Apimami daiktai man labiau patrauklūs, malonūs. Norisi juos stebėti, apeiti, čiuopti ir pačiam daryti. Akivaizdus skulptūros pranašumas prieš plokštumos menus. Skulptūra kuriama ilgiau, tačiau galimybė į ją pažvelgti iš skirtingų taškų viską atperka.“

Objekto radimosi procesas M. Saukai itin malonus, kiekvienas žingsnelis teikia džiaugsmo. „Kaip į banginio taukus sukiši rankas į silikoną, tepi, jis varva, užbėga. Pradedu nuo molio lipdinių, bet ir formą nuimti, gipsą maišyti – labai smagu: liesti, jausti, kaip priskrenta prie rankų, krapštinėti. Gal čia lytinis iškrypimas, nežinau...“ – be „saukiško“ apibendrinimo neapsiėjo pašnekovas.

Mykolas Sauka. "Valentina". 2014 metai./Asmeninio albumo nuotraukos
Mykolas Sauka. "Valentina". 2014 metai./Asmeninio albumo nuotraukos

„Objekto“ ir „skulptūros“ skirtumus jaunasis menininkas aiškina labai paprastai. „Dabar viskas yra objektai. Kaip nėra apsakymų, eilėraščių – tik tekstai. O visa tai kartu yra diskursas“, – rimtu veidu temą pabaigė pašnekovas.

Dviem kryptimis

Rašyti, „rašinėti“ Mykolas taip pat pradėjo seniai. Sesutės Monikos pamokytas raidžių, vidurinės mokyklos klasėse jas ėmė dėlioti savo nuožiūra – kūrė istorijas. Kaip ir daugelis vaikų, pirmiausia išmėginusių detektyvo žanrą, meilės romanus ar... drakonų kovas. „Tokių parašinėjau ir aš. O kokia iš tikrųjų buvo pradžia, nė nežinau. Turbūt kartą nusprendžiau, kad visa tai galima paversti kūriniais“, – darė išvadą M. Sauka.

Bėda ta, kad skulptūra, jo žodžiais tariant, ne itin palanki terpė vaizduotei. „Įgyvendinti sumanymą trunka ištisus mėnesius, kiekviena lakesnė mintis per tą laiką surūgsta. Literatūrines mintis lieti į skulptūrą būtų beviltiškas užsiėmimas, nesąmonė. Pirmiausia reikia jas išgryninti. Tai ir darau. Skulptūros srityje atlieku užsibrėžtus amato darbus, o kas lieka, kreipiu į tekstus“, – sakė literatūros debiutantas.

Jautrūs

M. Sauka aprėpia, sujungia abu menininkų dinastijos veiklos barus: vaizduojamąjį meną ir literatūrą. Prisimename jo senelį, Vilniaus universiteto profesorių, literatūros ir tautosakos tyrinėtoją Donatą Sauką (1929–2015). Močiutė Rūta Saukienė, buvusi „Vagos“ leidyklos redaktorė – vertėja. Žodžio menininkė ir kita Mykolo močiutė – poetė, aktorė Marija Meilė Kudarauskaitė. Išleidusi ir knygų vaikams, ir scenos kalbos vadovėlį operinio vokalo studentams. „Visi jie – itin stiprios asmenybės. Būti tarp tokių žmonių – geriausia, kas gali nutikti gyvenime“, – sakė M. Sauka.

Mykolas Sauka. Be pavadinimo. 2013 metai.
Mykolas Sauka. Be pavadinimo. 2013 metai.

Senelis jau sirgo, kai Mykolas pradėjo publikuoti savo apsakymus. Tėvo nuomonę apie darbus, sako, sužinąs iš kūno judesių. Vertinimai toje šeimoje žodžiais neišsakomi – toks nebylus susitarimas. „Nekomentuojame vienas kito darbų. Nes visi labai jautrūs. O ir nėra poreikio. Daugiau kalbame apie kitų autorių kūrinius, spektaklius, filmus, knygas“, – teigė Saukų atžala.

Nagrinėjimams – ne

Ką ten tie buitiniai pasikalbėjimai – Mykolo sesuo Monika Saukaitė vertinimo kartelę kilstelėjo į mokslines aukštumas. 2014 metais ji pateikė semiotinę Š. Saukos tapybos analizę, apsigynė menotyros daktaro disertaciją. Dabar galėtų įvertinti ir brolio literatūrinius darbus. „Oi, ne, manęs tai jai tikrai nereikės nagrinėti, net neleisiu“, – protestavo Mykolas.

Vieną vasarą jaunasis prozininkas lankė kūrybinio rašymo kursus. Paskaitoms vadovavo tėvo bičiulis rašytojas Sigitas Parulskis. „Simpatiškas, charizmatiškas dėstytojas. Beje, ir žmogus jis toks“, – pridūrė. Paskaitų buvo nedaug, vos šešios. Tačiau jos paskatino kai kurias permainas anksčiau rašytuose kūriniuose. Visi jie susiglaudė knygelėje „Grubiai“.

Intelektualus sportas

Klausiamas apie kitus pomėgius Mykolas akimirką svarstė, ką pasakyti, kad neapsigėdintų. Mat šiais laikais įprasta girtis, pritrenkti, sukelti pavydą kokiu nors ypač netikėtu užsiėmimu. Dar geriau, jei tas pomėgis kitiems nepasiekiamas... Žodžiu, Mykolas intelektualiai sportuoja – žaidžia šachmatais. „Žaidėjas esu gana vidutinis, – prisipažino, – bet man patinka jausmas, kai ilgai pažaidęs pradedi pastebėti tam tikras struktūras gyvenime. Matai kelis ėjimus į priekį, ką reikia atitraukti, ką užstatyti. Toks įspūdis – lyg sapne. Šachmatai padeda strateguoti.“ Žaisti jais išmokė tėvas. Tačiau pastaruoju metu Saukos figūrų „nesuremia“. Sūnui nesiseka pasodinti tėvo prie lentos.

Dar šiemet Mykolą išvysime kalbantį apie savo debiutinę knygelę. Kitais metais – Vilniaus knygų mugėje. „Kankynė laukia. Kartu ir didis malonumas pasirašinėti knygas. Ko reikės palinkėti kiekvienam, prašančiam autografo? Sugalvok, kad gudrus. Parašo neužtenka. Parašą deda tik arogantiški rašytojai“, – nukirto M. Sauka. Franzo Kafkos personažas Jozefas K. gyvenimą baigė akmens skaldykloje. M. Sauka čia pradeda savo literatūrinį kelią. Ką žinai, gal tai kitokios istorijos pradžia...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"