Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

M. Valančiaus žingsnių aidas Vilniaus krašte

 
2016 03 13 12:00
Motiejus Valančius
Motiejus Valančius varniai-museum.lt nuotrauka

Jau keletą metų Vilniaus krašte rengiami Motiejaus Valančiaus skaitymai. Išskirtiniais renginiais šiemet ketinama paminėti jo gimimo 215-ąsias metines.

Skaitymus organizuojantis „Lietos“ labdaros fondas savo tinklapyje apie organizacijos misiją kalba trumpai – puoselėti ir ugdyti visuomenės dvasingumą dabarties kultūrinėmis patirtimis ir istorine atmintimi.

Fondo įkūrėjas skulptorius Gediminas Radzevičius, prieš dešimt metų pradėjęs koplytsulpių tradicijos Vilniaus krašte atgaivinimą, sako, kad M. Valančius (1801–1875) Vilniaus krašte minimas neatsitiktinai.

„1822 metais jis įstojo į Varnių kunigų seminariją, o ją pabaigęs buvo pasiųstas dirbti tikybos mokytoju į Vilniaus apskrities Mozyriaus miestelį. Galima sakyti, šiame krašte jis subrendo. Ir tik vėliau išvyko į Žemaitiją, – pasakojo G. Radzevičius. – Man kilo idėja įamžinti šio šviesaus žmogaus atminimą šiame krašte. Prie Dieveniškių bažnyčios šventoriuje pastatyto koplytstulpio jau ne kartą gegužės mėnesiais esame organizavę M. Valančiaus skaitymus. Vietinių mokyklų moksleiviai noriai dalyvauja šiame renginyje. Po to jiems organizuojame ekskursiją į Žemaitiją, į vietas, kur gyveno M. Valančius, aplankome jo gimtąjį Nasrėnų kaimą. M. Valančiaus skaitymus organizuojame ir Žemaitijoje, prisijungia Žemaitijos moksleiviai.“

Šiemet gegužės mėnesį Dieveniškių bažnyčios šventoriuje vyks ketvirti Motiejaus Valančiaus skaitymai.kalesninkai.lt nuotrauka
Šiemet gegužės mėnesį Dieveniškių bažnyčios šventoriuje vyks ketvirti Motiejaus Valančiaus skaitymai.kalesninkai.lt nuotrauka

R. Grigas: apie Audėją ir jo tautoraštį

Pasak M. Valančiaus įamžinimo Vilniaus krašte renginiuose dalyvaujančio akademiko Romualdo Grigo, M. Valančius priklauso tiems retiems lietuvių tautos švyturiams, kurių šviesa bėgant dešimtmečiams ir net šimtmečiams neblėsta. Netgi stiprėja. „Stiprėja jau vien dėl to, kad pats gyvenimas, jo tirštėjantis dramatizmas mus verste verčia gauti papildomus gaivinančios šviesos pliūpsnius, – sakė R. Grigas. – Mąstydamas apie įvairiais talentais ir ypatingu nuosekliu valingumu pasireiškusią M.Valančiaus asmenybę, visų pirma aš mąstau apie jį kaip apie didį Audėją, neįtikėtinu pasišventimu audusį savo tautos socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklus. Platus ir tvirtas, senąją lietuvių kultūrą primenantis buvo jo pradėtas ir toliau jau kitų austas audinys. Man jis kažkuo primena mūsų moterų audėjų austą tautoraštį... Tik kitu, iškilesniu masteliu.“

Gedimino Radzevičiaus koplytstulpis Motiejui Valančiui Dieveniškėse."Lietos" fondo archyvo nuotraukos
Gedimino Radzevičiaus koplytstulpis Motiejui Valančiui Dieveniškėse."Lietos" fondo archyvo nuotraukos

Nugirdytos tautos žadinimas

R. Grigas į vyskupo M. Valančiaus įsiūbuotą blaivybę pataria žvelgti ne vien per smuklių lankymo, jų apyvartos ir tinklo sutramdymo prizmę. „Taip. Lietuvių tauta buvo nugirdyta. Ją nugirdė dar XVII-XVIII šimtmečiuose, – sakė jis. – Ir nugirdė „sava“ valdžia, jeigu „žečpospolitinę“ valdžią galėtume įvardinti kaip savą. Nesibaigiantys karai su Moskovija, o taip pat ir su švedais vertė didžiūnus plėsti spirito varyklas ir taip formuoti valstybės iždą, kuris išimtinai buvo skiriamas karo reikalams. Tauta buvo marinama ne tik karais, nusitęsusia nederliaus metų grandine, ne tik marais, bet ir degtine.“

Pasak R. Grigo, M. Valančius savo apaštalinę misiją pradėjo nuo ypač sunkaus palikimo. „Prie to, kas jau buvo mano pasakyta, reiktų pridurti dar ir lietuvių polonizavimo ir rusifikavimo politiką. Per sumanytą blaivybės sąjūdį, per neįtikėtinai sparčiai austą jo tinklą vyskupas žadino tautą iš letargo. Iš stabligės, – teigė R. Grigas. – Sodiečiams įsiūlė būdą, kaip organizuotis, kaip burtis į netradiciniais dvasiniais saitais susietas bendruomenes. Kaip pajausti save, eilinį žmogelį, iš naujo užgimstančios didžios bendruomenės – politinės nacijos nariu. Blaivininkai, liaudyje vadinti „brostvininkais“ (nuo slavų „brosat“) tęsė ir puoselėjo kilnaus judėjimo tinklą iki vėlyviausių laikų. Pamenu, gerai pamenu, su kokiu išdidumu dar pirmaisiais pokario metais mano tėvas bažnytinėje procesijoje (kol nebuvo uždraustos) nešdavo „brostvininkų“ vėliavą. O vėliau?.. Baisios prievartos ir negandų kamuojama tauta vėl buvo „sugrąžinta“ atgal – į alkoholizacijos liūną. Jame vėl skendo ir nuskendo tūkstančiai. Gal šimtai tūkstančių...Deja, deja... Neturime vilties sulaukti naujo Valančiaus. Jau vien dėl to, kad nūdienos pasaulyje moraliniai autoritetai neturi paklausos. Lygiai taip, kaip yra nuvertinamos dvasinės, dorovinės, patriotinės vertybės. Bet savimi, savo vidinėmis jėgomis ir Aukščiausiąja Dvasia tikėti privalome! Nes kito kelio nėra.“

L. Klimka: apie tautinio tapatumo puoselėjimą

Smagūs M. Valančiaus skaitymai Dieveniškėse vyko jau trejus metus.
Smagūs M. Valančiaus skaitymai Dieveniškėse vyko jau trejus metus.

Profesorius etnologas Libertas Klimka yra pridėjęs ranką ir prie M. Valančiaus kūrybos tyrinėjimo. „Žemaičių vyskupas M. Valančius yra ryškiausia asmenybė XIX amžiaus Lietuvos istorijoje, nes jo įtaka žymi visose tuometinio gyvenimo srityse. Jis įvardijamas sumaniu kovotoju prieš rusifikaciją, tautos blaivintoju, lietuvių grožinės prozos pradininku, lietuviškųjų mokyklų steigėju, – sakė etnologas. – Be Didžiojo tautos žadintojo veiklos negalėtume kalbėti apie tautinės tapatybės radimąsi, o be to nebūtų ir tautinio atgimimo bangos pakilimo. Štai kaip vyskupo veiklą įvertino popiežius Jonas Paulius II laiške Lietuvos vyskupams krašto krikšto 600 metų jubiliejaus proga: „Žemaičių vyskupo M. Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas M. Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionis tėvus, kad suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą“.

Prabilo lietuviškomis knygelėmis

Carinė rusų valdžia, nepasitikėdama M. Valančiumi ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, 1864 metų rudenį visą kapitulą iškėlė į Kauną, o vyskupui uždraudė važinėti po savo parapijas. „Tada vyskupas ėmėsi rašyti lietuviškas knygeles, taip pat parengė ar išvertė nemažai religinio turinio veikalų. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais jų labai trūko jau pramokusiems skaityti, o ypač slaptųjų mokyklų daraktoriams. Ir šiandien malonu skaityti Didžiojo žemaičių ganytojo literatūrinius kūrinius; jie žavi sodria ir turtinga kalba, savita stilistika, išmoningai įpinta didaktika, – sakė L. Klimka. – M.Valančiaus pasakojimai labai vertingi ir kaip etnografinių žinių šaltiniai. Bene daugiausia etnokultūros reiškinių pateikta „Palangos Juzėje“, parašytoje 1869 metais. Daug čia aprašyta jaunimo šokių, žaidimų, valgių, regioninių aprangos skirtumų. Yra ir kalendorinių papročių įdomybių: tik iš M. Valančiaus žinome apie žemaitiškus kalėdinius blukvilkių ir dvylikos bernelių papročius, apie velykinį „silkės išvarymą“, laistymąsi vandeniu trečiąją šv.Velykų dieną ir kt. Įspūdingai aprašyti Užgavėnių persirengėliai Skapiškio krašte, Joninės ir tikėjimai raganavimais Biržų apylinkėse. Rašytojui rūpėjo senoviškųjų tikėjimų prigimtis, jų ilgo išsilaikymo priežastys. Čia M. Valančiaus išsakyta nemažai taiklių įžvalgų.“

Dieveniškių bažnyčios šventoriuje, prie koplytstulpio M. Valančiui vyksta jo kūrybos skaitymai
Dieveniškių bažnyčios šventoriuje, prie koplytstulpio M. Valančiui vyksta jo kūrybos skaitymai

Labai iškalbingas etnologiniu požiūriu, pasak L. Klimkos, yra vyskupo ganytojiško laiško, datuoto 1856 metų rugpjūčio 21 dieną, tekstas. Jame peikiamas paprotys šventinti namus ir ūkinius pastatus, ten vedžiojant dresuotą mešką ir smilkant jos gaurais, pridėjus dar ir šeimininkų plaukų. „Šis M.Valančiaus laiškas paliudija, kad dargi XIX amžiaus viduryje Žemaitijoje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis, – teigė L. Klimka. – Tokius prietarus, o greičiau apeigas, teisinga būtų įvardyti totemizmo reliktais. Įdomu, kad svarbios tradicinio kalendoriaus datos taip pat yra išlaikiusios tam tikras sąsajas su meškos gyvenimo ciklu. Apskritai M.Valančiaus literatūriniai kūriniai persmelkti didele pagarba ir meile etninei kultūrai.“

Monumentas Pietryčių Lietuvoje

Skulptorius G. Radzevičius, sukūręs nemažai darbų tautine, religine tematika, 2006 metais, minint M. Valančiaus 205-ąsias gimimo metines, Pietryčių Lietuvos pakraštyje, Dieveniškėse, pastatė įspūdingo dydžio ąžuolinį monumentą, skirtą M. Valančiaus buvimo Vilniaus krašte atminimo įamžinimui. Tuo laiku tai buvo tikra sensacija. Paklaustas, kodėl monumentas atsirado Dieveniškėse, skulptorius pasakojo: „Mokykloje visi skaitėme „Palangos Juzę“, kiekvienam tas kūrinys paliko vienokį ar kitokį įspūdį. Besimokant M. Valančiaus biografiją, dažnai buvo minimas Kražių miestelis, tai mano prosenelių tėvonija. Kražiai nuo vaikystės man asocijavosi su paslaptingu Medžiokalniu, šalia jo esančių pievų rūkais ir juose mūkiančių, nematomų karvių balsais, su Kražių bažnyčios varpų gausmu, su garsiaisiais šv. Roko atlaidais, su Kražių skerdynėmis, kuriose dalyvavusi mano senelio Vincento sesuo Kotryna Mėčejūtė, buvo areštuota, nuvežta į Vilnių tardymams, po to netekusi vienos akies, paleista ir pėsčiomis iš Vilniaus namo grįžusi. Man M. Valančius darė paslaptingo, didingo žmogaus įspūdį ir kuo toliau, tuo daugiau domėjausi jo gyvenimu, veikla, kūryba, idėjomis.“

Dešimtmetis Vilniaus krašte

Kaip sakė G. Radzevičius, domėtis M. Valančiaus ryšiais su Vilniaus kraštu paskatino jo biografijos faktai. „1824 metais gabus klierikas buvo pasiųstas mokytis į Vilniaus vyriausiąją kunigų seminariją, kurią baigęs, 1828 metų rugsėjo 1 dieną Vilniaus katedroje buvo įšventintas kunigu. Po to buvo paskirtas tikybos mokytoju į Mozyrio gimnaziją dabartinėje Baltarusijoje, 100 km už Minsko. Ten jam teko išgyventi 1831metų sukilimą.

Yra istorinių žinių, kad tuo metu jis ne kartą buvo apsilankęs Žemaitijoje, – teigė G. Radzevičius. – Mozyryje jis prabuvo apie penkis metus, po to buvo paskirtas į Kražius, o 1840 metais grįžo į Vilnių dėstyti dvasinėje akademijoje, kuri vėliau caro buvo perkelta Peterburgą. Tokiu būdu susidarė vos ne dešimtmetis, praleistas Vilniaus krašte. Tai buvo gražiausi jo jaunystės brandos ir dvasinio formavimosi metai. Būdamas Vilniaus krašte jis susipažino su čionykščiu gyvenimu, kalba, papročiais, tradicijomis. Čia, kaip ir Žemaitijoje, gyveno jo žmonės, kuriuos jis mylėjo kaip savus.“

Kaip prisipažino skulptorius, šis M.Valančiaus žingsnių aidas ir pagimdė idėją įamžinti jį tolimiausiame Lietuvos kampelyje Dieveniškėse, esančiuose arčiausiai Mozyrio. „Kartu gimė idėja Vilniaus krašto moksleiviams organizuoti M. Valančiaus kūrinių skaitymus, – sakė jis. – Norėjosi, kad jo kūryba, raštuose užrašytos mintys, siekiai nedulkėtų knygų saugyklų lentynose, o gyventų šiuolaikinio jaunimo lūpose ir mintyse. O kad M. Valančiaus Žemaitija labiau susipintų į vieną giją su Vilniaus kraštu, į renginius kviečiame ir Žemaitijos moksleivius. Jie su didžiausiu entuziazmu pritarė šiai idėjai. Vilniaus krašto bendraminčiai su užsidegimu dalyvauja Žemaitijoje, Nasrėnuose, vyskupo gimtinės muziejuje vykstančiuose skaitymuose. Taip iš M. Valančiaus žingsnių aido Vilniaus krašte atsirado M.Valančiaus tiltai, jungiantys Vilniaus kraštą su Žemaitija.“

Planuose – tiltas iki Mozyrio

G. Radzevičius svajoja nutiesti tiltą iki Mozyrio: „Labai norėčiau savo sukurtą M. Valančiaus medalį pakabinti jį Mozyrio bažnyčioje. Lietuvos bičiulis Gardino vyskupas žadėjo tarpininkauti.“

Šiemet gegužės mėnesį Dieveniškių bažnyčios šventoriuje vyks ketvirti M. Valančiaus skaitymai. Jau trečius metus renginį globoti ėmėsi Lietuvos Respublikos švietimo ministerija. „Džiugu, kad į kvietimą dalyvauti tuose renginiuose atsiliepė Vilniaus ir Klaipėdos šauliai, kurie sėkmingai rado savo nišą vaišindami dalyvius gardžia kareiviška koše, arbata. Jaunieji šauliai taip pat dalyvauja skaitymuose, – pasakojo G. Radzevičius. – Šiais metais „Lietos“ labdaros fondas kartu su Šv. Kazimiero ordinu organizuoja vysk. M. Valančiaus 215-ųjų gimimo metinių minėjimus Lietuvos miestuose (Vilnius, Rietavas, Jurbarkas, Šilutė, Kaunas, Šilalė ir kt.). Renginiuose akcentuosime M.Valančiaus kūrybos, idėjų svarbą mūsų laikais. Renginių ciklas vadinasi „Vysk. M. Valančiaus žingsnių aidas Vilniaus krašte“. M. Valančius sakė, kad labiausiai norėtų būti naudingas žmonėms ir po mirties. Mano giliu įsitikinimu, M.Valančiaus kūrybos, idėjų puoselėjimas, pritaikymas šiuolaikiniame gyvenime, ypač tarp jaunimo, ir yra didžiausias jo pagerbimas, betarpiškai stiprinantis, gaivinantis, vienijantis Tautos dvasines galias ir Lietuvos Valstybės amžinumą.“

Parengė Jūratė MIČIULIENĖ

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"