Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Maištautojų kurso eksperimentai

 
2016 11 25 6:00
„Vaikystė“ – spektaklis-koliažas, kuriame derinami įvairūs teatro žanrai ir populiariosios kultūros ženklai. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Karolio Vilko „Vaikystė“ – pirmasis, psichodelinis, šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijas baigusio aktoriaus spektaklis. Istorija apie kūdikį, kuris bijojo numirti ir vieną naktį pabudo savo paties sapne, kilo iš nusivylimo suvienodėjusiais bei nuspėjamais lietuviškais spektakliais. O naujų kūrinių teatrui režisieriaus Oskaro Kuršonovo auklėtiniai šiemet sukūrė daugiau nei dvidešimt.

K. Vilkas vaidina Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Vaikystė“ buvo rodoma „Lėlės“ teatre, Menų spaustuvėje, kultūros bare „Kablys“. Lapkritį spektaklis dalyvavo ir Baltijos šalių teatrų festivalyje, vykusiame Kaune.

„Jei nebūčiau studijavęs teatro specialybės (o galėjau pasukti ir normaliais matematikos ir fizikos keliais), man nebūtų įdomu eiti į teatrą žiūrėti, kaip žmonės rėkauja Fiodorą Dostojevskį“, - kalbėjo šiemet debiutavęs režisierius Karolis Vilkas.Alinos Ožič nuotrauka

Sukritikavo nuobodų teatrą

– Karoli, tavo debiutinis spektaklis – asociatyvių vaizdinių pasakojimas. Iš kur skolinaisi jame vaizduojamą beždžionę, kūdikį?

– Iš gyvenimo. Žinoma, kūdikėlis buvo ir O. Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius“, beždžionės – Stanley Kubricko „2001 metų kosminėje odisėjoje“. Bet ir šie režisieriai juos naudojo kaip simbolius. Pradėjęs kurti spektaklį nežinojau, kodėl pasirinkau būtent beždžionę, kūdikėlį, drakoną, riterį, geišą, šulinį, krūmą, laikrodį ir kitus daiktus. Turbūt dabar būtų galima tai analizuoti.

– Kokie kiti iš gyvenimo atėję ženklai – sapnai, košmarai, ezoterinės patirtys – kamavo, kad sugulė į spektaklį?

– Sugulė visa mano patirtis, žinios, kurios liejasi į vieną piešinį. Suprantama, turėjau ir didžiųjų gerų patirčių, ir košmarų, tik tai gana asmeniška ir intymu, kad pasakočiau. Spektaklyje apie tai kalbama per pajautimą.

Per visą spektaklį kūdikėlis ištaria tik vieną frazę „Aš nieko nesuprantu“.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Be to, bandėme sukurti ką nors naujo patys. Žinau, kad žmogus nėra įgalus sukurti nieko naujo, nebent dviejų jau esančių dalykų mišinį, todėl visi skolinamės, ir aš – ne išskirtinis.

– Lietuvišką teatrą sukritikavai dėl monotonijos ir nuobodulio. Ar dėl to (ne)komercinis kinas, knygos užkariavo daugiau tavo dėmesio nei vietinis scenos menas?

– Ir filmai, kuriuos žiūrėdavome su draugais, ir gražios knygos, kurias mėgstu skaityti. Spektaklis nebūtų gimęs, jei man nebūtų nusibodęs Vilniaus, kuriame gyvenu, teatras. Nenuvertinu kūrėjų, nes iš daugelio jų (tiek vyresnių, tiek bendraamžių) mokiausi. Bet pasaulyje, kuris nežmoniškai greitai kinta, teatras tobulėja lėtai, lyg įstrigęs prieš 30 metų. Jei nebūčiau studijavęs teatro specialybės (o galėjau pasukti ir normaliais matematikos ir fizikos keliais), man nebūtų įdomu eiti į teatrą žiūrėti, kaip žmonės rėkauja Fiodorą Dostojevskį.

– Vadinasi, mokydamasis mokykloje teatrus aplenkdavai?

– Priklausiau teatro būreliui – žiūrėjau ir analizavau filmus, kartais eidavome į spektaklius. Mokytoja mus šiek tiek sudomino teatru. Nežinau kodėl, bet dar neapsilankęs jame ir nieko nesuprasdamas apie aplinkinį pasaulį maniau, kad teatras savaime – nuobodus.

Sukūrė 22 spektaklius

– Šiemet baigei vaidybos studijas, vaidinai spektakliuose „Įstabusis ir graudusis Planas B“, „Romeo ir Džuljeta“, „Jelizaveta Bam“, „Apvalytieji“, „Vestuvės“ ir kituose. Patys kūrėte „Teatro ceche“. Koks buvo kursas, kuriame mokeisi?

„Vestuvės“ pagal Bertolto Brechto pjesę (režisierius Oskaras Koršunovas).Tomo Ivanausko nuotrauka

– Buvome maištautojų kursas. Daug priklauso nuo kurso vadovo ir to, kokią medžiagą jis liepia analizuoti. Skaitėme Daniilą Charmsą, jis turėjo įtakos. Mums pasisekė, kad dėstė nuostabūs dėstytojai ir suteikė laisvės. Išmokome ieškoti, patys siūlyti idėjas, o ne laukti, kol kas nors ateis ir pasakys, ką daryti. Mūsų kursas – 20 studentų – parengė 22 diplominius darbus. Beveik kiekvienas vaidino po kelis vaidmenis, patys režisavome, ir visi tie spektakliai buvo grandioziniai. Mano kolegos jau dabar, baigę bakalauro studijas, yra puikūs aktoriai.

– Prieš tai, kai O. Koršunovas ėmė kurti aktualius spektaklius, šiuolaikinę dramaturgiją, statė vizualius spektaklius. Tai buvo jo, pradedančio režisieriaus, naujos teatrinės kalbos paieškos. Kaip tu ieškai savo kalbos, jei svarbu ją turėti?

– Bet kas, kas kuria, nori kalbėtis su žiūrovu, paveikti jį. Manau, reikia tiesiog eiti ir kurti. Ne ieškoti kalbos, o kalbėti taip, kaip tau atrodo geriausia. Jei įsitempi ir bandai pastatyti spektaklį taip, kaip esi išmokęs, bus neįdomu.

– Turbūt tavo požiūris į teatrą būtų susiklostęs kitaip, jei būtum mokęsis pas bet kurį kitą režisierių?

– Į aktorinį stojau neapsisprendęs, šiaip sau. Įstojęs pas O. Koršunovą pamaniau: kodėl gi ne? Jei nepavyks, bent jau išmoksiu laisviau, drąsiau bendrauti su žmonėmis. Dabar, man atrodo, svarbu, kad O. Koršunovas teatru geba sudominti jaunąją kartą.

– Su kokiu teatru save sieji?

– Mūsų kurso namai – O. Koršunovo teatras. Bet jei kursiu, nebūsiu prisirišęs prie vieno teatro ar tų pačių aktorių. Visiems susiburti ir dirbti tik kartu – kiek pasenęs, sovietinis modelis. Pasaulyje nėra stabilumo, ir to nereikia bijoti.

– Per visą spektaklį nuskamba viena frazė „Aš nieko nesuprantu“. Kam ji skirta?`

– Pačiam sau. Bet kiekvienas žiūrovas gali suprasti savaip.

– Kokių spektaklių pats niekada nepraleidi?

– Savo (norėčiau iš šalies pasižiūrėti „Jelizavetą Bam“), atvežamų iš užsienio per „Sirenas“ ir tų, kuriuos mėgstu – į juos einu daugiau nei vieną kartą, nes teatre – kaskart kitaip.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"