Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Mantas Daujotas: „Štilis – tai ne tuštuma, bet tvirta ramybė“

 
2017 02 18 11:30
Projektas „Susitikimai menininkų studijose“M. Daujoto nuotrauka
Projektas „Susitikimai menininkų studijose“M. Daujoto nuotrauka mantas daujotas

Jauno tapytojo Manto Daujoto kūriniuose galima pamatyti poparto, realizmo, siurrealizmo stilių bruožų. Juos jungdamas menininkas kuria savitą, įdomią atmosferą perteikiančią tapybos kalbą. Vaizduojamus siužetus M. Daujotas dažniausiai atranda jį supančioje, neretai praeities ženklų pilnoje aplinkoje, todėl juos galima nesunkiai atpažinti ir įvardyti. O kartais jis tapo tiesiog pasiremdamas internete rasta, jo žvilgsnį patraukusia nuotrauka.

Su M. Daujotu susitikome Vilniaus dailės akademijoje, kur šiuo metu jis ir įgyvendina savo kūrybines idėjas. Kalbamės ne tik apie gyvenimą menininkų šeimoje, tapybą, pirmąją personalinę parodą, įtakas ir įkvėpimus, bet ir kitą svarbią menininko pusę – muziką.

– Studijuoji Vilniaus dailės akademijoje (toliau – Akademija) Vilniuje, bet daug veiklos turi ir Kaune: čia groji keliose muzikos grupėse. Tikriausiai dažnai su kolegomis tenka ne tik repetuoti, bet ir koncertuoti? Papasakok, kaip atrodo Tavo diena?

– Taip, studijuoju Vilniuje, bet Kaune turiu tris muzikines grupes – „Candee Train“, „Silverpieces“ ir „Emsus“, su kuriomis repetuoti ir koncertuoti dažniausiai grįžtu savaitgaliais. Toks tempas nuo pat pirmo kurso. Mano dienos paprastai dėliojasi pagal mano valią: dažniausiai galiu sau leisti gerai išsimiegoti, tuomet einu į Akademiją tapyti, vakarais sportuoju arba susitinku su draugais, o savaitgaliais užsiiminėju muzika, lankau močiutę, kauniečius draugus.

– Minėtose grupėse muši būgnus, tačiau kartą teko girdėti ir skambinant pianinu. Kokiais instrumentais dar groji? Kaip ir kodėl juos pasirinkai?

– Mano pagrindinis instrumentas – būgnai, jais groju sklandžiausiai. Tačiau jaučiu polinkį bet kokiam instrumentui. Per keletą metų grojant grupėse, progai esant, visada pačiupinėdavau ir pianiną-sintezatorių, ir gitarą, bosinę ar elektrinę, ir melodiką, barškutį ar saksofoną. Muzika mane visapusiškai domina, ją kuriu ir kompiuteriu. Esu visiškas savamokslis, galbūt trūksta meistriškumo, tačiau tai kartais kompensuoja unikalios idėjos.

– Esi tapytojų a. a. Arūno Daujoto ir Miglės Kosinskaitės sūnus. Augai menininkų šeimoje, todėl, atrodo, tarsi natūralu, kad ir pats pasukai menininko keliu. Kiek nuo vaikystės lydėjęs kontekstas turėjo įtakos Tavo asmenybei bręsti ir gyvenimo keliui pasirinkti? Ar įsivaizduoji, kad galėtų būti kitaip?

– Nuo mažų dienų buvau apsuptas tapybos. Kai buvau vaikas, tėvai turėjo nemažą dirbtuvę per visą mūsų namo antrą aukštą. Matydavau paveikslus, kaip jie kuriami. Terpentino ir cigarečių kvapų puokštė visada primena vaikystę. Pats piešiau nuo labai ankstyvų dienų. Pradines klases baigiau sporto mokykloje, ir su mama supratome, kad ten man – ne vieta. Tuomet perėjau į Kauno dailės gimnaziją, kur pradėjau ilgą, bet kryptingą saviugdos bei identiteto paieškų procesą. Menas, taip pat ir muzika, žmonės, besisukantys šiose sferose, vietos ir įspūdžiai, patirti šiame kelyje, man yra neįkainojami. Jaučiu, kad keliavęs įvairiais šunkeliais ir aplinkkeliais, o ne pagrindine, tiesiogine autostrada, iš tikrųjų atradau save ir savo poziciją. Galiu įsivaizduoti save darant kitus dalykus, bendraujant su kitokiais žmonėmis ir tikint kitokiais dalykais, bet, manau, kad esu ten, kur ir turėčiau būti.

Kažkada labai norėjau būti krepšininku, tuomet pradėjo augti pomėgis muzikai ir užsimaniau būti roko žvaigžde. Kartą ar du per savaitę nueinu su puikia kompanija pažaisti krepšinį ir retkarčiais „iškrenta“ proga pakoncertuoti su kuria nors grupe. Tai galiu sakyti, kad beveik visos vaikystės svajonės išsipildė.

– Trakų Vokės dvaro sodyboje šiuo metu veikia Tavo pirmoji personalinė paroda „Štilis“. Įdomu, kodėl parodą pavadinai būtent taip?

– Ieškojau, kaip trumpai ir aiškiai perteikti tą atmosferą, kurią taip ilgai ir klampiai bandau perteikti paveikslais. Vis į paviršių iškildavo angliškas žodis „solitude“, tačiau šio žodžio vertimas į lietuvių kalbą per tiesmukas. Štilis – tai ne tuštuma, bet tvirta ramybė. Sodri, pritvinkusi atmosfera, su įtampa, slypinčia ne chaotiškame vėjyje, o tyloje ir laukime.

– Prašau, apibūdink parodą.

– Ambicinga, jautri, estetiška. Manau, joje matosi, kokį progresą padariau per pusantrų metų. Ši paroda man neatrodo kaip kažkokio laikotarpio išvada, pabaiga. Veikiau tai yra besivystančio proceso stotelė.

– Per peržiūras, vykusias sausio pradžioje Akademijoje, eksponavai dalį parodoje pristatomų kūrinių su tekstais, tam tikrais pafilosofavimais apie gyvenimą, žmogų, praeitį ir pan. Parodoje tekstų nerodai. Kodėl?

– Reikia gerai apgalvoti, kaip tuos tekstus eksponuoti. Pačiais tekstais aš tikiu ir jaučiu, kad jie suteikia papildomą svarbią reikšmę mano kūriniams, tačiau pirmoji paroda turėjo veikti labiau kaip pirma pažintis su žiūrovu, o ne konceptualiai. Manau, ilgainiui sugebėsiu darniai pateikti šiuos du elementus kartu.

– Žvelgiant į Tavo kūrinius, galima pajausti sunkiai nusakomą, subtilų vienatvės pojūtį. Kai kuriuose jų vaizduoji architektūrą, jos fragmentus, interjerą, tačiau nematyti žmonių, gyvybės, nuotaika tarsi po apokalipsės: tuščia ir gana slogu. Ką pats gali pasakyti apie savo darbus?

– Džiaugiuosi dėl tokio įspūdžio, užmojai bemaž tokie ir buvo. Darbuose kalbu apie vienatvę, tačiau stengiuosi ją parodyti kaip savotišką rekreacinę maldą. Paveikslai vaizduoja ne tai, kas yra, nutiko, rėkia ir prašosi dėmesio, bet tai, ko nėra. Pagrindinis veikėjas juose ir yra „gyvybė“, nes būtent jos ir pasigendame žiūrėdami į tuščias erdves. Kalbu apie visą tuntą žmogiškų emocijų, santykių peripetijų, sutarimo ir nesutarimo postūmių, dėl kurių štai ir stovime priešais monumentalų, didingą ir nelabai, sporto rūmų pastatą. Kitaip tariant, vienatvę, kaip žmogaus vientisumą su jį supančia aplinka bei to santykio emocinį turinį, o ne kaip tiesmukai liūdną išgyvenimą. Visgi, manau, mano paveikslai pakankamai neutralūs, kad juos kiekvienas žiūrovas interpretuotų savaip.

– Atrodo, kad gyveni labai aktyvų, judrų ir įdomų gyvenimą, o štai Tavo tapybos kūriniai kalba ką kita. Galbūt ši gyvenimo dalis yra Tau tarsi užuovėja, pabėgimas, meditacija?

– Mano gyvenimas gana dinamiškas. Turiu omenyje, kad patiriu staigius šuolius nuo skubėjimo ir logistikos uždavinių perpildytos dienos iki tykaus muzikos klausymo, leidžiant žvilgsniui klaidžioti palubėmis. Taigi paveikslai galbūt išreiškia labiau specifinę mano gyvenimo dalį, negu atspindi jį kaip visumą. Reikėtų prisipažinti, kad tokią tapybą nulėmė natūrali tapybos maniera, techninės stiprybės ir silpnybės, darbo metodika (labiau paremta disciplina, o ne impulsyvumu).

– Čia pat kyla klausimas, ar menininko kūryba yra ir jo asmens, charakterio, pasaulėžiūros atspindys?

– Atspindys gal per daug akivaizdu, bet, manau, kad mokant perskaityti, daugelio menininkų darbuose galima tą informaciją atkoduoti.

– Vilniaus dailės akademijoje ne tik studijuoji, bet ten ir tapai, įgyvendini savo kūrybinius sumanymus. Ką Tau reiškia kūrybinė erdvė? Ar menininkui ji svarbi?

Mano kūrybinė erdvė gana sausa ir neįdomi. Man norisi, kad studija būti šviesi, erdvi, kad joje galėčiau klausytis muzikos. Na, ir visa kita, ko reikia. Mėgstu tapyti vienumoje.

– Kas Tave įkvepia?

Muzika. Taip pat sportas, ypač krepšinis. Fizinis darbas. Moterys. Vienatvė. Tyla. Pasivaikščiojimai. Begalė įdomių asmenybių. O štai, filmams ir knygoms laiko randu retai, bet, manau, kada nors atsigriebsiu.

– Kokios muzikos, atlikėjų klausaisi pastarosiomis dienomis?

– Didžiausias sausio mėnesio atradimas – gitaristas Davidas Pajo, o jei tiksliau – jo projektai „Aerial M“ ir „Papa M“. Už šį atradimą dėkoju draugei Jorūnei, auksinei melomanei. Dar atradau nuostabią grupę „Slowdive“. Apskritai klausau labai daug ir įvairios muzikos.

– Kokie menininkai Tau padarė ir daro įtaką?

– Pirmiausia nenuginčijamai Edwardas Hopperis. Taip pat Andrew Wyethas, Wilhelmas Sasnalas, Giorgio Morandi, Rene Magritte. Na, ir, be abejo, abu mano tėvai.

– Ir pabaigai, Tavo gyvenimo moto?

– Viskas yra ir bus taip, kaip turi būti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"