Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Marčėnų dovanos ir dieviški niekučiai

 
2015 12 31 6:00
Jurgis Marčėnas: "Nežinau, ką daryčiau, jei ne teatras. Turbūt molio namus statyčiau. Man teatras – gyvenimas, gyvenimo būdas.“ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Aktoriui Jurgiui Marčėnui baigėsi šventinis maratonas. Ne švenčių ar šventimų, suprantama, o spektaklių – per dvi savaites daugiau kaip dvidešimt kartų vaidino kalėdinėje Keistuolių teatro premjeroje „Pyp pyp“. Nepasakysi, kad atrodo nuvargęs, tačiau pertraukėlė tarp darbų – gerai, nuteikia ramiam ir atviram pašnekesiui.

Sostinės Gorkynėje (dabar – Pilies gatvė) nekaltai pradėtas, Panevėžyje gimęs ir augęs, šiuo metu Vilniuje gyvenantis aktorius J. Marčėnas yra ir „keistuolis“, ir truputį „atviras ratas“, ir vienas tų niršių triušių iš plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“. Žinoma, ir Aido Marčėno, poeto Nr. 1, sūnus.

„Tindirindiriuškos“

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Jurgio kursui, būsimiems aktoriams ir režisieriams, vadovavo net keturi dėstytojai – meistras ir trys pameistriai. „Mums labai pasisekė, – LŽ žurnalistą tikino Jurgis. – Dabar svarstoma reformuoti mokymą, panaikinti kurso vadovo pareigybę, užsienio pavyzdžiu kasmet studentams skirti naują režisierių. O mūsų kursas vakarietišką modelį jau išmėgino. Su Aidu Giniočiu paragavome žaidimo teatro, klasikos, su Sauliumi Bareikiu – vaidmenų kūrimo pagrindų. Iš Ievos Stundžytės gavome naujoviškumo, pjesių rašymo pavyzdžių, o iš Agniaus Jankevičiaus – moderniojo, postdraminio teatro supratimą.“

J. Marčėnas debiutavo I. Stundžytės spektaklyje „Brangioji mokytoja“. 2010 metais studijas LMTA pradėję aktoriai pamažu, bet užtikrintai buvo „įvesti“ į ilgaamžius Keistuolių teatro spektaklius „Škac, mirtie, visados škac…“, „Geltonų plytų kelias“. Jurgis – Medkirtys, Danas Kamarauskas – Kaliausė, Gelminė Glemžaitė – Doroti. Liūtas vis dar lieka Justas Tertelis.

J. Marčėnas su kurso draugais vaidina ir naujajame A. Giniočio spektaklyje „Varnas“. „Puiki kooperacija – vyresnieji aktoriai, iš kurių gali mokytis, na ir mes, „tindirindiriuškos“, – džiaugėsi priklausomybe „keistuoliams“ Jurgis.

Šeškinės juodis, Tulpių ilgaplaukis

Septynių „triušių“ komitetas drauge ir ateitį planuoja, ir vienas kito darbus aptaria, ir finansus skirsto. „Kiekvienas turime savo pareigų. Tarkime, jei reikia, labai greitai galiu sulaužyti bet kurį daiktą. Edgaras Žemaitis moka ugnį be degtukų įžiebti, Linas Jurkštas – „dūmšaškes“ gaminti. O iš tiesų sindikate esu… vairuotojas“, – teatrališkai susigėdęs, galvą po pažastimi kišo Jurgis.

Jaučiasi esąs tikrame sindikate, „chebroje“. Visai netrokšta pagarsėti, priešingai – geriau nešioti kaukę, likti anonimu, mažučiu. Prisipažino vaikystėje svajojęs, kaip būtų buvę gera gimti juoduku. „Man atrodė, kad jie kur kas pranašesni už mus. Labai mėgstu hiphopą... – akimirką susimąstė Jurgis. – Gyveni Šeškinėje penkerius metus, vedžioji šunį, „užsidedi“ senojo hiphopo, vaikštai lengvu žingsniu po tą pilką rajoną – man taip gražu, taip patinka. Niekas manęs nepažįsta, o atrodo, kad turiu kažkokią misiją…“

Atverk žmogui širdį, tai ir „gezas“ nebus baisus, taip sau samprotauja J. Marčėnas. „Juk aš iš Panevėžio, „Tulpėse“ užaugęs (kriminaline praeitimi garsus Tulpių rajonas – aut.). Turėjau plaukus iki juosmens. Ir nieko. Nes visi žaidėme krepšinį, aikštelėje buvome komanda, – aiškino pašnekovas. – Matai, kaip viskas siejasi – teatre komanda irgi labai svarbi. Vienas gali būti toks, kitas – anoks, bet jei yra gera komanda… užsikreti.“

Aidas teatre

Užsikrėtė Jurgis, teatru mėgino užsikrėsti ir jo tėvas. Su visa plejada dabar garsių žmonių A. Marčėnas lankė Valerijos Karalienės teatro būrelį „Elementorius“. „V. Karalienė užaugino labai gražią kartą, daug gerų aktorių. Tėtis pasakojo, kad buvo griežta, aštrialiežuvė, bet atviros širdies, gerai „jautė“ žmogų, – pabrėžė J. Marčėnas. – Paskui tėtis stojo į kino režisūrą Lietuvos muzikos konservatorijoje. Studijavo metus, bet… gal kokį „egzą“ prapylė, nežinau. Pasakojo, tik pamiršau, nenoriu prasimanyti.“

Būrelio vadovė pagelbėjo jaunajam poetui, išrūpino vietą Jaunimo teatre. Kurį laiką A. Marčėnas dirbo apšvietėju. „Net eilėraštį apie teatrą yra parašęs, vadinasi „Nedidukas konfliktas“, – sakė Jurgis ir ėmė deklamuoti: – Teatrui skirtas buvau, jam paaukotas praryti. / Bet poezija čiupo mane ir nusinešė. Per kalnus, / klonius, upes. Į ten, kur jokių dekoracijų, / jokios vaidybos, jokio sąlygiškumo. Niekur. // Gal be manęs ji ir būtų nulėkus toliau, gal ir aš, / nežinau, bet po trisdešimties pajutau, kad be jos / nebemokėčiau alsuoti.

Labiau skaitė, nei matė

„Poezija jį nusinešė. Tėtis ją supranta plačiau nei mes, – patikino Jurgis. – Man poetai, rašytojai visada buvo lyg paslaptinga, uždara sekta. Turiu draugų poetų iš jaunosios kartos. Atvažiuodavau į Vilnių aštuoniolikos, devyniolikos, jie sėdėdavo kurioje nors kavinėje ir man tokie keisti atrodė. Užtat aš jaučiuosi teatro bendruomenės dalis.“

A. Jankevičius buvusį auklėtinį vadina tikru darbštuoliu, pagalbininku, altruistu. Jurgis apibūdina save kitaip: atlapaširdis. Toks esą buvęs ir jo senelis iš tėvo pusės, „tatanis“ Vaidas. Marčėnų šeimoje vyriausieji vadinami ir prisimenami šiais vardais – „tatanis“, „mamanė“ ir „mamulė“ (Jurgio prosenelė). „Tatanis“ buvo labai geros sielos, aukštas. Matyt, ūgiu ir atlapaširdiškumu atsigimiau į jį, – svarstė pašnekovas. – Tačiau dėl tam tikrų dalykų gana griežtas: „Kaip tu gali žmoną palikti?.. Kaip tu gali šeimai duonos neparnešti?..“

Jurgis sako daugiau tėčio skaitęs, nei matęs. Pirmą kartą išvydo aštuonerių. Prisimena tėvo mėginimus jį auklėti. „Būdavo labai juokinga, – nusišypsojo Jurgis. – Įsivardijau taip: vaidinu jo sūnų, o jis – mano tėtį. Dabar man 25-eri, vaidinti nebereikia.“ Tvirtina nuolat jaučiantis tėvo buvimą, ypač pastaruoju metu. „Galbūt atrandame vienas kitą, pradedame labiau vertinti. Pasiskambiname, pasikalbame“, – pridūrė poeto sūnus.

Ant naujo laiptelio

Neseniai sostinės Rašytojų klube dalyvavo rinkinio „Viename“ sutiktuvėse. Tėvas paprašė paskaityti jo eilėraščių, prieš tai kvietė susitikti – duosiąs keletą patarimų. „Man lyg akmeniu kas pečius būtų prislėgęs. Iš pradžių, maniau, paskaitysiu ir tiek, bet po jo žodžių pajutau didžiulę atsakomybę: juk tėvo knygos pristatymas, o aš – jo sūnus...“ – prisiminė Jurgis.

Kai susitiko, sūnus prabilo pirmas: skaitydamas norįs išlaikyti eilutės ribas, tačiau mintis dėl to nenutrūks. Tik tiek. Tėvas nustebo, mat norėjo prašyti sūnaus to paties. „Poezijos nelabai suprantu, bet štai susišnekėjome, – džiaugėsi Jurgis. – Man nepatinka, kaip skaito kai kurie aktoriai. Pats stengiuosi pasislėpti, susimažinti – pateikti tik interpretaciją.“

Vakarą Marčėnai papuošė smagia mizanscena. Prašomas paskaityti vėl, sūnus pažvelgė tėvui į akis ir tarė: „Išsigelbėsi, esi talentingas. // Jos tau atleis. / Tau atleis jie. / Dievas atleis tau. / Tu neatleisi.„ „Staiga suvokiau, kad mes pirmąkart scenoje kartu. Kaip nepartneriausi? Pažaidžiau su tėvu, – aiškinosi Jurgis. – Toks jausmas, tarsi abu žengėme ant naujo laiptelio.“

Mamos virsmai

Tėvas, jo įvaizdis, dominavo paauglystės ginčuose su mama. „Sakydavau, kad čia š..., išeinu pas tėtį gyvent. Maniau, ten bus geriau. Naivu. Juk tavo problemos prasideda tavyje“, – darė išvadą J. Marčėnas. Jį užaugino mama ir močiutė.

Mama Aušra, žurnalistė, jaunystėje rašė eilėraščius, jie buvo publikuojami „Panevėžio balse“. Atvažiavo į Vilnių studijuoti. „Tada atsirado tėtis ir netyčia Pilies gatvėje prasidėjau aš, – šypsodamasis pasakojo Jurgis. – Kai ėmė lauktis manęs, mama grįžo į Panevėžį. Tėvas irgi gyveno kartu, jam sunku buvo. Matyt, jautėsi atskirtas nuo Vilniaus, važinėjo pirmyn-atgal ir galiausiai išsiskyrė.“ Jurgiui buvo devyni mėnesiai.

Mama vargo, viena užaugino pirmą sūnų, antrą. Kita santuoka irgi nenusisekė. Tačiau šiandien išgyvena savo aukso amžių: turi mylimą vyrą, yra mylima. „Žodžiu, už visus vargus dabar ragauja gardžius vaisius“, – apibendrino Jurgis. Jam įdomu stebėti filmuotą šeimos medžiagą, mamos „virsmą“: iš tylios jautriasielės menininkės, hipės ilgu sijonu ji tapo kostiumuota trumpaplauke, gyvai su visais bendraujančia dama.

Dūdelė

Per stojamuosius Jurgis pasirodė su išilgine fleita. Ilgaplaukis. Apkūnus. Atvažiavo iš Panevėžio muzikos mokyklos, kur pūtė išilginę fleitą. „Man gėda prisipažinti, kai klausia, ką baigiau. Sakau: „Dūdelę“, – prajuokino aktorius. O norėjęs baigti saksofoną. Tačiau pirmus metus stiprėja plaučiai, saksofono pūsti negalima. O ir šiaip brangaus instrumento mokykla neturėjo, Jurgiui teko imti į rankas tūbą. Po metų darėsi nebeįdomu, pradėjo bėgti iš užsiėmimų. Vis dėlto grįžo į mokyklą, pažadėjęs mamai baigti „dūdelę“. „Na ir stoviu per egzaminą toks aptukęs penkiolikos metų bernas, dūdelė vos matyti rankose“, – nupiešė epizodą Jurgis. Sugrojo dvi dainas ir gavo diplomą su įrašu apie išilginės fleitos studijas. Iki šiol gailisi tada neėmęs gitaros, nesėdęs prie būgnų. Tačiau į akademiją įžengė pūsdamas fleitą.

A. Marčėnas. Dovana

Mačiau, kad daugmaž talentingas, bet juk esu subjektyvus tėvukas: matau daugiau arba mažiau negu duota. Vis dėlto šiandien Jurgis praėjo trečiąjį turą ir įstojo į aktorinį. Ką gi, įgijo oficialią teisę ligi gyvenimo galo likti vaiku ir užsiimti stebuklingais niekučiais. Dieviška, nors dažnai – per dažnai – žiauri dovana.

„Teisybė, – išklausęs „Sakinių“ esė, linktelėjo galva Jurgis. – Aišku, ironiškai jis čia žvelgia. Pasižiūrėjus iš šono – niekučiai, bet pabuvus „viduje“ – visai ne... Tikrai, ką tie aktoriai veikia?.. Užsidedi šalmą ir tu jau statybininkas. Koks tu statybininkas?! – šūkteli Jurgis. – Nežinau, ką daryčiau, jei ne teatras. Turbūt molio namus statyčiau. Man teatras – gyvenimas, gyvenimo būdas.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"