Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Maskviečių „Теаtr.doc“ nieko nebijo

 
2015 09 07 12:06
Dramaturgas Michailas Ugarovas, režisierius Georgijus Surkovas ir aktorius Dmitrijus Denisiukas. Kornelijos Krasilnikovaitės nuotrauka

Vilniuje viešėjo vienas Maskvoje veikiančio teatro „Teatr.doc“ įkūrėjų, režisierius, dramaturgas Michailas Ugarovas. Su Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) trupe jis rengėsi sausį numatomai premjerai „Mano meninis gyvenimas“.

Būtent taip skamba rusų teatro pedagogo, režisieriaus Konstantino Stanislavskio autobiografijos antraštė. Prestižinių Rusijos teatro apdovanojimo „Auksinė kaukė“ laureatas, Aleksejaus Kazancevo ir Michailo Roščino režisūros ir dramaturgijos centro meno vadovas, vienas festivalių „ Nauja pjesė“ ir „Liubimovka“ steigėjų, Valstybinio teatro meno instituto (GITIS) ir Kino mokyklos dėstytojas M. Ugarovas teigia, kad „Теаtr.doc“ ignoruoja Rusijos valstybinės kalbos įstatymo pataisas, draudžiančias necenzūrinę leksiką viešuose renginiuose, nes taip pažeidžiama žodžio laisvė. Svečią kalbino LRDT atstovė žiniasklaidai ir ryšiams su užsieniu Karina Metrikytė.

Aktorė Juliana Volodko./Jokūbo Viliaus Tūro nuotraukos

Ranka ant pulso

– „Теаtr.doc“ – nevalstybinis, nekomercinis, nepriklausomas teatras. Kaip apskritai atsirado poreikis turėti savo teatrą?

– Atsitiktinai. Tai įvyko prieš keturiolika metų. Maskvoje tada radosi daug aktorių, režisierių, kurie niekam nebuvo reikalingi. Ir dramaturgų, kurių pjesių niekas nestatė. Pradėjome mąstyti, kaip tomis pajėgomis būtų galima pasinaudoti. Radome rūsį ir pradėjome dirbti. Pasielgėme gana protingai. Maskvoje yra 120 teatrų, suvokėme, kad jei sukursime dar vieną, pradingsime tarp jų. Vadinasi, privalome atrasti kažkokią nišą. Ir išmėginome dokumentinio teatro technologiją. Esmė buvo tokia – dokumentinis ir šiuolaikinės dramaturgijos teatras. Jame niekada nebus rodomi spektakliai pagal Antono Čechovo, Aleksandro Ostrovskio, Williamo Shakespeare'o kūrinius – tai tiesiog draudžiama. Nes 120 teatrų tai stato. Štai taip ir išėjo.

– Sunku 14 metų laikyti ranką „ant pulso“?

– Ne, nesunku, kadangi teatras pats gyvena, pats auga. Štai dabar sėdžiu Vilniuje, esu meno vadovas ir vadovauju nuotoliniu būdu – laiškais. Nesuprantu meno vadovų, kurie nuo ryto iki vakaro sėdi kabinete. Svarbiausia, kad tavo žmonės dirbtų, o ne tu pats. Ir man tai pavyko. Ateina nauji režisieriai, staiga atsiveria nauja estetika, ir galima judėti ta linkme.

„Neturtingas“ teatras

– Ir kaip išgyventi užsiimant nekomercine veikla?

– Labai paprasta. Visos pajamos už spektaklį išmokamos aktoriams, teatras paima 15–20 procentų. Tačiau mūsų biudžetas labai mažas – spektaklio pastatymo lėšos, nes tokia teatro estetika buvo nuo pradžių. Tai vadinama „neturtingu teatru“. Dar laikomės nuostatos, kad beveik visuose spektakliuose aktoriai vaidina be kostiumų – kuo apsirengęs atėjai, taip ir vaidini. Tai – nuostata, o ne todėl, kad taupome pinigus. Dekoracijų nėra – uždraudėme dekoracijas. Daug ką uždraudėme, nes visa tai – ramentai. Daug įdomiau dirbti be viso to. Kadaise buvo priimtas toks dokumentas – Larso von Triero manifestas „Dogma“. Štai ir mes turime panašų. Priėmėme savo manifestą, kur išdėstyti visi draudimai – draudžiamas grimas ir t.t.

LRDT aktoriai per repeticiją.

– Šiuolaikinėje dramaturgijoje apstu necenzūrinės leksikos. Nuo liepos 1 dienos Rusijoje įsigaliojo valstybinės kalbos įstatymo pataisos, draudžiančios necenzūrinius žodžius viešuose renginiuose. Kaip laikotės šio įstatymo?

– Mes jį ignoruojame. Pirma, kiekvienam spektakliui nurodomas amžiaus cenzas, antra, jei ten yra necenzūrinės leksikos, mūsų afišos apie tai perspėja. O jei žmogus tai matydamas vis tiek lankosi spektaklyje, vadinasi jis prisiima atsakomybę. Tas įstatymas prieštarauja konstitucijai – taip pažeidžiama žodžio laisvė. Ir ne tik mes – daugelis Maskvos teatrų gyvuoja, ignoruodami šį įstatymą.

Valdžios nervai neišlaikė

– Gegužės 29-ąją jūsų teatro vadovė Jelena Gremina buvo iškviesta į prokuratūrą. Jai darytas spaudimas, turėjote sunkumų dėl patalpų nuomos. Kokia teatro padėtis šiandien?

– Dabar dirbame jau trečiose patalpose, nes valdžia darė spaudimą jų nuomotojams. Persikėlėme. Buvo sunkumų ir dėl antrų patalpų. Mat išleidome spektaklį „Bolotnoje delo“ (Bolotnaja aikštės vardu, po čia vykusios demonstracijos, pavadinta baudžiamoji byla, nukreipta prieš 2011–2013 metų protesto dalyvius. Dėl gausybės teismo praktikos ir teisės pažeidimų „Bolotnoje delo“ procesas vertinamas kaip politinis, – red.) Valstybė vykdė provokaciją prieš absoliučiai taikius žmones. Spektaklis sulaukė tiesiog juokingos valdžios reakcijos. Atvykau į teatrą iki spektaklio likus trims valandoms, o ten stovėjo autobusas, kuriame – omonininkų dalinys. Pamaniau, kažkas nutiko, gal radiacija... Šie pusgalviai atvažiavo prie teatro.

Michailas Ugarovas repetuoja su LRDT aktoriais.

– Gal į spektaklį?

– Taip. Jie mums pasakė, kad nereikia vaidinti šio spektaklio. Atsakėme, kad vaidinsime ir „viso gero“. Visą spektaklį jie prastovėjo kieme. Matyt, laukė mitingo, gal net maišto. Tačiau tai – tik spektaklis. Dabar nuomojamės trečias patalpas. Kol kas tylu. Turime ne tiek jau daug politinių spektaklių, bet jų yra. Tarkime, „Berlusputinas“ pagal Dario Fo pjesę. Tai žiauri, aštri Vladimiro Putino satyra. Ir viskas normalu – rodomas ketvirtus metus. O štai dėl „Bolotnoje delo“ valdžios nervai neišlaikė. Kol kas naujų politinių spektaklių nesame numatę, tačiau Rusijoje dabar toks gyvenimas, kad jiems nuolat atsiranda pretekstų. Turėjome logotipą su užrašu „Teatras, kuriame nevaidinama“, dabar atsirado ir kitas lozungas – „Teatras, kuris nebijo“. Labai gerai. Man patinka.

– Yra teatrų, kurie bijo...

– Bijo prarasti finansavimą, yra priklausomi ir jais galima manipuliuoti. O mes – ne valstybinis teatras, mūsų niekas negali uždaryti, nėra kam. Todėl jaučiamės laisvi.

Vadovo pareigos

– Dukart pelnėte „Auksinę kaukę“ – už spektaklį pagal Pavelo Priažko pjesę „Puikus gyvenimas“ ir „Oblom off“ („Облом оff“).

– „Oblom off“ mano režisūrinis debiutas.

– Kaip reagavote į šiuos apdovanojimus? Juk tai turėjo jus nustebinti.

– Ne, ramiai vertinu premijas. Tai – tik premija. Pirmoji – taip, buvo malonu, kad režisūrinis debiutas iškart įvertintas nacionaline premija. O „Puikaus gyvenimo“ įvertinimas mane labai nustebino, nes „Auksinė kaukė“ yra gana konservatyvi, respektabili premija. O čia spektaklis, kur visi keikiasi, kažkoks gyvenimas... Tačiau jiems pakako drąsos įvertinti naujovę. Jei atvirai, nesitikėjau.

– Kas jums, režisieriui ir dramaturgui, teikia pasitenkinimą: premijos, žiūrovai, darbas su aktoriais? O gal autobusas su omonininkais? Kad suvoktum, štai ji, kūryba, pulsuoja...

– Premijos – ne. „Теаtr.doc“ pelnė jau keturias premijas, be minėtų, dar spektakliai „Light My Fire“ ir „Deguonis“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę, kurią jis ir režisavo. Būtent už šį spektaklį „Теаtr.doc“ gavo pirmąją „Kaukę“. Pasitenkinimą teikia darbas su aktoriais, žiūrovai ir dar: kuo labiau valdžia mus spaudžia, tuo daugiau žiūrovų sulaukiame. Į mūsų teatrą sunku patekti, reikia iš anksto registruotis. Štai šie dalykai džiugina, ir, žinoma, tai, ką jūs minėjote – autobusas su omonu... Užaugau įprastame teatre. Niekada nemaniau, kad dėl teatro galima patekti į policiją. Jei rodomas spektaklis „Bolotnoje delo“, kviečiamės du teisininkus, kurie dėl visa ko sėdi. Ir iškart prasideda kova. Religiniai fanatikai dukart puolė teatrą. Tad salėje būtinai turi būti stiprių vyrukų, kurie akimirksniu reaguos. Visu tuo turi užsiimti meno vadovas – niekada nemaniau, kad tai įeina į jo pareigas.

Aktorė Jelena Juščenko.

Gyvenimas įdomesnis

– Nuo rugpjūčio 16 dienos LRDT beveik savaitę vedėte meistriškumo kursus aktoriams. Sausį numatoma premjera. Spektaklio pavadinimas – K. Stanislavskio autobiografijos antraštė. Ar pavadinimas išliks?

– Manau, taip.

– Naudojatės „verbatim“ metodu, ir P. Priažko savo pjesėje „Puikus gyvenimas“ jį pasitelkia. Kaip apibūdintumėte šį metodą? Kuo jis geras ir kuo sudėtingas?

– Juo naudojuosi labai retai. Dažniausia statau įprastas pjeses, bet kartais pamėginu. Jis geras tuo, kad į sceną įžengia visiškai gyva šnekamoji kalba, atsiveria labai daug prasmių. „Puikaus gyvenimo“ – primityvi gatvės kalba, kurią labai sunku atskleisti. Bet kai pavyksta, būna nuostabu. Tai sugrąžina teatrą į gyvenimą, o gyvenimą – į teatrą, atgal. Nes gyvenimas įdomesnis ir įvairesnis už teatrą.

– Kokios nuomonės esate apie mūsų trupę?

– Tai bent klausimas! Turiu priekaištų ir gana rimtų, tačiau nekalbėsiu apie tai.

– Išsakykite juos, antraip nesužinosime, ko mums trūksta.

– Jūs to negalite pakeisti. Pagrindinis trūkumas – esate valstybinis teatras, turite nuolatinę trupę. Iš to kyla daugiausia trukdžių, kurių aš nepajėgus nugalėti. Tarkime, aktoriai ne viską drįsta pasakoti kitiems girdint. Nes tai – kolektyvas, turintis savus santykius. O aš į juos kišuosi. Dabar nuolat kankinuosi, ir mes su Georgijumi Surkovu svarstėme, ką daryti. Nes žmonės, nesusieti trupės, yra atviresni, laisviau bendrauja. O čia nuolat žvalgosi vienas į kitą... Trūkumas? Nemanau. Taip yra, tokios aplinkybės. Aš juk to nepakeisiu. Mes su Georgijumi specialiai pasakėme, kad kūrybinėse dirbtuvėse dalyvauja tie, kurie nori, kam įdomu.

Spontaniškas dalykas

– Žinoma, dar per anksti klausti apie premjerą, bet vis dėlto – koks bus spektaklis „Mano meninis gyvenimas“?

– Nė neįsivaizduoju. Visi ėmėmės tokio žanro... Georgijus dėl savo jaunystės nori viską planuoti. Nuolat jam aiškinu, jog tai ne tas žanras, tai visiškai spontaniškas dalykas, čia negalima planuoti. Žinote, kaip režisieriai dokumentininkai kuria savo filmus? Jie juk neturi scenarijaus. Iš pradžių filmuoja, o vėliau pagal įamžintą medžiagą rašo scenarijų, elgiasi priešingai nei vaidybinio kino režisieriai. Čia tokia pati situacija. Planuoti galima, bet mano patirtis liudija, kad visas tavo planas žlugs po dviejų savaičių. Todėl aš nežinau. Tema man atrodo įdomi – „Mano meninis gyvenimas“, ji juk jaudina ne tik aktorius ir teatro žmones. Siūliau eiti į gatvę ir paklausinėti praeivių – jūsų gyvenimas kūryboje, mene? Ir jie papasakos, kokį pirmą filmą matė, kokį spektaklį. Juk žmonės taip pat gyvena menu, jį vartoja.

– Dėkoju už pokalbį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"