Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Matoma nematoma Eglės Vertelkaitės veidrodžiuose

 
2017 03 29 12:00
E. Vertelkaitė – grafikė, ji nepriklauso tradicinei dailės šakai, mėgsta eksperimentuoti.
E. Vertelkaitė – grafikė, ji nepriklauso tradicinei dailės šakai, mėgsta eksperimentuoti.

Vilniaus dailės akademijos (VDA) „Titaniko“ salėse veikia dėstytojos, grafikės Eglės Vertelkaitės paroda „Moiros“. Menininkės, Literatų gatvės kuratorės kūrybą prieš dešimtmetį papildė fotografija.

Moiros (iš graikų kalbos) – likimas, lemtis. Darbų autorė pasakoja apie laiką, mirtį ir kasdienį buvimą. Naudojasi savo studijų, taip pat – tėčio negatyvais. Fotografijas padengia blizgiu šelako sluoksniu. Kartu ironiškai apmąsto populiariąją kultūrą. Kaukės motyvas kartojasi ne tik fantasmagoriškuose fotoatvaizduose, bet ir tarp dabarties reklaminių ženklų.

„Permąsčiusi savo pastarąsias didesnes parodas – „Mergaitę su kirviu“, „Glosos“ ir šią, supratau, kad man svarbios gelmės. Vienas darbas kalba su kitu, kuria papildomas mintis, dėl to skiriasi jų atlikimo technika ir formatas. Abstraktus vaizdas tampa taškais, daugtaškiais, kitais vaizdais“, – pasakojo E. Vertelkaitė.

Naktimis ryškindavo negatyvus

Šioje parodoje pabrėžiama: nors E. Vertelkaitė – grafikė, ji nepriklauso tradicinei dailės šakai, mėgsta eksperimentuoti. Skaitmeniniai atvaizdai į menininkės kūrybą įžengė dar prieš dešimtmetį, kai sudarinėjo lietuviškų sutartinių schemas. Nuo tada jų tik daugėjo. 2015 metais grafikos meno galerijoje „Kairė-dešinė“ rengdama parodą „Glosos“ Eglė atvėrė šeimos fotografijų archyvą – nuskenavo 2200 tėčio negatyvų, darytų iki pirmųjų jos gyvenimo metų.

„Pradėjau kaip grafikė, tikro cecho atstovė. Raižiau ofortus, sausa adata – medį. Toks buvo laikas ir taip buvome mokomi: tapytojai tapė, o grafikai raižė. Daug kas atrodė „netechnologiška“. Domėjausi įvairiomis technologijomis, todėl kai baigiau studijas, teko pradėti mokytis iš naujo, iš kolegų, važinėjant po plenerus. Dabar jaunus žmones bandau išmokyti visko – išsipjauti metalą, jį nušlifuoti, padengti laku, išėsdinti druska, rūgštimi. Kartą medžiagą nuodijame 15 sekundžių, kitą – valandą“, – aiškino dėstytoja.

Grafikė nuo mažens ir piešė, ir domėjosi fotografija. Kadangi fotografavo tėtis, vartydavo jo archyvus. Pati pradėjo fotografuoti penktoje klasėje. Tuomet jiedu naktimis ryškindavo negatyvus. Pagamintas nuotraukas atiduodavo klasės draugams. „Dar norėjau tapti chirurge, bet džiaugiuosi, kad likau meno pasaulyje. Į VDA įstojau iš trečio karto, nesigėdiju. Buvo šešios vietos – sudėtinga patekti“, – prisiminė ji.

Artimos moiros

Akademijoje dvejus metus E. Vertelkaitė studijavo ir fotografiją. Kursinis darbas – „Mergaitė su nuometu ir sijonu“. Dabar iš tos pačios prieš 27 metus darytos juostos atsirinko kelis kadrus. Mergaitė – kurso draugė grafikė Lida Dubauskienė. Jos paroda „214.8“ šiuo metu veikia galerijoje „Kairė-dešinė“.

Menininkas kuria pagal savo pasaulėžiūrą, nuo jos daug priklauso, kaip žvelgiame į mirtį, nebūtį. Šios parodos vaizdiniai – iš mano artimųjų aplinkos. Moiros – mano mama, dukra, draugės, tetos. Daug jų nebėra.

„Moiros“ – apie likimą. „Pernai po sapnų, fatalinių įvykių iš naujo perfotografavau tuos pačius rekvizitus: mamos nuometą ir pasijonį. Parodos pasakojimas buvo papildytas, – kalbėjo Eglė. – Naratyvo – pasakojimo, kas su kuo ir kodėl, – parodoje matoma daug, jis apčiuopiamas ir nevengiamas. Bet galima žiūrėti ir be to – atskirus ciklus. Vienas prie kito, ratu jie ir vėl kartojasi.“

Parodos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. „Moiros“ – prieš tai buvusios „Glosos“ (paaiškinimų) tęsinys. Kaip sakė autorė, mitologija nuo studijų metų vis grįžta į jos kūrybą.

Lietuviškas žodis „likimas“ kildinamas iš žodžių būti, likti. „Nesvarbu, kad gimstame ir mirštame, likimas neturi pabaigos, – pabrėžė ji. – Menininkas kuria pagal savo pasaulėžiūrą, nuo jos daug priklauso, kaip žvelgiame į mirtį, nebūtį. Šios parodos vaizdiniai – iš mano artimųjų aplinkos. Moiros – mano mama, dukra, draugės, tetos. Daug jų nebėra.“

Fotografijos – veidrodžiai

Autorė atsirinko kai kuriuos tėčio negatyvus, nes ieškojo nenusisekusių kadrų – per ryškių arba per tamsių, turinčių defektų, šešėlių ir dėmių. Skaitmeninėje fotografijoje tokių klaidų nebepasitaiko.

Prieš šešerius metus ji atrado šelaką, natūralią vabzdžių dervą, kuria padengiamos fotografijos. Lieti sudėtinga – tenka numatyti kelis žingsnius į priekį. Daug lygių sluoksnių (vienur – trys, kitur – penkiolika) kuria trimatės erdvės įspūdį, paryškina spaudą. Blizgūs atvaizdai įrėminti į gilias įstiklintas dėžutes.

„Esu galvojusi apie Kazimiro Malevičiaus „Juodą kvadratą“. Štai jis pats man pasidarė iš realistinio vaizdo, – šypsodamasi pasakojo Eglė. – Raudoni štrichai, kuriuos matote, daryti rankomis – tušu ir plunksna. Eksperimentuoju, prisigalvoju visokių darbo palengvinimų. Būna, kolegos nusistebi: fotografija ir taip blizgi, kam dar lieti šelaką ir rėminti po stiklu? Jei eisite ir matysite savo atspindį tuose, kaip vadinu juos, veidrodžiuose, vadinasi, ir jūs, žiūrovas, esate idėjos, ekspozicijos dalis. Nes šioje parodoje viskas šiek tiek ir yra, ir nėra, matyti ir nematyti.“

Idėjas traukia tinklu

E. Vertelkaitė dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Kartais pamokos mokiniams vyksta parodų erdvėje, todėl menininkė vedė neformalias ekskursijas po savo parodą, atsakė į klausimus.

Įvairiuose „Moiros“ darbuose kartojasi kaukės motyvas. „Kaukes dėvime kiekvieną dieną, jos garantuoja mūsų gerą būvį sociume“, – įsitikinusi Eglė. „Kosmetinių“ kaukių ciklą sudaro septyni darbai, kurie žiūrovams pasakoja: šešias dienas dedamės ir keičiame savo kaukes, o septintąją klausomės Marijos radijo.

Menotyrininkė Kristina Stančienė vadino E. Vertelkaitę menininke stratege, gerai apgalvojančia kompoziciją ir ekspoziciją. Ir vis dėlto apskaičiuota jų logika slepia autorės fatališkumą, tikėjimą sapnais, nuojautomis. „Gyvenimą priimu intuityviai, o racionalumas – išmoktas, – pritarė grafikė. – Dauguma čia matomų vaizdinių iškilo netyčia, fatališkai, paskui patys „pasikabino“. Lyg metu tinklą ir traukiu giją: kuri gi žuvelė užkibs šįkart? Taip ateina idėjos. Panašiai mokau dirbti ir savo studentus. Mūsų informacinė erdvė – didelė, plati. Kartais iš jos gali išsitraukti tinkančias detales, suklijuoti į visumą, pasiimti tai, kas jau yra.“

Gyva atmintis

Literatų gatvėje E. Vertelkaitė kuravo dedikacijas – sienų kūrinius literatams. Ten kabo ir jos pačios miniatiūra amerikiečių rašytojui Jonathanui Franzenui, atkurtas Martyno Mažvydo „Katekizmo“ puslapis, dedikacijos režisieriui Romui Lileikiui, menininkui Algiui Skačkauskui, poetui Aidui Marčėnui, bardui Vytautui Kernagiui...

Parodos autorė ir menotyrininkė K. Stančienė atrado E. Vertelkaitės kūrybos sąsają su A. Marčėno poezija. Poetas rašo: „Aš niekada neišmoksiu mirties kalbos / (net paskutinę akimirką) / nes ir mirę kalba su mumis tik tiek / kiek jie yra gyvi nes nėra mirusiųjų / yra tik tai / ką siekia mūsų gyva atmintis.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"