Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Meilės laiškai į kalėjimą ir Sibirą

 
2016 01 28 10:49
Eugenijos Šimanskytės ir Jono Mačiulio nuotraukos knygos puslapiuose. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Jonas Mačiulis – labai garsi praeities asmenybė (Maironis). Taip pat Jonas Mačiulis – dabarties garsenybė (krepšininkas).

Dar vienas Jonas Mačiulis (1919–1992), kiek primirštas rašytojas, muziejininkas, beletristinės knygos apie Petro Cvirkos vaikystę „Augo diemedis“ ir kelių istorinių romanų autorius, grįžta į kultūros lauką Lietuvos rašytojų sąjungos išleista knyga „Laiškai Eugenijai (1944–1956)“, meilės laiškų romanu, dramatišką vienos šeimos istoriją pakylėjančiu iki apibendrinimo apie gyvenimą stalinizmo laikais.

Amerikonų šnipas

J. Mačiulio svajonė įamžinti Eugenijos vardą „literatūroj, mene, gyvenime“ išsipildė, tik, aišku, kiek kitaip, nei pats svajotojas tikėjosi. Vizijas greit pakoregavo pokario baisybės, ir laiškų autorius iškart suvokė, kad tai, kas jo parašyta, bus paliudijimas ir apie epochą, „epochinis romanas“.

Kai Seredžiuje gyvenanti Eugenija Šimanskytė-Mačiulienė davė sutikimą laiškus rengti spaudai ir skelbti, mintis apie knygą buvo tarsi „atgalinis“ siekis įamžinti savo Jono vardą. Pernai rugsėjį Eugenijai sukako devyniasdešimt.

Gausiai rašyti laiškai Eugenijai padėjo J. Mačiuliui susivokti, apsispręsti, subręsti, o gal net tapti rašytoju.

Į šią knygą atrinktas 571 laiškas. Daugiau nei trys šimtai jų siųsti į Rasų kalėjimą Vilniuje, kiti – jau į Sibirą. E. Šimanskytė buvo suimta 1945 metais Kaune, nuteista už „tėvynės išdavimą“. Pasak jos, tik mintis apie mylimąjį, ką tik pasipiršusį, vertė nepasiduoti, atlaikyti tardymus. Laiškus į Rasų persiuntimo kalėjimą Eugenija gaudavo su maistu siuntiniuose, pavyzdžiui, įkištus į duoną, arba juos perduodavo patikima medicinos sesuo. Perskaityti jie dažniausiai būdavo naikinami, siuntėjas pasilikdavo nuorašą.

Paskutiniai laiškai į Sibirą – jau žmonai Eugenijai. Iškalėjusi lageryje Mordovijoje ji buvo išsiųsta į tremtį Novosibirsko srityje. Čia ją 1955 metų vasarą ir susirado mylimasis. Įvyko vestuvės. „Graži ir įvairi buvo mūsų liepos 8-oji: iki jungtuvių – saulė, po jungtuvių – vėjas, perkūnija, šiltas lietutis, o po to saulė iki pat vakaro. Dar pamenu, kaip mudu susiglaudę slėpėmės nuo lietaus po beržais ir, gindamiesi nuo uodų, kūrėm laužą“, – taip J. Mačiulis aprašo tuoktuvių dieną.

Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.Romo Jurgaičio nuotrauka

Knygos parengėja istorikė Vida Girininkienė cituoja Eugenijos prisiminimus: „Artelės, kurioje gaminome slides, viršininkas įtarė, kad Jonas – amerikonų šnipas. Netikėjo, kad toks gražus stiprus vyras tiek metų lauktų ir važiuotų pas sužadėtinę.“

Reikės vyrų

Pagrindinė laiškų žinia yra meilė ir ištikimybė, skatinanti kurti, džiaugtis, išlikti, o ne pasiduoti, nupulti ir pražūti. Tai nuolatinis optimizmo perdavimas adresatei. „Tu esi brangus ir kietas deimantas ir aš Tau, Genute, sakau: „Gimdyk pasauliui vien genijus! Iš Tavojo metalo tik šedevrus kurt!“ – 1948 metų balandžio 12 dienos laiške prašo Jonas. „Aš prašau Tavęs prisidėt prie tų mergelių būrio, kurios laukia jaunikio – švintant aušros. Šių dienų alyva yra kraujas, brangus kraujas. Jį, brangioji, taupyk tinkamam momentui – rytui“, – tokia evangelinio palyginimo parafrazė 1947 metų liepos 14 dienos laiške.

Šalia poezijos – lengva ironija, pašaipėlė, pamokymas, lengvas priekaištas, pavydo blykstelėjimas, įžvalgus pamąstymas. Laiškuose daug bylojama jausmais, emocijomis, bet detalių mozaika atskleidžia ar labai papildo pirmojo sovietinės Lietuvos dešimtmečio vaizdą.

Žinome Juozo Lukšos-Daumanto „Laiškus mylimosioms“, įspūdingą besipriešinusios, su ginklu kovojusios Lietuvos epistolinį dokumentą. J. Mačiulio laiškuose išsakomas ar nujaučiamas kitokios strategijos siekis ir suvokimas, dabar labai svarbus to laikotarpio tyrinėtojams: irgi atsakomybės prisiėmimas, bet – jau kitaip: „Miesteliuose vyrus guldo šunims. Pavasarį po du, po tris, o dabar retai kada neguli vienas. Skaudu. Reikės vyrų – nebus. (...) Iš mūsų mokyklos šį pavasarį suėmė visą eilę mokinių, kurių šešis pasiliko, nuteisė ir kai kuriuos išvežė. (...) Šių geriausių mokinių neturiu ir skaudu dėl to. Reikės vyrų – nebus. (...) Ką reiškia šiandien ginklas, miškas, ir iš viso ana taktika!? Skaudu, reikės vyrų – nebus. Reikės šiemet, gal kitą metą, o liko jų tik pavieniai (...). Gal kas niekins mus, bet mes budim tikriau ir laukiam ryto.“

Todėl šie laiškai, kuriuose išsakyta begalybė švelnių žodžių ir asmeninių dalykų, nėra vien šeimos istorija, saugotina asmeninio archyvo stalčiuose.

Apskritai nauja yra tai, kad knyga tapę laiškai rašyti į Sibirą, į tremtį, į kalėjimą. Iki šiol gausiau skelbti „atvirkštiniai“ variantai – iš lagerių, iš tremties.

Rašytojo duona

J. Mačiulio laiškuose išryškėja ir jo grožinės kūrybos pradžia. Jo gimtieji Kalviai ir P. Cvirkos Klangiai – visai šalia. Būdamas skrupulingos archyvisto, muziejininko prigimties, J. Mačiulis vaikščiojo po apylinkes, kruopščiai rinko ir tikrino faktus, kad būtų kuo arčiau tiesos, kuo tikslesnis rašydamas kūrinius, kurie paskui sudarė knygą „Augo diemedis“. Parašęs – laukė, kada spausdins, kada gaus honorarą, už kurį vyks pas Eugeniją. Beje, P. Cvirka – tolimas E. Šimanskytės giminaitis.

Eugenija Šimanskytė-Mačiulienė su rašytoju Robertu Keturakiu.Antano Grinčelaičio nuotrauka

Medžiagą romanams J. Mačiulis kaupė archyvuose. Labai domėjosi 1863–1864 metų sukilimu, apkeliavo ir apėjo mūšių vietas. 1977 metais „Vaga“ išleido jo romaną „Troškulys“ (antroji dalis parengta pagal likusius rankraščius, išleista 1995 metais). 1982 metais pasirodęs romanas „Bėga upės krantai“ – apie posukiliminę Lietuvą, spaudos draudimo metus ir sielininkų buitį.

Eugenijai grįžus į Lietuvą, J. Mačiulis dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“, žurnale „Bibliotekų darbas“, Lietuvos literatūros ir meno archyve (LLMA). Svajojo įsteigti Lituanistikos lobyną. 1971–1983 metais vadovavo Vilniaus rašytojų memorialiniam muziejui, kurio fondai vėliau atiteko kauniečiams – Maironio lietuvių literatūros muziejui. Nemažas, svarbus darbas – Kristijono Donelaičio memorialinio muziejaus buvusioje Tolminkiemio bažnyčioje ekspozicija. J. Mačiulis rūpinosi ir Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio muziejaus jo bute Vilniuje įkūrimu.

Didelis asmeninis rašytojo archyvas saugomas LLMA, jame yra ir laiškų Eugenijai kopijos. Originalai – adresatės nuosavybė. Ilgą laiką apie juos niekas nežinojo. 2003 metais dalį jų istorikė V. Girininkienė paskelbė „Versmės“ leidyklos išleistoje „Lietuvos valsčių“ serijos knygoje „Seredžius“. Praėjo kiek laiko, ir buvo parengti „Laiškai Eugenijai“. Belaukiant paramos, leidyba užtruko.

V. Girininkienė turi sumanymą išleisti ir likusius J. Mačiulio laiškus, tarsi antrąją veikalo dalį.

Poetas Robertas Keturakis, buvęs J. Mačiulio mokinys ir auklėtinis Garliavos vidurinėje mokykloje, sako, kad auklėtojo laiškuose – visa, kas tikra, šventa, lietuviška, žmogiška. Ir šalia spindi, kas dieviška.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"