Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Melvin Burgess: „Nesijaudinu dėl temos moralinio tinkamumo prasme“

 
2017 03 26 13:12

Melvin’as Burgess’as (g. 1954 m.) – neabejotinai vienas kontraversiškiausių rašytojų, neretai vadinamas Didžiosios Britanijos paauglių literatūros krikštatėviu. Už savo kūrybą autorius yra pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą, įskaitant Karnegio medalį už bene žinomiausią savo knygą „Heroinas“ (į lietuvių kalbą išvertė Andrius Patiomkinas, Alma littera, 2007, 2015).

Viena iš M. Burgess’o, kaip rašytojo, labiausiai vertinamų savybių yra globėjiško tono, kreipiantis į jaunąjį skaitytoją, atsisakymas; autorius tikroviškai ir be pagražinimų tyrinėja paprastam paaugliui rūpimas temas – net ir tose knygose, kur veiksmas vyksta ekstremaliomis aplinkybėmis. Kaip teigia pats autorius, jo tikslas – išvengti veidmainiavimo tiesiogiai ir nuoširdžiai imantis prieštaringų temų. „Mano knygos yra apie svarbius, jaudinančius dalykus. Ieškau vaizdingų, drąsių būdų apie juos rašyti, kad tai nebūtų pamokslavimas,“ – teigia M. Burgess’as.

Į lietuvių kalbą turime išverstas trylika M. Burges’o knygų, tad skaitytojus turėtų sudominti ir pokalbis su šiuo kūrybingu, drąsiu ir šmaikščiu autoriumi.

– Ar knygas rašote konkrečiai auditorijai?

– Na, aš tai suderinu su savo leidėju, turėdamas omenyje tam tikrą rinką. Ne, tai netiesa. Rašau jauniems skaitytojams, tačiau ne kokiai konkrečiai auditorijai – tiesiog darau tai taip gerai, kaip tik galiu.

Pavyzdžiui, „Heroinas“. Jis skirtas tikrai ne vienuolikamečiams. Tačiau… kiek aš pats būčiau atidavęs už istoriją apie tokį pasaulį, kai man buvo penkiolika ar šešiolika metų. Už knygą ne apie narkotikus kaip tokius, bet apie tam tikrą kultūrą… žmones, idėjas, santykius, su visais pakilimais ir nuosmukiais, visais jauduliais, šlovėmis ir tragedijomis.

Anksčiau buvo „Alisa Stebuklų šalyje“ ir „Pūkuotas triušelis“, ir staiga – gyvenimo paribiuose besisukiojančios narkomanės prostitutės.

Štai ką man reiškė „Heroinas“ – tai knyga, kurią būčiau norėjęs turėti pats, kai man buvo penkiolika.

– Kodėl tai buvo knyga apie narkotikus?

– Priklausau vienai pirmųjų kartų, augusiai, kai pramoginiai narkotikai buvo plačiai vartojami ir prieinami, ir, savaime suprantama, mokykloje daugelis mūsų buvome labai smalsūs. Nebuvo jokios naudingos informacijos apie tą pasaulį – buvo tik kalbama, kokie siaubingi ir mirtini yra narkotikai, tačiau atrodė, kad „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ nariai visai smagiai leido laiką. Kai man buvo virš dvidešimties, narkotikų kultūra jau buvo plačiai paplitusi, tačiau neišmanymas šiuo klausimu, oficialiai sankcionuotas įstatymų, vis tiek buvo kasdienybė.

Tuomet gyvenau Bristolyje, mieste, kupiname sekso, narkotikų, rokenrolo ir politikos. Koks viliojantis, jaudinantis ir pavojingas pasaulis! Pati ta vieta istorijai papasakoti. Tad kai mano leidėjas Klausas Flugge‘as pasiūlė rašyti knygą apie narkotikus, mintimis grįžau būtent į tą metą Bristolyje.

– Ar manote esąs jaunimo rašytojas?

– Taip, manau esąs jaunimo rašytojas, nors sunku aiškiai pasakyti, kas tai yra. Žmonėms visuomet sunku suprasti, kas yra knyga jaunimui ar knyga paaugliams, ir tai visai suprantama. Tai rašytinė medžiaga žmonėms, kurie išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Kodėl kas nors tikėtųsi, kad tai nebus prieštaringa medžiaga? Yra knygų, kurios aiškiai skirtos ne jauniems žmonėms – knygos apie antrąją santuoką ar senatvę, ar biuro politiką. Aišku, jauni žmonės gali tokias knygas skaityti, tačiau knygose aptariami dalykai skirti vyresniems žmonėms. Tuomet yra knygos, kurios skirtos konkrečiai jauniems žmonėms, kuriose kalbama tokiomis temomis kaip mokyklos gyvenimas, pirmieji santykiai ir pan. Tačiau aš manau, kad vaisingiau į tai žvelgti iš stiliaus perspektyvos. Ko jauni žmonės ieško kituose informacijos šaltiniuose? Egzistuoja aiški rinka, skirta žmonėms nuo keturiolikos iki dvidešimt kelerių metų. Ji labai aiški muzikoje, kine, žurnaluose, kompiuteriniuose žaidimuose – kone visose srityse, išskyrus knygas. Niekas neklausia, kas daro šį kompaktinį diską ar filmą jaunimo disku ar filmu. Tai stiliaus klausimas. Kalbant apie temas, savaime suprantama, kad paaugliai šiame amžiuje jau geba priimti bet kokią suaugusiųjų temą – jie ją mato ir skaito šimtais skirtingų būdų kone nuolat. Taigi aš nesijaudinu dėl temos moralinio tinkamumo prasme, man tik svarbu, ar ji bus įdomi tiems žmonėms, kuriems rašau.

– Ar sutinkate su tuo, kad pagrindinis skirtumas tarp knygų vaikams ir suaugusiesiems yra tas, kad knygose vaikams turi būti vilties elementas?

– Visiškai nesutinku. Nors tai dažnas atvejis.

– Koks buvote žmogus, kai jums buvo 18 metų?

– Kai buvau vaikas, buvau labai drovus, tačiau metams bėgant tapau triukšmingesnis ir labiau besidomintis žmonėmis. Kai man buvo aštuoniolika, baigęs mokyklą, neturėjau jokio supratimo, ką ketinu daryti, kol tėvas už mane užpildė dokumentus, kad tapčiau žurnalistu. Aš išvykau į mokymo kursus ir visiškai nieko neišmokau apie tai, kaip būti žurnalistui, tačiau išties daug sužinojau, kaip smagiai leisti laiką. Tai buvo Kardife. Grįžau norėdamas kuo daugiau laiko leisti nedirbdamas, kad visą dieną galėčiau sėdinėti, o naktimis kalbėtis ir šokti. Ir rašyti knygas.

– Ar jūs tikintis?

Aš sudariau sutartį su Dievu – aš jam netrukdysiu ir jis man netrukdys. Atrodo, kad sutartis visai puikiai veikia. Turėjome su juo šiokių tokių santykių, kai buvau jaunas, tačiau man juos nutraukus, jis niekad nesiskundė. Tad manau, kad esama padėtis tenkina mus abu.

– Ką veikėte prieš tapdamas rašytoju?

– Veikiau daugybę visokių dalykų – kurį laiką dirbau mūrininku, tačiau nebuvau labai geras mūrininkas, nebuvau pakankamai vikrus, visgi keletą darbų atlikau. Daug laiko praleidau darydamas visokius statybos darbus, daugiausia renovavimo, ir keistus darbus pagal užsakymus. Kurį laiką turėjau nedidelį juokingą verslą – dažymą ant šilko. Ir labai dažnai buvau be darbo.

– Koks buvo pirmasis jūsų parašytas kūrinys, už kurį jums buvo sumokėta?

– Radijo pjesė pavadinimu „Plikas angelas“ (angl. „The Bald Angel“). Joje vaidino Brianas Gloveris, žavingas Jorkšyro aktorius, įgarsinęs ir „Tetley“ arbatos reklamas. Jis buvo plikas.

– Jūsų nuomone, kokia yra „Heroino“ įtaka literatūrai?

– „Heroinas“ dažnai vadinamas knyga, pakeitusia vyravusias tendencijas. Tačiau žvelgiant iš laiko perspektyvos, kokių pokyčių šis kūrinys iš tiesų atnešė? Kas dabar bepasakys? Yra modernių Europos valstybių, neturinčių iššūkį metančios literatūros paaugliams ir jaunimui (man sakė, kad tokia yra Italija), tad tai negali būti nekintanti išvada. Tačiau situacija, nors ir lėtai, judėjo ta linkme. Įtariu, kad Jungtinė Karalystė visuomet ketino būti jaunimo literatūros citadele. Visgi, galbūt „Heroinas“ paskatino šio žanro vystymąsi. Leidėjai daugybę metų stengėsi prisigerinti paauglių rinkai, tačiau bendroji nuomonė vis tiek buvo – „jie neskaito“. „Heroinas“ buvo išparduotas, ir tai parodė, jog nebuvo taip, kad jaunimas nenorėjo skaityti – tiesiog niekas neleido reikiamos literatūros. Ši knyga priviliojo ir kitus rašytojus išmėginti šį žanrą – daugelis man yra sakę, kad rašyti jaunimui jie nusprendė todėl, kad jiems patiko „Heroinas“, ir kad ši knyga jiems parodė, kaip toli galima nueiti.

Visgi labiausiai knyga nusipelnė tuo, jog pradėjo diskusiją apie paauglių gyvenimą ir paauglių literatūrą, apie tai, ar jauni žmonės turi teisę skaityti nuoširdžias, atviras, autentiškas knygas; apie tai, kas tinkama ir kas ne, ir ar jauni žmonės turėtų būti apsaugoti nuo šiurkščios gyvenimo realybės, ar įgalinti su ja susidoroti.

„Heroinas“ žymi ne tiek tam tikrą takoskyrą, kiek ištrina ribą. Nuo knygos pasirodymo, taisyklės visiškai pasikeitė, ir man tiesiog malonu, kad buvau susijęs su kai kurių durų išspyrimu.

– Kuo būtumėte, jei nebūtumėt rašytojas?

– Norėčiau būti gamtininkas. Arba norėčiau turėti rūkyklą ir gaminti rūkytą lašišą ir kitas žuvis, sūrius ir pan.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Vaikščioju, gaminu maistą, dirbu sode ir siunčiu žmonėms elektroninius laiškus.

– Jei galėtumėte susitikti su bet kuria istorine asmenybe, ką pasirinktumėte?

– Martiną Lutherį Kingą. Jis buvo ne tik didis žmogus, bet ir sukūrė įsimintiniausią ir veiksmingiausią amžiaus literatūros kūrinį, parašė jį ir atliko. Žmonės retai teperskaito visą jo kalbą „Turiu svajonę“ (angl. „I Have a Dream“, 1963), bet ji tiesiog stulbinanti.

– Jei galėtumėte susitikti su bet kokiu knygos herojumi, kas tai būtų?

– Dievas.

Parengė Diana Gancevskaitė

Šaltiniai: melvinburgess.net ir theguardian.com

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"