Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Menas iš XX amžiaus vilniečių namų

 
2016 06 20 6:00
Simona Makselienė rodo eksponatus: viršuje – Kazio Daugėlos „Vartai prie Kalvarijų bažnyčios“, apačioje – „Angelas (Vilniaus bažnyčioje)“.
Simona Makselienė rodo eksponatus: viršuje – Kazio Daugėlos „Vartai prie Kalvarijų bažnyčios“, apačioje – „Angelas (Vilniaus bažnyčioje)“. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Galerijoje „Kunstkamera“ veikia jau antroji ciklo „Civitas Vilnensis. Vilnius ir vilniečiai iki 1945 m.“ paroda. Joje eksponuojami praėjusio amžiaus tapybos ir grafikos darbai, kurie galėjo kabėti to meto vilniečių namuose.

Pirmoji „Civitas Vilnensis“ paroda vyko prieš ketverius metus ir apėmė XIX amžiaus – XX amžiaus šeštojo dešimtmečio peizažus, portretus, plakatus ir fotografiją. Dažniausiai miestai ekspozicijose pristatomi per jų architektūrą, urbanistinius vaizdus. Eklektiškos „Kunstkamera“ parodos tikslas – atsigręžti į žmones ir visuomenę – civitas – panagrinėti jų to meto skonį, kokie menininkai buvo populiarūs, o kūriniai – perkami. Be to galima apžiūrėti ir retus meno eksponatus.

Vienas retų kūrinių – ant medžio karšta adata arba yla raižytas Adomo Mickevičiaus portretas, kurio autorius žinomas tik pavarde.
Vienas retų kūrinių – ant medžio karšta adata arba yla raižytas Adomo Mickevičiaus portretas, kurio autorius žinomas tik pavarde.

Ką rastume miestiečio kolekcijoje

Antrąją „Civitas Vilnensis“ surengusi ir pristačiusi menotyrininkė, „Kunstkameros“ bei Meno rinkos agentūros vadovė Simona Makselienė pasakojo, kad sostinėje gyvenę dailininkai mėgo keliauti. Į Vilnių jie parsiveždavo savo kelionių įspūdžių: vaizdus iš Romos tapė Boleslovas Buika ir Kazimieras Stabrauskas, Krymo – Jalmaras Hansonas, Sankt Peterburgo – Juozapas Kamarauskas.

Dauguma parodos autorių – vilniečiai arba susiję su šiuo miestu. Švedų kilmės dailininkas J. Hansonas aktyviai dalyvavo XX a. pradžios Vilniaus meniniame gyvenime. Tuo metu čia susikūrė Lietuvių dailininkų draugija. Kaip atsakas jai – Vilniaus dailininkų draugija, vienijusi įvairių tautybių tapytojus. „Įdomu, kad švedų kilmės rusas atvyko į Lietuvą ir įkūrė Vilniaus dailininkų draugiją. Kaip rašo dailėtyrininkė Laima Laučkaitė, jo jūros, kalnų, saulėlydžio, audros peizažai buvo vieni labiausiai perkamų, šį autorių mėgo publika“, – kalbėjo S. Makselienė.

Pasak jos, iš pirmo žvilgsnio paroda – eklektiška, tačiau toks buvo ir ano laikmečio vilniečių skonis kūrybai. „Vilniečio bute – kažkur Pohuliankoje, su aukštomis lubomis ir secesiniais lipdiniais – galėjo kabėti ir natiurmortai. Pavyzdžiui, Marijano Kuliešos natiurmortas su vaisiais, gėlėmis ir porceliano indais. Tikėtina, rastume Aušros Vartų madoną – ji (arba panaši ikona) buvo būtinas kiekvieno vilniečio namų atributas. Galbūt būtume pamatę žymiausio Vilniaus keramiko Aleksandro Azarevičiaus dirbinį ar Jano Bulhako sidabro bromido nuotrauką“, – vardijo menotyrininkė.

Parodoje eksponuojama reta A. Azarevičiaus keramika: vazos, žvakidės, lėkštės, suvenyrinės vazelės, ant kurių dugno menininkas užantspauduodavo „Wilno“. Žymiausias senojo Vilniaus fotografas J. Bulhakas savo namuose saugojo daugiau nei 50 tūkst. negatyvų, Vilniaus vaizdų.

Jalmaro Hamsono „Krymo vaizdas“ (1921 metai). Tautinė, religinė, kalbų įvairovė Vilniuje visuomet buvo plati, tai atsispindi ir parodos autorių darbuose.
Jalmaro Hamsono „Krymo vaizdas“ (1921 metai). Tautinė, religinė, kalbų įvairovė Vilniuje visuomet buvo plati, tai atsispindi ir parodos autorių darbuose.

Miesto žemėlapiai ir veidai

„Civitas Vilnensis“ eksponuojami ir miesto gyventojų portretai. Sofijos Romerienės užfiksuota vilnietė rankose laiko rožančių. Šį žanrą autorė mėgo labiausiai – sukūrė daug tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto mokslo bei visuomenės veikėjų atvaizdų. Pranciškus Jurjevičius nutapė „Basakoję valstietę“ iš Vilniaus apylinkių. Grafiko Jurgio Hopeno portretą sukūrė jo mokinė Kristina Vrublevska.

Baris Egizas – Karaimų kilmės dailininkas – atsekė į Vilnių paskui seserį. „Kadangi neturėjo šeimos, čia atvyko su sesers šeima. Aštuonerius metus gyveno ir tapė Vilniuje, todėl tikėtina, kad jo portretuose vaizduojamos moterys yra vilnietės“, – teigė S. Makselienė.

Populiarūs buvo lakštai iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Album de Wilna“, kuriuos sudarė ofortai ir litografijos, atspaustos Prancūzijoje. Šiandien galima pažvelgti į senuosius miesto vaizdus ir pastatus: Gubernatūros rūmus (Prezidentūrą), Jėzuitų rūmus Vingio parke, Kalvarijos, Trinapolio bažnyčias.

Bartolomėjus Lauvergne“as Prancūzijos mokslo tarybos užsakymu keliavo po Skandinavijos ir Baltijos šalis – įamžino Vilniaus vaizdą nuo Žaliojo tilto. Kitas sostinės vaizdas – iš Georgo Brauno pasaulio miestų atlaso. „Gabrielio Bodenehrio vario raižinys „Wilna oder Wilda“ turi sąsajų su G. Brauno vaizdu. Greičiausiai autoriai nėra buvę Vilniuje, bet turėjo realius piešinius – atpažįstamas gatvių tinklas ir planas. Jį galima palyginti su šiandiena, kaip viskas pasikeitę“, – pasakojo S. Makselienė.

XX amžiaus Vilniaus gyventojų portretai.
XX amžiaus Vilniaus gyventojų portretai.

Kilmės istorija išsitrynė

Tarp ekspozicijos kūrinių randama ir itin retų. Ant medžio karšta adata arba yla raižyto Adomo Mickevičiaus portreto (datuojamo iki 1914 metų) autorius žinomas tik pavarde – J. Možejko. Kitoje raižinio pusėje parašyta, kad jis dalyvavo šeštojoje Vilniaus draugijos pavasarinėje parodoje. „Daugiau informacijos apie jį rasti nepavyko – nei vardo, nei gimimo metų. Dar nebuvo įprasta dokumentuoti kūrinius, ne visų proveniencija, kilmės istorija, mums žinoma – ji greitai išsitrina“, – komentavo menotyrininkė.

Galerijoje saugomi ir keturi Pranciškaus Smuglevičiaus – buitinio ir peizažo žanrų pradininko Lietuvoje – vario raižiniai. Surinkti įvairių kolekcininkų darbai. „Darbų savininkai – iš įvairių šalių: Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Italijos. Aukcionuose turėjome menininkų, dalyvavusių dar pirmosiose lietuviškose parodose, – sakė Vilniaus aukciono vadovė. – Šis laikmetis įdomus savo tautų samplaika – Vilniuje maišėsi tautos, žmonės daug keliavo mokytis dailės, sugrįždavo su įvairiomis patirtimis. Tad XX a. pradžios ir Vilniaus tema visuomet įdomi – kūriniai išties reti, muziejiniai, juos sunku rasti.“

Anot menotyrininkės, nors praėjo daugiau nei šimtas metų, anų vilniečių skonis mums yra artimas ir suprantamas. Tuo metu populiarūs buvo tipiški realistiniai peizažai, portretai, natiurmortai, bet tuo pačiu – gera, profesionali tapyba. Paroda, kurią sudaro daugiau nei 20 menininkų kūriniai, veiks iki liepos 29 d.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"