Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Meninė versija, kaip rašyti sovietmečio istoriją

 
2016 10 10 6:39
Menininkė Marta Vosyliūtė. Rasos Pakalkienės nuotraukos

Dviejose Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos salėse galima pamatyti menininkės Martos Vosyliūtės eksponuojamus paveikslus, trečioje – jos sukurtą vaizdų ir tekstų filmą „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“. Šią kūrybą sieja tai, kad ji savaip perteikia sovietmečio ir dabarties sąsajas.

Nacionalinėje bibliotekoje buvo surengtas susitikimas su M. Vosyliūte. Publikai pristatytas ir parodytas menininkės projektas „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“. Vėliau M. Vosyliūtė žiūrovus lydėjo į kitas sales, kuriose eksponuojami ciklo „Vilnius“ tapybos darbai, ir pasakojo apie kūrinius.

Diskusija su kultūros ar kultūros istorijos reiškiniais

Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkas Kęstutis Šapoka susirinkusiesiems teigė, kad M. Vosyliūtės kūrybinė veikla įvairi, eklektiška, o ją jungia kritinis užtaisas. „Tą užtaisą suprantu kaip diskusiją arba polemiką su kultūros arba kultūros istorijos reiškiniais. Nesvarbu, ką daro Marta – tapo, piešia, kuria video, – sakė jis. – Kiekvienas jos ciklas polemizuoja su kokiu nors konkrečiu kultūros ar kultūros istorijos reiškiniu.“ Kaip pavyzdį K. Šapoka minėjo tapybos darbų ciklą „Vilnius“. „Marta jame kalba apie viešųjų sostinės erdvių įpaminklinimo problemas, – sakė K. Šapoka. – Tai praktiškai tampa nebe tapybos, bet plakato menu.“

Susikime su menininke Marta Vosyliūte dalyvavo dailės kritikė Erika Grigoravičienė (dešinėje).

„Vilnius“ – tai tapyba, kurioje menininkė tęsia savo menamo, praėjusio, dabartinio miesto tyrinėjimus. Kadaise pirmoji įamžinusi prokuratūros pastatą, „Krantinės arką“, Gitenio Umbraso „Meilės krantus“, taip pat kritikavusi daugybę „nuodingos architektūros“ kūrinių, ji vis dar plaukioja palei Neries krantus. Nuo Valakampių iki Žvėryno, tarp Halės ir Kalvarijų turgų ji supina praeities ir dabarties istorijas, įtraukdama poetus, maisto receptorius ir groteskiškus pasakojimus.

Kultūros vadybininkas M. Vosyliūtės koliažus vadino dailės istorijos kūrinių, daugumai žinomų ir tapusių ikonomis, remiksais. Menininkė juos perpiešia, paversdama tarsi komiksais. Ir vėl diskutuoja su tam tikra tradicija. Kaip teigė K. Šapoka, M. Vosyliūtė yra parašiusi ir kertinių tekstų, svarbių mūsų dailės istorijai. Jie įdomiai polemizuoja tiek su šiuolaikinio meno lauku, tiek su dailės kritika. Pačią menininkę jis vadino šiuolaikine, įvairiapuse, įdomia, provokuojančia, aštria kritine prasme asmenybe.

Du krantai kaip sovietmečio priešprieša

Susitikime su M. Vosyliūtė dalyvavo ir humanitarinių mokslų daktarė, dailės istorikė, kritikė, parodų kuratorė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Erika Grigoravičienė. Ji sakė: „Marta įstabi tuo, kad kuria multimedijalius kūrinius. Ji turi tam tikrą požiūrį į neseną praeitį – sovietmetį.“

E. Grigoravičienė, kalbėdama apie M. Vosyliūtės tapybą, sakė, kad menininkė pabrėžia skirtį tarp per Vilnių tekančios Neries dešiniojo ir kairiojo kranto. Dailės kritikė pasakojo, kad M. Vosyliūtė užaugo ir tebegyvena dešiniajame krante, kuriame yra Žirmūnai ir Šnipiškės. Kairiajame išsidėstęs senamiestis, Antakalnis. Sovietmečiu krantų priešprieša turėjo aiškias konotacijas. Kairiakrančiai buvo laikomi elitu: menininkai, nomenklatūrininkai, auksinis jaunimas. Dešiniajame daugiausia gyveno paprasti žmonės. „Šiais laikais tos priešpriešos nebėra, nes abiejuose krantuose yra puikios statybos namų, butų, kuriuose gali tarpti elitas. O priešprieša asocijuojasi būtent su vėlyvuoju sovietmečiu“, – sakė ji.

M. Vosyliūtė žiūrovus lydėjo į kitas sales, kuriose eksponuojami ciklo „Vilnius“ tapybos darbai ir pati pasakojo apie kūrinius.

E. Grigoravičienė teigė, kad krantų priešprieša gali būti modelis, paaiškinantis ir visą kitą M. Vosyliūtės kūrybą. „Tarkime, filme „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“, mano nuomone, nėra pasakojama sovietmečio istorija. Tai filmas apie atmintį, apie mūsų santykį su sovietmečiu“, – sakė ji.

Dailės kritikės teigimu, kai nuo sovietmečio jau praėjo daugiau kaip ketvirtis amžiaus, išgyvename tokį laiką, kai gyvoji atmintis yra paremta inertiškais poelgiais, šnekomis perduodamais prisiminimais ir tradicijomis bei išlikusiais buityje naudojamais to laikotarpio daiktais, o visa tai po truputį blėsta. Tai keičia istorinė atmintis, susijusi su dokumentų analize, istorijos veikalais, filmais, knygomis. Tai galima vadinti ir medijalia atmintimi.

E. Grigoravičienė pažymėjo, kad per pastaruosius kelerius metus įvyko ryškus posūkis iš gyvosios į istorinę atmintį. M. Vosyliūtė siūlo savo versiją, kaip reikėtų rašyti tą sovietmečio istoriją. Tai yra, kad jos negalima rašyti pasitelkus tą pačią reprezentacinę tvarką, kuri galiojo sovietmečiu, kuri buvo modifikuota naujaisiais amžiais, kai iš Vakarų Europos pasiimta tai, kas blogiausia, ir perdirbta į dar prastesnį variantą.

Pasak dailės kritikės, M. Vosyliūtė sovietmečio istoriją siūlo rašyti panašiu principu, kaip veikia nevalinga žmogaus atmintis, kai iš pasąmonės išplaukia nekontroliuojami prisiminimai. Tada išeina dialektinis vaizdas, montažas, kai laikotarpiai atsiduria ne vienas šalia kito, iš eilės, bet užkloja vienas kitą. Tai atsispindi Nacionalinėje bibliotekoje rodomame menininkės sukurtame filme „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“.

Dėl filmo užsirakino trims mėnesiams

Pristatant projektą „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“ buvo teigiama, kad jis yra skirtas tiems, kuriems žodžiai „Vaikų pasaulis“ ir „Univermagas“ yra tikriniai daiktavardžiai, o ne taškai sename žemėlapyje. Šis darbas – tai unikalus, nenusakomo žanro filmas, įkvėptas miesto žmonių istorijų. Kūrinys sudarytas iš trijų šimtų piešinių, koliažų ir nuotraukų ir tiek pat spengiančių frazių – tai 53 minutės tylos, kurioje atgyja pokario kartos, atkūrusios šalį, įtvirtinusios naujas mokslo sritis ir jau tyliai išeinančios, bei gyvenimo iliuzijos. Pasak autorės, filmas eklektiškas, kaip ir mūsų gyvenimas. Jis sąmoningai demonstruojamas humanitarinių įstaigų patalpose, nes visi atsidavusieji savo darbui ir yra tikrieji humanitarai.

Menininkė prie savo darbo iš ciklo apie Vilnių.

M. Vosyliūtė „Lietuvos žinių“ portalui lzinios.lt sakė, kad jai buvo pasiūlyta savo kūrybą pristatyti Nacionalinėje bibliotekoje, o ji tai įvertino kaip didžiausią garbę. Apie tai, kodėl filmas „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“ neturi jokio garsinio fono ir rodomas visiškoje tyloje, menininkė sakė: „Tyčia sumaniau, kad filmas bus ilgas, kankinantis. Jis specialiai padarytas sudėtingas, besikartojantis, labai spalvingas. Kadangi kiekvienas kadras turi naują vaizdą ir frazę, dar įdėti muziką būtų labai iliustratyvu, todėl sąmoningai to nedariau. Norėjau tylos. Jūs net neįsivaizduojate, kiek žmonių man dėkoja, kad šiais skubėjimo laikais gali beveik valandą pabūti tyloje.“

Kad sukurtų šį originalų filmą, menininkė tris mėnesius užsirakinusi piešė ant grindų. „Mat tai yra trys šimtai piešinių ir tiek pat frazių“, – sakė ji. Klausiama apie groteskiškas šio ekrano kūrinio gaideles, M. Vosyliūtė tvirtino, kad ironija problemos sprendimą leidžia nukelti vėlesniam laikui ir neraudoti.

Paveikslai apie sostinę

M. Vosyliūtė mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, baigė Vilniaus dailės akademiją ir įgijo scenografės magistro ir menų aspirantūros diplomus. Dirba scenografe, tapo, rašo tekstus kultūros temomis. Ypač domisi netradicinėmis erdvėmis. Apipavidalino apie 40 spektaklių, yra gavusi valstybinę stipendiją.

***

Spalio 10 dieną 18 valandą Nacionalinė biblioteka vėl kviečia į ekskursiją su M. Vosyliūte, menininkė dar kartą susitiks su lankytojais ir papasakos apie projektą.

Filmas ir tapybos darbai bus demonstruojami kasdien iki spalio 15 dienos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"