Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Menininką įkvėpė spyglio krytis

 
2016 06 23 6:00
Linas Blažiūnas: "Dažnai matome, kaip krinta obuolys nuo obels, rudenį - lapai, o kaip krinta pušų spygliai?" Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Grafikas Linas Blažiūnas išrinktas geriausiu neseniai praūžusios „ArtVilnius 2016“ mugės menininku, taip pat pelnė žiūrovų simpatijas. Jo pastarųjų metų darbus, tapybos kūrinius „Spygliakritis“ pristatė sostinės galerija „Akademija“.

Popiet saulė užėjo už debesies, pataškė kelis lašus lietaus. Dangus apniuko, rodės, prapliups vasarinė liūtis. Į susitikimą dailininkas L. Blažiūnas atėjo rankoje spausdamas didelį languotą skėtį ir nejaukiai šypsodamasis. Paklaustas, ar neketina niurzgėti dėl tokio permainingo oro, menininkas nedaugžodžiavo: „Žemei lietaus labai reikia, viskas išdžiūvę.“

Grafikas yra prisipažinęs savo kūriniuose vaizduojantis gamtos ir miesto žmogaus santykį. „Stebiu gamtą miesto žmogaus akimis tarsi pro lango stiklą. Ji yra graži, nes tikra. Šiuolaikinis žmogus turi laikytis nuo gamtos atokiau, kad ją išsaugotų. Per daug prie jos priartėjęs turi nutolti“, – pabrėžė L. Blažiūnas.

Linas kuria gamtos formų atspindžius, narplioja opias gamtos ir žmogaus santykių peripetijas. Paveikslų autorius domisi šviesokaita, sako, jog krintantys šešėliai pabrėžia daikto formą, išryškina perspektyvą, sukuria trimatės erdvės pojūtį.

L. Blažiūnui svarbus kūrinio ir erdvės santykis. Jis nėra abejingas kūrybinio proceso vyksmui. Autoriui maga prisiliesti prie lygaus paviršiaus. Piešti, raižyti ar tapyti jame. „Idėjos kyla intuityviai, jos keičiasi, turi tąsą ir pabaigą. Kūrybinei būsenai aprimus, kai išsisemiu – suvokiu, kad kūrinys jau baigtas“, – pripažino pašnekovas.

Menininko darbuose ryški vidinė pajauta. Vyrauja rami, aiški kompozicija. Juntama nostalgija. „Gyvenu mieste, todėl nuolat kamuoja neblėstantis gamtos peizažų ilgesys. Jei gyvenčiau kaime, būtų visai kitaip“, – svarstė Linas.

Stebina autoriaus gebėjimas prasiskverbti pro išorinius sluoksnius, atrandant vis naujų aliuzijų. Gamtos vaizdai atsiranda iš smulkių detalių, pakyla į gilesnio suvokimo plotmę, bet netampa simboliais. „Manau, kad žmogus ir gamta – neatskiriami. Žmogus – tylus stebėtojas, analizės objektas. Gamta – slėpininga galia, nepertraukiamo vyksmo būsena, džiaugsmingas praregėjimo virpesys“, – kalbėjo L. Blažiūnas.

Įkvėpimas ir spygliai

Lankydamasis gamtininko Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, L. Blažiūnas pastebėjo vitrinose išdėstytas paukščių iškamšas. Autorių paveikė negyva jų išraiška, skirtingi žvilgsniai, emocija. Anot kūrėjo, nejauku, kai į tave žvelgia stiklinės akys, kuriose sustingęs buvusios gyvybės prisiminimas. Ryškus emocinis ir vaizdinis įspūdis sustiprino jautrios sielos išgyvenimus. Nutrūkęs gamtos vyksmas smarkiai pakoregavo autoriaus kūrybos stilių. „Vaizduotę lemia mūsų prisiminimai, vaizdinė patirtis. Mano kūryboje nėra siužetų. Tik vyksmas, vaizdiniai ir būsena“, – dėstė kūrėjas.

Pašnekovo nuomone, gamtoje gaji egzistencinės paslapties ypatybė. Jo žodžiais tariant, kiekvieną dieną vyksta kova už būvį. „Beje, ir žmonių pasaulyje galima atrasti panašumų, – sakė L.Blažiūnas. – Bet kada gali tapti grobiu. Tu net nenutuoki, o vanagas jau tyko balandžio... „

Žvelgdamas į pasaulį „Paukščio akimis“, kūrėjas sujungia šviesą ir tamsą. Įsisiautėjusį linijų spiečių nuramina tik kruopšti grafikos technika. Pasak meno vertintojų, L. Blažiūno darbai „lengvi tarsi šešėliai, kurie atėjus vidurnakčiui įgyja galią atgyti“.

Lapė šuolio įkarštyje, pelėda išpūstomis akimis, kregždė mėnesienoje – nepatikėtum, kad tai piešiniai, kabantys ore ant stiklo. Tačiau abejones greitai išsklaido pats autorius patvirtindamas, jog šias mistines kompozicijas jis nutapė savo rankomis, akriliniais dažais ant organinio stiklo.

Blyški mėnulio šviesa perbėga ne vienu L. Blažiūno piešiniu. „Mėnulis – ypatingas ir neįtikėtinas. Jis man kelia vien teigiamas emocijas. Regis, matau ten gyvenant drakoną“, – šyptelėjo Linas.

Anot meno kritikės Vaidilutės Brazauskaitės-Lupeikienės, šio menininko kūrybai būdinga neoromantinė pasaulėžiūra ir meditatyvumas. Apibūdindama menininko darbus ji pabrėžė, kad autorius peizažo žanrui suteikia pulsuojantį pavidalą ir kuria skaidraus liūdesio kupinus gamtovaizdžius.

L. Blažiūnas visada norėjo pamatyti Antano Baranausko mišką – Anykščių šilelį. Vieną lietingą spalio dieną ten nuvyko. Ramiai vaikštinėdamas pastebėjo žąsis, traukiančias žiemoti į pietus. Lydėjo akimis jų būrius, kurie lenkė vienas kitą. Naivus jausmingumas ir ritmika, patirtas pasikartojimas tapo tapybos kūrinių ciklo „Spygliakritis“ šerdimi.

Parsivežta spygliukų sauja šilelio kvapui prisiminti tapo akstinu kurti. Drėgni, kvapūs spygliai „įkurdinti“ stikliniame inde nedavė autoriui ramybės.

„Pamaniau, dažnai matome, kaip krinta obuolys nuo obels, rudenį – lapai, o kaip krinta pušų spygliai? Spyglio krytis įkvėpė piešti kometas, – prisipažino autorius. – Vėliau ieškojau jų ant sniego. Paskui kieme pražydo slyva. Tada obelis. Alyvos. Ir vėl ėjau į miškus spyglių...“

L. Blažiūnas prisipažino, kad jį įkvepia išvykos į gamtą. „Grįžęs iš jos parsineši savyje naujų įspūdžių, minčių. Gamta yra graži, nes tikra“, – sakė jis.

Vaikystės vėjo plazdenimas

Iš vaikystės įspūdžių L. Blažiūnas prisiminė Saldutiškį, miestelį Utenos rajone, įsikūrusį visai netoliese Labanoro girios, čia prabėgo jo vasaros.

Kūrėjas didžiuodamasis prisipažino, kad vaikystė buvo labai graži. „Galbūt gamtos ir mažų dienų ilgesys persikėlė ir į kūrybinės veiklos plotmę“, – svarstė trisdešimtmetis.

L. Blažiūnas turi du brolius. Jis – vidurinysis. Vyresnėlis tapo muzikantu, o jauniausias pasirinko tiksliuosius mokslus. „Tėtis taip pat turėjo polinkį piešti, o mama grojo akordeonu“, – didžiuodamasis sakė L. Blažiūnas.

Autorius pasidžiaugė, kad tėvai visada jį palaikė. Anot menininko, jie gerbė visų sūnų pasirinkimą. Leisdavo į būrelius, nuo mažens pratino prie griežtos dienotvarkės. „Jau vaikystėje piešdavau visur: ant sienų, apmušalų. Tėvai tai matė, bet nebarė. Nuo mažumės puoselėjo mano pomėgį. Jie tikėjo mano sugebėjimais“, – pasakojo pašnekovas.

Būsimas grafikas tęsti mokslų išvyko į Vilnių būdamas dar vaikas. „Vis stebiuosi, kaip tėvai sutiko ir nepabūgo mūsų trijulės išleisti į didmiestį gyventi savarankiškai. Ir jie nesuklydo. Šis sprendimas turėjo įtakos tolesnei ateičiai“, – sakė L. Blažiūnas.

Mokytojo duona

L. Blažiūnas, buvęs Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinys, po vienuolikos metų grįžo į ją atgal, tačiau šįsyk – mokytojauti. Jau antrus metus sėkmingai dirba su vaikais, mokydamas juos meno subtilybių. Linas Vilniaus dailės akademijoje yra įgijęs grafikos specialybės bakalauro ir magistro laipsnius.

Pašnekovo nuomone, šiuolaikiniai vaikai labai greitai mokosi. „Dominuoja naujausios technologijos. Mokiniai, paprašyti nupiešti natiurmortą, pirmiausia jį nufotografuoja išmaniaisiais telefonais“, – stebėjosi mokytojas. Jo manymu, vaikams nereikėtų drausti būti inovatyviems. „Taip jau yra ir tegu būna. Laikas nestovi vietoje. Tai dėsninga, – tikino L. Blažiūnas. – Tačiau visada sakau, kad mokytis reikia palaipsniui. Čia nereikia laukti greito rezultato“, – pabrėžė jis.

Pasirinkimai ir ieškojimai

„Prieš pusantro mėnesio mano šeima pagausėjo. Mums su žmona gimė dukrytė“, – paatviravo neseniai tėvu tapęs vyras.

L. Blažiūnas mano, kad gyvenimas didmiestyje turi savo pliusų ir minusų. Užaugęs miestelyje, jis puikiai žino, kad kūrybai tinka ir mažesnė erdvė, tačiau neabejoja, kad meno sklaidai palankesnė sostinė. „Turime daug ką apsvarstyti. Vilnius mums labai patinka, bet... „ – abejonės dėl gyvenamosios vietos pasirinkimo neslėpė jaunasis menininkas.

Jau šešiolika metų Vilniuje gyvenantis L. Blažiūnas sako, kad tai – unikali vieta. „Kartu su žmona mėgstame bėgioti trumpų distancijų maratonus vaizdinga Neries krantine. Susigyvenau su šiuo miestu, – kalbėjo vyras. – Tačiau mintys nuolat sukasi apie šeimą, geresnę buitį.“

Kaip ir visus jaunus tėvus, Blažiūnus vis dažniau apninka dvejonės dėl geresnės vaikų ateities.

„Norisi, kad vaikai augtų ne „ant asfalto“, o arčiau gamtos. Galbūt ateityje keisime gyvenamąją vietą“, – sakė menininkas.

J. Blažiūnas mano, kad nereikia bijoti ieškojimų ir sulaukus brandaus amžiaus. „Svarbu nepasiduoti standartams, reikėtų stengtis jų nepaisyti, – skatino jis. – Turi priversti jausmus paklusti savo valiai. Nedvejodamas imkis to, ką nori daryti“,– tikino L. Blažiūnas.

Menininkas mano, jog žmonės dažnai pralaimi būvio kovas, ypač kai plaukia nešami vyraujančios srovės. Jį irgi kartais apninka slogios mintys: stinga laiko kūrybai, trūksta pinigų… Tačiau negali pasiduoti sąmonės stabdžiams ir abejonėms.

„Žmogus – nepastovi būtybė. Jis keičiasi sulig kiekviena diena. Jei turi tikslą – siek jo, niekada nenuleisk rankų“, – drąsino kūrėjas.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"