Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Menininkas, turėjęs politinį požiūrį

 
2016 10 11 6:00
Andrzejaus Wajdos kūryba atvėrė žiūrovams menininko požiūrį į istoriją, demokratiją ir laisvę, o patį kūrėją pavertė drąsos ir vilties simboliu.
Andrzejaus Wajdos kūryba atvėrė žiūrovams menininko požiūrį į istoriją, demokratiją ir laisvę, o patį kūrėją pavertė drąsos ir vilties simboliu. AFP/Sipa/Scanpix nuotraukos

Andrzejus Wajda, kūręs filmus, kuriuose kapstė sudėtingą savo šalies istoriją, pelnęs „Oskarą“ ir vietą tarp didžiųjų pasaulio režisierių, mirė būdamas 90 metų.

Per 60 metų trukusią karjerą A. Wajda sukūrė daugiau kaip 40 filmų. 2000-aisiais jis pelnė „Oskarą“ už indėlį į pasaulio kinematografą.

„Didis menininkas, bet taip pat ir vienas Lenkijos laisvės kūrėjų, ypač nuostabiai perteikdavęs mūsų tapatybę“, – sakė lenkų kino režisierius ir scenaristas Krzysztofas Piesiewiczius apie A. Wajdos kūrybą.

Paskutinę juostą „Povaizdžiai“ („Powidoki“), pasakojančią apie tapytojo avangardisto Wladyslawo Strzeminskio persekiojimą stalinistiniais pokario metais ir rugsėjį parodytą Toronto kino festivalyje, Lenkija pasiūlė kaip pretendentę į 2017 metų geriausio užsienio filmo „Oskarą“. Šioje kategorijoje jau buvo nominuoti keturi ankstesni A. Wajdos darbai. Jo „Žmogus iš geležies“ 1981 metais laimėjo pagrindinį Kanų kino festivalio prizą – „Auksinę palmės šakelę“.

2000 metais iš Jane Fondos rankų Andrzejus Wajda atsiėmė "Oskaro" statulėlę už indėlį į pasaulio kinematografiją.
2000 metais iš Jane Fondos rankų Andrzejus Wajda atsiėmė "Oskaro" statulėlę už indėlį į pasaulio kinematografiją.

Dvi akys

A. Wajda yra sakęs, kad „Viešpats suteikė režisieriui dvi akis: vieną žiūrėti pro filmavimo kamerą, kitą – stebėti viską, kas vyksta aplink“.

1926 metų kovo 26 dieną Lenkijos šiaurės rytiniame Suvalkų mieste, netoli Lietuvos, gimęs A. Wajda mėgino sekti tėvo pėdomis ir pasirinko kario karjerą, bet 1939 metais buvo pašalintas iš Karo akademijos. Jis įsitraukė į rezistencinę kovą Lenkijoje, o po karo trejus metus studijavo tapybą Krokuvoje. Paskui įstojo į naujai atidarytą ir vėliau tokiais vardais kaip Romano Polanskio ar dabar jau velionio Krzysztofo Kieslowskio išgarsintą Lodzės kino mokyklą.

Pirmos A. Wajdos juostos buvo paženklintos skausmingais išgyvenimais per Antrąjį pasaulinį karą ir lenkų pasipriešinimu naciams, kurie režisieriaus tėvynę buvo okupavę beveik šešerius metus. Jo pirmas pilnametražis filmas „Karta“ (1955 m.), vaizduojantis jaunų lenkų virsmą suaugusiaisiais nacių okupuotoje Varšuvoje, laikomas Lenkijos kino mokyklos, kuriai ypač būdingas heroizmas ir romantizmas, debiutu. Paskui pasirodė „Kanalas“ bei „Pelenai ir deimantai“ – visi šie filmai sudaro trilogiją apie karo metų Lenkiją. 1957-aisiais Prancūzijoje „Kanalas“ pelnė Kanų komisijos specialųjį apdovanojimą.

A. Wajdos filmai netiko komunistinei Lenkijos valdžiai. Režisierius niekada nebuvo Komunistų partijos narys, o nuo represijų jį gelbėjo tik aukštas statusas užsienyje. A. Wajda yra sakęs, kad visą gyvenimą sugebėjo išlikti nepriklausomas.

1977 metų Kanų festivalyje jis parodė Lenkijos komunistinį režimą kritikuojantį filmą „Žmogus iš marmuro“. Trejais metais vėliau sukurta juosta „Žmogus iš geležies“ vaizduoja Lenkijos antikomunistinės profesinės sąjungos „Solidarumas“ iškilimą. Kai 1981-aisiais šis filmas laimėjo Kanų „Auksinę palmės šakelę“, Lenkijos režimas triuškino „Solidarumą“ ir paskelbė šalyje karo padėtį. „Žmogus iš geležies“ Lenkijoje buvo uždraustas ir rodomas tik privačiai arba bažnyčiose. Tuomet režisierius kalbėjo, kad šis apdovanojimas skirtas ne jam vienam, bet ir „Solidarumui“.

Pagrindinis Kanų festivalio prizas išgelbėjo A. Wajdą nuo arešto savo tėvynėje. Tuo metu buvo suimta daug režisieriaus draugų, tarp jų garsusis „Solidarumo“ lyderis Lechas Walęsa.

Kadras iš filmo "Katynė", asmeniškiausio Andrzejaus Wajdos kūrinio apie NKVD žudynes per Antrąjį pasaulinį karą.
Kadras iš filmo "Katynė", asmeniškiausio Andrzejaus Wajdos kūrinio apie NKVD žudynes per Antrąjį pasaulinį karą.

Režimo nemalonę užsitraukęs A. Wajda pradėjo kurti filmus užsienyje. Prancūzijoje jis susuko „Dantoną“ (1983 m.), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Gerard'as Depardieu, o Vokietijoje (1986 m.) – juostą „Meilė Vokietijoje“.

Laisvės metai

„Niekada negalvojau, kad sulauksiu akimirkos, kai Lenkija taps laisva, – 2007 metais duodamas interviu prisipažino A. Wajda. – Maniau, jog mirsiu šioje sistemoje. Tai taip nuostabu ir nepaprasta, kad dar sulaukiau laisvės.“

Tik tuomet, kai Lenkijoje žlugo komunizmas, A. Wajda galėjo sukurti filmą apie Katynę. Jis išėjo į ekranus 2008 metais ir buvo nominuotas „Oskarui“, bet taip ir neparodytas Rusijoje, kuri pastaruoju metu vis labiau linkusi nutylėti sovietų nusikaltimus. Sovietinė valdžia ilgus dešimtmečius slėpė šį nusikaltimą ir aiškino pasauliui, kad tas žudynes surengė naciai. O režisieriui, kaip pats prisipažino, tai buvo vienas asmeniškiausių filmų, nes pasakoja ir apie jo tėvą, armijos pėstininkų pulko kapitoną Jakubą Wajdą, vieną iš 22,5 tūkst. lenkų karininkų, 1940 metais NKVD nužudytų ir užkastų Katynės miške.

A. Wajda yra sakęs, kad „mano lenkiškuose filmuose visuomet vaizduojamas likimas, kurio dalyviu pats buvau“. Kai žlugo komunizmas, jis grįžo prie savo šalies praeities ir sutelkė dėmesį į istorijas, kurias komunistai stengėsi užgniaužti. 1990-aisiais susuktas „Korčakas“ pasakoja apie Januszą Korczaką, lenkų ir žydų kilmės gydytoją pediatrą, rašiusį knygeles vaikams ir žuvusį per holokaustą.

Su Lechu Walęsa (kairėje) pristatant filmą apie "Solidarumo" lyderį 70-ajame Venecijos kino festivalyje.
Su Lechu Walęsa (kairėje) pristatant filmą apie "Solidarumo" lyderį 70-ajame Venecijos kino festivalyje.

Po pirmųjų laisvų rinkimų Lenkijoje 1990 metais režisierius dvejus metus buvo senatorius parlamento aukštuosiuose rūmuose.

Pašaukė pareiga

2013-aisiais pasirodė A. Wajdos filmas „Walęsa: vilties žmogus“. Lenkijoje tai pirma tokia juosta, iš pagrindų nagrinėjanti šalies prezidento ir Nobelio taikos premijos laureato L. Walęsos asmenybę bei jo vaidmenį „Solidarume“. A. Wajda prisipažino, kad kurti šį filmą jam buvo vienas didžiausių profesinių iššūkių. „Aš nenorėjau, bet privalėjau“, – aiškino režisierius, pakartodamas paties L. Walęsos žodžius, kai jis kandidatavo į prezidentus.

A. Wajda kūrė ir literatūros įkvėptus filmus, vienas tokių – 1998 metais pasirodęs „Ponas Tadas“ pagal Adomo Mickevičiaus to paties pavadinimo kūrinį, taip pat teatre – jį traukė „nepastovus ir efemeriškas teatro charakteris“.

A. Wajda mirė ligoninėje, taip ir neatsibudęs iš dirbtinai sukeltos komos. Jis gyveno su ketvirta žmona aktore ir scenografe Krystyna Zachwatowicz, turėjo dukrą Karoliną. Kovą devyniasdešimtmetį šventusio režisieriaus sveikata pastaraisiais metais nebuvo itin gera, tačiau jis tik šiemet baigė kurti „Povaizdžius“.

Prieš dvi savaites, sužinojęs, kad ši juosta atstovaus Lenkijai varžybose dėl „Oskarų“, A. Wajda sakė esąs sujaudintas jam parodytos pagarbos ir pasitikėjimo. „Filmas universalus ir labai svarbus visiems, kuriems rūpi politinių įvykių raida daugelyje pasaulio kampelių. Reikia atsiminti skausmingą praeitį, kad ji nesikartotų ateityje“, – kalbėjo A. Wajda.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"