Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Menininkė A. Kišonaitė: „Mes visi esame laiko įkaitai“

 
Martyno Sirusao nuotrauka
Martyno Sirusao nuotrauka

Ji mėgsta laužytas formas, ryškias spalvas. Plokštumas formuoja griežtais potėpiais bei linijomis. Kuria aiškią, proporcingą ir harmoningą konstrukciją, kruopščiai renka spalvų derinius. Modernūs menininkės Agnės Kišonaitės paveikslai ir meno objektai dažniausiai domina jaunus žmones. Tuos, kurie nebijo spalvų ir drąsos savo namuose.

„Lietuvos žinių“ portalas pateikia išplatintą pranešimą spaudai – interviu su Agne Kišonaite.

– Agne, baigei interjero dizaino studijas, tačiau ką tik galerijoje „Menų tiltas“ pristatei savo trečiąją tapybos parodą „33“. Lygiai tiek tau dabar yra metų, o kada pradėjai tapyti?

– Su tapyba susipažinau Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete studijavau grafinį dizainą. Vėliau dar nusprendžiau pasimokyti Vilniuje – baigiau interjero dizaino studijas, tuo pat metu Klaipėdoje rengiau magistro darbą. Rimčiau tapyti pradėjau grįžusi iš mokslų Prancūzijoje. Tuo metu dirbau visiškai su mano studijomis nesusijusį darbą – organizuodavau pristatymus, reklamos kampanijas. Darbas patiko, bet jaučiausi ne visai savo rogėse – per savo gimtadienį pakilau nuo savo darbo stalo ir išėjau... tapyti. Nesigailiu dėl tų metų, tai, ko išmokau ir ką sužinojau, dabar man labai padeda, kai reikia organizuoti savo kūrinių ar parodų pristatymus, rengti meno projektus, ieškoti jiems rėmėjų, žmonių, kurie padėtų įgyvendinti mano sumanymus.

Pirmieji dveji metai buvo labai sudėtingi – esi jaunas, niekam nežinomas menininkas, paveikslų neparduodi, nes niekas tavęs nežino. Po pirmosios parodos „Raudona – ne mėlyna“ tapo lengviau kvėpuoti.

– Pasidalink, prašau patirtimi, kaip visiškai nežinomam menininkui surengti savo pirmąją parodą?

Reikia būti drąsiam, eiti į privačias galerijas. Galerijose dirba profesionalai, jie greitai ir labai kritiškai įvertina, ar profesionalu, ar įdomu tai, ką darai. Man pasisekė – iškart patekau į gerą vardą turinčią „Aido“ galeriją.

– Ar tiesa, kad ne menininkas renkasi stilių, o stilius – menininką?

– Kai sutinku mokyklos draugus iš menų gimnazijos, jie man sako: iškart atpažįstame, kuris darbas tavo. Stiliaus kaip ir braižo matyt, nesusikursi, jis tiesiog yra toks koks yra. Skirtingi dailininkai vaizduodami tą patį daiktą – nupiešia jį savaip, savotiškai. Priimtinas, gražus ar atmestinas toks vaizdavimo būdas – žiūrovo skonis ir pasirinkimas. Tema – kas kita, visada norisi tapyti tai, kas įdomu, apie ką daug galvoji. Aš žiauriai mėgstu eiti į barus, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, gerti vyną, stebėti, kas vyksta aplinkui. Gimiau ir užaugau mieste, užtat miesto gyvenimas ir jo kultūra manęs nepaleidžia.

– Prisimeni jausmą, kai nupirko tavo pirmąjį paveikslą?

– Visiškai ryškiai! Tai buvo jauni žmonės, teisininkų šeima, jie parsivežė į namus tris mano paveikslus. Visus tris ir nupirko. Aš mėgstu dalintis savo kūryba, nesu iš tų žmonių kurie tapo ir krauna darbus į sandėliuką, – gal kada ateis koks žymus kritikas ar kolekcionierius ir nugrius pamatęs. Netikiu tokiomis istorijomis, man smagu, kai žmonės ilgisi savo paveikslų, kai paprašau juos paskolinti parodai. Tikiu, kad egzistuoja energija, kurią perteiki tapydamas, o žmonės ją jaučia.

Kažin, ar man išeitų nutapyti blogą nuotaiką. Neturiu jai laiko – kuriu meno instaliacijas, organizuoju jų pristatymus, tapau ne tik ant drobės, man patinka piešti ant baldų. Pagal savo paveikslus kuriu kilimus, neseniai Paryžiuje iš kilimo padarytas tūrinis objektas sulaukė didžiulio susidomėjimo. 2015 metais gavau Gero dizaino apdovanojimą, netrukus laukia didžiulė baldų paroda Stokholme.

Tapybai reikia įkvėpimo, sutinku. Nuostabu, kad galiu rinktis, kada noriu tapyti. Geriausiai sekasi tada, kai dingsta rūpesčiai, įsipareigojimai, kai nėra susitikimų.

– Vadinasi, dienotvarkėje įrašyta: Agnė tapo?

– Na, beveik taip – kai tapau, susitikimų neįsirašau. Esu disciplinuotas žmogus, nelaukiu, kol mūza atskris. Anksčiau tapytojams būdavo lengviau, ypač tiems, kurie visada turėjo valstybinių užsakymų. Šiandien turime suktis patys ir bohemai tiesiog nelieka laiko.

Menininkai, kaip ir daugelis šiuolaikinių žmonių yra laiko įkaitai. Kai kam iš mano pažįstamų kartais atrodo – ir ką čia veikti, užsivynioji šaliką ant kaklo, teptuką į rankas, toks ir darbas. Tačiau, jei nori tikrai gero rezultato, dirbti turi daug ir sunkiai. Iš prigimties esu estetė ir maksimalistė – man svarbus kiekvienas potėpis, taškelis ne vietoje erzina. Akrilas – sunki medžiaga, negaliu pakęsti, kai matosi sluoksniai, pati sugalvojau savo techniką.

– Išgarsėjai sukūrusi meno objektą iš lūpdažių, paskui buvo mozaika iš naudotų nagų lako buteliukų. Kokią žinutę siunti pasauliui savo kūriniais?

– Kuriu iš panaudotų rekvizitų: lūpdažių, nagų lako buteliukų, nes jie yra neperdirbami. Kai sulipdai juos į vieną meno objektą, aiškiai matyti, kiek išmetame į šiukšlynus. Tokiais kūriniais skatinu vartoti atsakingai. Kitais metais ruošiu naują projektą – renku panaudotus insulino švirkštus, kuriuos naudoja diabetu susirgę žmonės visą likusį savo gyvenimą. Insulino švirkštai – rimta žinia, kad diabetas pasaulyje plinta siaubingais greičiais. Apie tai irgi reikia kalbėti. Tą ir darau, nes noriu, kad kuo daugiau žmonių išvengtų šios ligos, kuria pati susirgau.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"