Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Menininkės vestuvės – su savimi

 
2017 05 02 12:00
Parodos kuratorės – Benedetta Carpi de Resmini (kairėje) ir Laima Kreivytė. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) veikia moterų menininkių paroda M/A\G/M\A. Kuratorės Benedetta Carpi de Resmini ir Laima Kreivytė atrado panašumų tarp italių bei lietuvių kūrybos. Eksponatai – filmai ir fotografijos, instaliacijos, atkurta meilės dainų kartoteka. Parodą iliustruojanti spalva – magenta – proporcingas mėlynos ir raudonos derinys.

Visas parodos pavadinimas – „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“. Jį įkvėpė 1977 metais Veronoje vykusi tarptautinė menininkių paroda „Magma“. „Šis žodis neverčiamas, visose kalbose vienodas. Tai byloja ir apie feminizmo judėjimo panašumą įvairiose šalyse“, – sakė L. Kreivytė.

Pasak kuratorių, praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Italijos menininkių revoliuciniai darbai turi sąsajų su lietuvių kūryba po nepriklausomybės atgavimo. „Parodos raktažodžiai – kūnas ir kalba. Kalba – pagrindinis įrankis, kuriuo mes reiškiame mintis, o kūnas siejasi su moteriškumu ir moters menininkės būtimi“, – svarstė B. Carpi de Resmini.

Kalba kaip užtaisytas ginklas

Pirmame aukšte Chiara Fumai skaito Valerie Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą“. Jo autorė V. Solanas siūlo išnaikinti vyriškąją giminę, nes vyras, pasak jos, – tai netobula moteris, o vyras menininkas – nesusipratimas. „Paprastai tuo kaltinamos moterys menininkės. Idealiame pasaulyje nereikėtų išskirti moterų ir vyrų meno, žiūrėtume tik į gerus ir blogus kūrinius. Bet pasaulis nėra lygus ir vienodas, todėl tenka įsigilinti į jo veikimą ir politiką“, – kalbėjo L. Kreivytė.

Italų menininkėms didelę įtaką darė audiovizualinė poezija. Pavyzdžiui, Aurelijos Maknytės „Tėvų kambario“ instaliacijos fragmentas atkurtas su Biancos Mennos kambario tapetu. B. Menna kūrė pasivadinusi vyrišku slapyvardžiu Tomaso Binga. 1977 metais ji rengė performansą, kurio metu, apsirengusi suknele iš seno tapeto, skaitė eilėraštį „Aš esu popierius“. „Būti tapetu reiškė būti nematomai, kai moteris lydėdavo vyrą į oficialius vakarėlius. Tačiau eilėraštyje atsiranda žodžių žaismas: popierius, kartonas, šovinio tūtelė, popierius – kaip užtaisytas ginklas“, – paaiškino Benedetta.

„Tarpusavyje susiję keletas elementų: man nežinomos siuvėjos lekalai, vėliau radau siuvėjos, 30 metų rašiusios savo dukrai, laiškus. Juose atsispindi baisi giminės ir tautos istorija. Kitoje pusėje – mano tėvo skrodimo išrašo tekstas, kurį sudėliojau eilėraščio forma – universalus žmogaus aprašas“, – asmeninius daiktus iš „Tėvų kambario“ vardijo A. Maknytė.

Dauguma parodos kūrinių surinkti iš privačių kolekcijų ir fondų, kiti – iš pačių menininkių kolekcijų.

Rado panašumų

Bendradarbiaudamos parodos kuratorės pastebėjo ir daugiau panašumų tarp dviejų šalių menininkių kūrybos, kaip jos naudoja kalbą ir kūną, apibrėžia save, identiteto sampratą. Nors italių ir lietuvių kūrinius skiria dvidešimt metų, šis dialogas atsiskleidžia parodoje.

Tapatybės paieškos ryškios Eglės Gandos Bogdanienės darbuose. Tekstilininkė dirba Vilniaus dailės akademijoje prorektore studijoms. Iš gausybės dokumentų ir biurokratinių raštų ji sau pasisiuvo darbinį drabužį. Be to, savo pasą išsiuvinėti davė Katmandu meistrams. Šie, kaip matė, taip ir atvaizdavo ją.

„Panašumai akivaizdūs – E. G. Bogdanienė savo tapatybę patvirtinantį dokumentą siuvinėja, o Cloti Ricciardi atspaudžia popieriuje. Siuvinėjimas – moteriška raiškos priemonė, popieriuje siūlu rašo ir Maria Lai“, – į kūrinius rodė B. Carpi de Resmini.

Kita tema – griūvantys monumentai. Mirella Bentivoglio dekonstravo žodį „Monumento“, kuriame nume (italų kalba) reiškia Dievą, o me – save. „Cooltūristės“ priminė „Vilnius tavo kojinėje“ instaliaciją, kuria skatino atsikratyti tradicinių paminklų – sukišti juos į kojinę. „Totalitarinei logikai pėdkelnes užmovėme“, – 2005-aisiais rašė menininkės.

Jaunieji – nusikaltėliai

Menininkų pora Laisvydė Šalčiūtė ir Kęstutis Grigaliūnas nufotografuoti su vestuvinėmis suknelėmis – lyg nusikaltėliai prieš tradicinę santuoką. Greta jų instaliacijos „Nepakankama nekaltybė“ fragmento – B. Mennos vestuvinės nuotraukos. Į šventę 1977 metais birželio 15 dieną ji sukvietė visus savo draugus. Atvykę jie rado dvi nuotraukas – B. Menną su vestuvine suknele ir su vyrišku kostiumu kitoje nuotraukoje. Po ceremonijos, kai ištekėjo pati už savęs, ji ir pasikeitė pavardę į T. Binga.

Kanados lietuvė, vertėja Karla Gruodis atkūrė meilės dainų kartoteką, kurią 1995 metais eksponavo parodoje „Joana Arkietė: aštuoni komentarai“. „Tuo metu studijavau lietuvių literatūrą, daug laiko praleidau Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Pastebėjau kartoteką, kurioje surinktos meilės dainos ir aprašytos visos įmanomos meilės versijos“, – pasakojo autorė. Dauguma šių istorijų – liūdnos. Meilės romansai – apie išsiskyrimą, skyrybas, ilgesį, savižudybę, mirtį, kariuomenę, kalėjimą ar vienuolyną.

Kartoteką menininkei atidavė Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojai. Tarp kartotekos stalčių įterptas televizorius, kurio ekrane rodomas pasikartojantis būčinys. Įraše – K. Gruodis tėvai. Jį parodos rengėjai atrado Šiuolaikinio meno centro, kuriame anuomet ir vyko paroda, archyve.

Kelsis į Romą

Parodoje beveik nėra tapybos darbų, tai lėmė, kad buvo bendradarbiaujama su Nacionaliniu grafikos institutu Romoje, kuriame renkamos fotografijos, reprodukcijos, grafika, videokūriniai. „Atsirinkome ikoniškus kūrinius, kurie kėlė atgarsių dailės istorijoje ir šiuolaikiniame mene. Radome įvairių šio laikotarpio atradimų. Kūrinius jau išbandė laikas, todėl kolekcininkams verta į juos atkreipti dėmesį“, – įsitikinusi L. Kreivytė.

Vyras, pasak Valerie Solanas, – tai netobula moteris, o vyras menininkas – nesusipratimas.

Eksponuojama Ketty La Roccos, jau mirusios menininkės kūryba, kuri bus rodoma ir šių metų Venecijos bienalėje. Fotografijoje iš 1970 metų performanso K. La Rocca guli lovoje su didele raide J. Išvertus iš prancūzų kalbos (J‘, je tai – aš) ji miega su savimi.

Parodos pavadinimą gestų kalba iliustravo L. Šalčiūtė. CORO Collective (Eglė Budvytytė, Goda Budvytytė ir Ieva Misevičiūtė) moko raidyno – šoka abėcėlę. Jurgos Barilaitės „Audra stiklinėje“ – projekcija pieno stiklinėje, į kurią įkritusi maudosi pati autorė.

Suskaitmenintas Lauros Garbštienės filmas – nežinomos menininkės piligriminė kelionė, kurios metu ji keliauja po šventas vietas Lietuvoje. Prie Marijos apsireiškimo vietos apkabina jos skulptūrą, sudainuoja „Modern Talking“ dainą „You‘re my heart, you‘re my soul“, neria į vandenį, perplaukia ežerą, atsiduria Paryžiuje ir surenka daug pinigų, kad galėtų sukurti šį filmą.

Ateinančią žiemą M/A\G/M\A bus pristatyta Nacionaliniame grafikos institute Romoje. „Instituto siena remiasi į Trevio fontaną – jis įsikūręs pačioje Romos širdyje. Numatėme, kad paroda bus dar didesnė – italių ir lietuvių dialogui bus skirtos visos instituto erdvės“, – apie tolesnį bendradarbiavimą pasakojo B. Carpi de Resmini.

Paroda Vilniuje veiks iki birželio 4 dienos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"