Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Meno kūrėjams – Nacionalinės premijos

 
2015 12 11 6:00
Vladas Urbanavičius. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

„Manau, kad premijas turi gauti jauni, pilni energijos kūrėjai. O man... Bet taip jau visus įpratino, kad ir tokiems duoda, – LŽ prisipažino dailininkė Birutė Žilytė. Ji – viena iš šešių, kurių pavardės vakar papildė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų sąrašą.

Janina Grasilda (Birutė) Žilytė.Gedimino Svitojaus (ELTA) nuotrauka

Grafikė B. Žilytė nesigynė – žinia, aišku, maloni. Jos žodžiais tariant, juk dabar taip sudėtinga viskas. „Reikėjo knygą išleisti: daug rūpesčių, ypač kai trūksta lėšų. Pamatai, kokios jos reikalingos. Bė lėšų dailininkas nenusipirks nei dažų, nei teptuko“, – sakė pašnekovė. Minima knyga – šiemet pasirodęs „Paslaptingas būties švytėjimas“, įspūdingai pristatantis jos kūrybos visumą. Lygiai taip vadinosi jos parengtas albumas, skirtas jos gyvenimo bendražygio Algirdo Steponavičiaus kūrybai (2002). Beje, antrąją dilogijos dalį dailininkė priderino prie pirmosios pavidalo. Rengdama abiejų leidinių medžiagą daugumą darbų ji atliko pati, tam, žinoma, reikėjo ir lėšų.

B. Žilytė – lakštinės grafikos, sienų tapybos kūrėja. Garbingų tarptautinių apdovanojimų yra pelniusi už knygų vaikams iliustravimą. 1969 metais pas ją atriedėjo Tarptautinės vaikų knygų iliustracijų parodos Bratislavoje „Aukso obuolys“ už Janio Rainio knygos „Aukso sietelis“ apipavidalinimą, o už iliustracijas Aldonos Liobytės knygai „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1971) dailininkei atiteko aukso medalis Tarptautinėje knygų mugėje Leipcige. „Tiesiog dirbau ramiai, – šiandien komentavo B. Žilytė. – Man visą laiką rūpėjo ką nors daryti. O kad nutinka koks apdovanojimas... turbūt tai padeda, bent jau nekenkia.“ Dailininkė sakė šiuo metu vykdanti visokius įpareigojimus – tokius, kurie neleidžia užsiimti kūryba.

Algirdas Jonas Ambrazas.Alinos Ožič nuotrauka

Premija muzikologijai

Algirdas Ambrazas – autoritetingas kompozitoriaus Juozo Gruodžio kūrybos žinovas, vadovėlių autorius. Muzikologijos habilituotas daktaras, profesorius išleido 11 knygų, 2 jų – užsienio kalbomis, paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio periodiniuose bei mokslo leidiniuose. „Daugelis mūsų mokėsi iš lietuviško muzikos analizės katekizmo – A. Ambrazo sudarytų, redaguotų ir iš dalies parašytų „Muzikos kūrinių analizės pagrindų“. Greta rikiavosi jo knygos, skirtos kompozitoriams, kuriems, pripažinkim, ypač pasisekė“, – yra sakiusi laureato kolegė Gražina Daunoravičienė.

„Nacionalinė premija – lietuvių muzikologijos įvertinimas, kuris nėra itin dažnas. Prieš tai šis apdovanojimas labai pelnytai buvo atitekęs Onai Narbutienei. Švietė lyg svajonė, lyg žiburys horizonte, kviečiantis eiti jos keliu“, – LŽ teigė A. Ambrazas. Naujieną apie premiją muzikologas išgirdo su dukra grįžęs iš parduotuvės. „Būtumėte paskambinęs prieš penkiolika minučių, dar stovėčiau prie kasos“, – juokėsi laureatas.

2016 metais Juliaus Juzeliūno šimtmečiui turi pasirodyti A. Ambrazo parašyta šio kompozitoriaus monografija, didžiulis 700 puslapių leidinys. Tašką šiame darbe muzikologas teigė padėjęs dar metų pradžioje. Rankraštis po korektūros šiuo metu yra pakeliui į spaustuvę. „Pabaigęs tą darbą jaučiausi ypač gerai, gal net geriau, nei išgirdęs naujieną apie dabar man skirtą premiją“, – kalbėjo A. Ambrazas.

Giedra Radvilavičiūtė.Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Tvirta ir tiršta

2012 metais, gavusi Europos Sąjungos literatūros premiją, Giedra Radvilavičiūtė sakė: „Premija yra atsitiktinumas“. Rašytoja yra išleidusi esė knygas: „Suplanuotos akimirkos“ (2004) ir „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2010). Taip pat ji – viena iš romanu pavadintos kolektyvinės esė knygos „Siužetą siūlau nušauti“ (2002) autorių. Skvarbi bei ironiška visuomenės analizė būdinga ir publicistiniams jos tekstams. Rašytojos kūryba versta į anglų, švedų, italų ir kitas kalbas. Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, G. Radvilavičiūtė sukūrė originalų lietuviškos esė tipą, kur dera savitas mąstymas, tvirta struktūra ir tirštas pasakojimas, intelektualus šmaikštumas ir guvi ironija, o gausios kultūrinės aliuzijos, žinomų menininkų citatos dalyvauja tekste kaip realios tikrovės dalis.

Leopoldas Digrys.LŽ archyvo nuotrauka

Prie įnoringo instrumento

Leopoldą Digrį LŽ žurnalisto skambutis atitraukė nuo instrumento. Vargoninkas ruošiasi koncertams, kurie vyks gruodžio 17, 21, 26 dienomis. Namie L. Digrys turi nedidelius vargonus ir nuolat muzikuoja. Tą daro jau daugiau kaip 50 metų. 81 metų muzikas prisiminė, kad per gyvenimą yra gavęs daug įvairių apdovanojimų ir prie jų kone įprato. „Žinoma, jaunystėje jie darė didesnį efektą, – prisipažino jis. – Matot, esu jau tokio amžiaus, kai labiau rūpi kiti, svarbesni, dalykai, ne premijos. O ir anksčiau juk ne dėl pinigų ir ne dėl garbės viską dariau.“

Profesorius sakė, kad laikui bėgant jo mėgstami kompozitoriai keitėsi. Šiuo metu toks yra Césaras Franckas. „Baigsim šį pokalbį, ir aš grįšiu prie jo“, – atsisveikino L. Digrys.

„Vargonai – ne šiaip instrumentas, tai meno kūrinys, – interviu LŽ yra sakęs profesorius. – Beje, labai įnoringas instrumentas. Be pagrindinių dėsnių žinojimo ir praktikos čia labai svarbi intuicija: vidinė klausa ir „trečioji akis“.

„Gerai groti sekasi tada, kai muzika gimsta tyloje ir ištirpsta tyloje. Kaip senų žmonių veidai Rembrandto paveiksluose. Ateina iš tamsos ir sugrįžta į tamsą. Tyla tai nėra niekas. Kaip vakuumas. Vakuumas – tai tuštuma, kurioje gimė pasaulis. Tyloje gimsta garsas – mūsų sielų ryšys su grožio ir gėrio pasauliu“, – rašė L. Digrys savo knygelėje „Kaip groti vargonais“ (1998).

Vladas Urbanavičius.Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Dovana

Vladas Urbanavičius šiuolaikinės lietuvių skulptūros panoramoje išsiskyrė savita minimalistinio mąstymo ir subtilios formos pajautos vienove. Yra sukūręs memorialinių paminklų, darbų bažnyčių interjerams, o po kurio laiko vis sugrįžta prie šiuolaikiškos skulptūros. Ypač pagarsėjo jo modernistiniai kūriniai viešosioms miesto erdvėms, tarp kurių – skulptūros Klaipėdos Martyno Mažvydo parke, skulptūra „Dvi dalys“ Pietų Korėjoje ir „Vaivorykštė“ Utenoje, „Kabantys akmenys“ Kauno „Skulptūrų zonoje“, na, ir suprantama, – „Krantinės arka“ Vilniuje.

Žinia apie pelnytą premiją skulptorių užklupo namuose, skaitinėjantį. LŽ skambutį ir sveikinimą V. Urbanavičius palaikė pokštu. Manęs, kad premijų dalybos jau seniai įvykusios, reikalas baigtas. Naujiena jam buvo netikėta. „Jei tai „šposas“ – tada smagu. Nežinau, net ką į jį atsakyti“, – kalbėjo laureatas. Vis dėlto atsakė: premija jam – dovana. Artimiausiu širdžiai kūriniu laikąs „Krantinės arką“, populiariai vadinamą tiesiog „vamzdžiu“. „Sunku būtų neigti, kad šis darbas man mieliausias – daug visokių istorijų ir dalykų sukosi aplink jį. Man tai buvo didžiulis nuotykis: ir visas tas šurmulys, ir nuomonių įvairovė. Jį irgi galiu pavadinti tam tikra dovana sau“, – kalbėjo skulptorius.

Dainius Gavenonis.Romo Jurgaičio nuotrauka

Gražaus sambūrio dalis

„Matydamas premijai nominuotų meno asmenybių pavardes ir suprasdamas, kad dar esu palyginti jaunas, tikrai maniau, kad apdovanojimas mane aplenks“, – teigė Nacionalinės premijos laureatas, aktorius Dainius Gavenonis. 1996 metais jis pradėjo dirbti „Vaidilos“ teatre, vėliau tapo nepriklausomu aktoriumi. Nuo 1999 metų – Oskaro Koršunovo teatro aktorius. Nuo 2011-ųjų dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Pastaraisiais metais D. Gavenonis sukūrė vaidmenis kine ir teatre, už kuriuos buvo įvertintas „Sidabrine gerve“, (filmai „Perpetumm mobile“ ir „Artimos šviesos“), „Auksiniu scenos kryžiumi“ (spektaklis „Visuomenės priešas“). Ir štai dar viena premija – Nacionalinė.

„Ką galėjau mąstyt tuo metu, kai sužinoję apie komisijos sprendimą visi mano namiškiai ištisas penkias minutes balsu rėkė, – klausiamas, kaip jautėsi išgirdęs džiugią naujieną, atsakė aktorius. – Dabar mąstau apie žmones, kurie buvo šalia, prisidėjo prie mano darbų, įvertintų Nacionaline premija. Manau, labiausiai šiuo laimėjimu džiaugtųsi mano šviesaus atminimo dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė. Didžiulę įtaką padarė O. Koršunovas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, apskritai – visi režisieriai. Tai pat šviesaus atminimo scenografė Jūratė Paulėkaitė. O ką kalbėti, koks dėkingas esu scenos partneriams, be kurių neįmanoma jokia teatro kūryba, – pridūrė. – Pastaruoju metu teko laimė vaidinti personažus, kurių mintys, jausmai prasismelkė į žiūrovų širdis, o spektakliai sulaukė atgarsio visuomenėje – visa tai laikau režisierių nuopelnu. Buvau tik to gražaus teatro sambūrio dalis.“

Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją šiemt pelnė

Aktorius Dainius Gavenonis – už šiuolaikinį teatrą kuriančią aktorinę kalbą; eseistė Giedra Radvilavičiūtė – už skvarbią visuomenės analizę ir eseistinių tekstų kokybę; skulptorius Vladas Urbanavičius – už minties ir formos darną skulptūroje;

muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas – už fundamentalius Lietuvos muzikos tyrimus; muzikas Leopoldas Digrys – už Lietuvos vargonų mokyklos atgaivinimą ir plėtojimą; grafikė Janina Grasilda (Birutė) Žilytė – už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kultūrą vaikams. L.Digriui ir J.G.Žilytei premijos skirtos ir už viso gyvenimo nuopelnus.

***

Laureatus paskelbė Nacionalinės meno ir kultūros premijos komisijos pirmininkas Leonidas Donskis. Šeši laureatai buvo atrinkti iš galutinio dvylikos kandidatų sąrašo, jame taip pat buvo: rašytojas Vytautas Martinkus, kino operatorius Audrius Kemežys, knygų dailininkas Kęstutis Kasparavičius, aktorė Eglė Gabrėnaitė, vizualaus meno kūrėjas Raimundas Malašauskas ir džiazo trio – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas.

Nuo 1989 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kasmet teikiamos už reikšmingiausius pastarųjų septynerių metų Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius, premija taip pat gal būti skiriama už viso gyvenimo indėlį į kultūrą ir meną.

Nacionalinės premijos laureatai išrenkami ir paskelbiami gruodžio mėnesį, o premijas teikia prezidentė Vasario 16-osios proga. Kasmet teikiama ne daugiau kaip šešios Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, kiekvienos jų dydis – 30 400 eurų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"