Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Meno realybė. Išsivaduoti negalima

 
Perfomansas kmn.lt nuotrauka

Gruodžio 7 d. nuo 16 iki 20 val. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56) vyko Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) Tapybos katedros studentų performansų vieša peržiūra „Ties riba“.

Anot studentų vadovės lektorės Vaidos Tamoševičiūtės, „performansas dažnai išsikelia uždavinį peržengti ribas: vidines / išorines, fizines / mentalines, socialines / asmenines. Rudens semestre Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) tapybos vyresniųjų kursų studentai teoriškai ir praktiškai tyrinėjo veiksmo meną. Studentai dirbo su performanso elementais – kūnu, erdve ir laiku, ieškojo sau aktualių temų ir kėlė asmeninius iššūkius. Kokią ribą peržengti – laiko, viešumo, ištvermės? Kokie klausimai labiausiai skauda, labiausiai rūpi dabar gyvenančiam ir kuriančiam žmogui? Nuo pastangos pagauti sekundę, kai gimsta idėja, technologijų meninės estetikos, kitos realybės, iki stereotipų, kūno sampratos mūsų visuomenėje, moteriškumo, draugystės temų kvestionavimo.“

Taip buvo anonsuojama performansų vieša peržiūra „Ties riba“ internete. Kas gi vyko tą tamsų gruodžio septintosios vakarą Kauno menininkų namuose?

Atskubėjus iš šventėms papuošto, mirksinčio įvairiaspalvėmis lempučių girliandomis miesto, gyvo garsais ir šurmuliuojančiais žmonėmis, užsivėrus sunkioms juodoms Menininkų namų durims, iškart patenki į kitą dimensiją. Pradeda veikti kiti dėsniai, dingsta mums įprastas gyvenimo ritmas, pamažu pradeda nykti savo kūno pojūtis. Šį vakarą čia veikia išgrynintos, beveik apčiuopiamos vibracijos, kurias retai suvokiame kasdieniame gyvenime.

Visa Kauno menininkų namų erdvė suteikta performansų atlikėjams. Kiekvienam paskirtas plotas ir trukmė. Laiką ir pavadinimus, atlikėjų pavardes galima perskaityti ant sienos pakabintame plane. Tiek tos realybės.

Gerai pažįstama Kauno menininkų namų erdvė dėl tvyrančios prietemos ir neįprastos tylos iškart įgauna sapnišką, nerealią atmosferą. Baltu užtiesalu užklotos grindys, balta sėdinti, nejudanti figūra (16:00–19:00 Ligija Krištaponytė „Kita realybė“) ir žudanti mėlyna monitoriaus šviesa, kurioje galima įžvelgti skaičiuojamą laiką. Kokį laiką: buvimo ar beprasmybės, ar vėl ir vėl pradžios, ir taip be galo? Tai pirmas stabtelėjimas ir žingsnis tolyn, nes žiūrovai gali vaikščioti nuo vieno dalyvio prie kito.

Mažame koridoriuje lenktomis sienomis prislopintoje gelsvoje šviesoje pamatome dvi nugaromis viena į kitą nusisukusias aukštas, ilgaplaukes merginas (16:00–17:00 Milda Sadauskienė ir Laura Slavinskaitė „Draugystė“). Apima šiltas jausmas, kaip atpažinus kažką savą, seniai matytą. Monotoniškais rankų judesiais jos pina ir pina viena kitos ilgus plaukus, sumaišydamos ir susipindamos tarpusavyje. Veiksmas kartojasi ritmiškai: plaukų supynimas, susipynimas, išpynimas, kol apima egzistencinis siaubas, kuris gali pražudyti. Dingsta prieš tai užvaldę mieli jausmai. Nejučia vaizduotėje iškyla Edvardo Muncho* paveikslai, savo atmosfera, sustingusiomis moterų figūromis kuriantys skausmingos nejautros būseną. Nesvarbu, kad šiame L. Slavinskaitės ir M. Sadauskienės performanse veikia nuolat kartojamas judesys, jis tik dar labiau paaštrina neatšaukiamos lemties būseną, kai nieko jau nebegali pakeisti. Kai meilė virsta žmogžudiška neapykanta.

Tenka grįžti pro baltos ir mėlynos spalvos įkalintą, beveik ištirpusią figūrą, vis tebežiūrinčią į skaičius monitoriuje.

Šalta salė, sunkios žalio aksomo užuolaidos, pro kurias skverbiasi žiemos vėjas. Šviesos taip pat nedaug, atspindžiai ant parketo, salės gilumoje – sėdinti vieniša figūra tatuiruotu kūnu. Iš pat pradžių sunku suvokti, ką ji veikia toje Davido Lyncho* atmosferoje. Ausis pasiekia keistas caksėjimo, lašėjimo garsas. Akys pagaliau pamato monotoniškai atliekamą, kankinantį veiksmą: iš laikomo ties krūtine indelio pipete pritraukiama tušo ir lašinama ant kaktos taip, kad tušas laša per veidą, kaklą, krūtinę, pagaliau per visą kūną (16:00–18:30 Rokas Jakubauskas „Procesai“). Tyla, begarsės juodos ašaros, atgaila ar tik sapnas? Pasirinkimo nėra, nes žiūrovas jau įpainiotas į tvyrančią atmosferą, pasitraukti nebegalima. Kūnas pajunta buvimą kažko, kuris kaip nematomas siūlas suvienija visus dalyvius. Tas kažkas per visą laiką atsiranda įvairiose patalpų vietose, atlikdamas vienintelį veiksmą: nupiešia žiūrovą (-us) ar performanso atlikėją, piešinį pritvirtina ant sienos ir dingsta, kad vėl pasirodytų kitoje vietoje (16:00–20:00 Raimonda Kielaitė „Menininkas“).

Tvyrančios įtampos, nesibaigiančių veiksmų persekiojamas jau nebe mano kūnas kyla į antrą aukštą – ramybės negalima tikėtis ir čia. Menininkų namų parodų salėje kvadratu sustatytos kėdės, jų atspindžiai tamsiuose languose sukuria tuščios imtynių aikštelės įspūdį. Beveik nereali jauna mergina laukia, kada galės paskelbti tuštumai raundo skaičių (17:20–18:20 Augustė Andrijauskaitė „Be pavadinimo“). Tyloje ji pakyla, aukštai iškelia savo nutapytą drobę, kurioje ji pati, atlieka privalomąjį vaikščiojimą ir vėl atsisėda. Tai kartojasi ne vieną sykį, tik nėra nei žiūrovų salėje, nei kovotojų ringe. Kas pamatys tą kūnišką kontrastą tarp raumeningų, treniruotų kovotojų kūnų ir švelnaus, jaunyste alsuojančio merginos kūno? Apima frustracijos jausmas.

Koridoriumi grįžtama atgal, tačiau susipainiojama dviejose dimensijose. Šalta, didžiulio veidrodžio šviesa atspindi mažutę, susikaupusią figūrėlę, kuri kerpa ir kerpa drabužius, jų skuteliai krinta ant grindų. Tačiau figūrėlė, karpanti drabužius, yra ir koridoriuje (17:40–19:20 Indrė Mikašauskaitė „Kai visuomenės ribos neatitinka mano ribų. Tenka karpyti“). Drabužių nuokarpų krūvelė guli ir čia, prieš akis, ir veidrodyje, karpytoja ir čia, ir veidrodyje. Tikra ir netikra. Visuomenės primesti būdai gyventi ir bandymas nepaklusti. Ar yra vilties laimėti tokią kovą? Ir vėl nežinia iš kur atsiranda piešiančioji, lyg dvasia pozityvaus veiksmo, kuris suteikia vilties, kad per kūrybą galima išsilaisvinti.

Vėl pirmas aukštas, baltos ir mėlynos spalvų švytėjimas, sukurtas sėdinčios figūros energetinis laukas panardina į sunkią sapnišką būtį. Mažame koridoriuje tuščia, nebėra kasomis susipynusių merginų. Pravertos durys į pusapvalę patalpą. Jos centre – labai liaunas, juodu, gedulingu kostiumu vilkintis nejudantis siluetas stebeilijasi į veikiantį kompiuterio monitorių (17:00–20:00 Milan Prokeš „Paskutinė akimirka“). Kada įvyks tai, kada pamatysime monitoriuje tiesią liniją? Apima siaubas, norisi eiti artyn, bet peržengus tam tikrą ribą, sustingsti ir prarandi laiko pojūtį, prarandi proto kontrolę, stovi kartu, nes baigėsi buvimas realybėje. Akys pamato piešėją, tai ji savo buvimu grąžina realybės pojūtį.

Pro baltos ir mėlynos spalvos ir išnykusios figūros švytėjimą pavyksta grįžti į salę. Vaizdas pasikeitęs. Per grindis, per visą salės ilgį, nutiestas juodo šilko audeklas. Figūra atsigula ir palaipsniui juodoji gelmė ją suvynioja, atimdama kūną ir panardindama į nežinomybę (19:20–20:00 Neringa Križiūtė „Ties riba“). Mirtis. Nebūtis. Pauzė.

Kūnas praranda savo formą ir judesį. Bet judesys sugrįžta, iš pradžių nedrąsus, nežymus, vėliau įgaunantis išsilaisvinimo dinamiką. Kūnas sugrįžta, apima palengvėjimo jausmas. Išsivadavusi, sugrįžusi į gyvenimą Figūra lėtai sėdasi ant juodo audinio lyg į lizdą ir ima pūsti baltus balionus. Jų daugėja, lyg naujos gyvybės užuominų. Figūra pakyla, balionai mėtomi ir sprogsta, pažerdami raudonas, geltonas spalvas. Sprogimo garsas pertraukia iki tol tvyrojusią tylą, spalvos nušviečia juodą audeklą. Pažadinama iš somnambuliškos klajonės. Tačiau… mažoje, pusapvalėje patalpoje įsitempęs siluetas nesulaukia mirties linijos, kompiuterio baterijos veikia ir veikia. Ar tai ateities vizija ir numatymas? Iš neištrūkstamos būsenos mus visus išlaisvina, sugrąžina galimybę gyventi realiame pasaulyje vadovė, performansų meistrė Vaida Tamoševičiūtė. Ryžtingu rankos judesiu išjungia kompiuterį, visus pažadina, grąžindama kūniškumą ir proto triukšmą.

Išėjome į tamsų žiemos vakarą, mėnuliui šviečiant, ir vis tik dar ilgai buvo neaišku, ar tai jau tikrovė.

Dalyviai: Rokas Jakubauskas (tapyba, 4 k.), Ligija Krištaponytė (tapyba, 4 k.), Milda Sadauskienė (tapyba, 4 k.), Indrė Mikašauskaitė (tapyba, 4 k.), Augustė Andrijauskaitė (tapyba, 4 k.), Milan Prokeš (tapyba, 4 k.), Raimonda Kielaitė (tapyba, 4 k.), Laura Slavinskaitė (tapyba, 4 k.), Neringa Križiūtė (tapyba, I mag. k.). Dėst. lekt. Vaida Tamoševičiūtė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"