Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Metas išsitraukti kamerą kartais taip ir neateidavo

 
2017 02 10 11:30
Fotomenininko Arūno Baltėno žvilgsnis išsiskiria ypatinga pagarba tam, kurį fotografuoja.
Fotomenininko Arūno Baltėno žvilgsnis išsiskiria ypatinga pagarba tam, kurį fotografuoja. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Miestų metraštininkas, fotomenininkas Arūnas Baltėnas išleido seriją fotografijų „Namų tyloj“. Albume – Lietuvos ir lietuviškos Gervėčių salos Baltarusijoje kaimai bei miesteliai. Kuklūs, kasdieniški apyvokos daiktai, gyventojų buitis, pomėgiai, papročiai ir ritualai A. Baltėno kūryboje tampa iškalbingu gyvenimo paveikslu.

„Sodybų šeimininkai kalba mažai, bet jų aplinka pasako daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiai. Viskas, ką lietė šių žmonių rankos, skleidžia šilumą ir santūrumą. Tikėjimas pačiu gyvenimu, jo grožiu, išmintimi suteikia stiprybės tą gyvenimą branginti, tausoti viską, kas juos supa“, – apie sutiktus žmones pasakojo fotografas. Šią seriją jis kūrė dvylika metų.

(Ne)nufotografuoti namai

A. Baltėnas baigė Vilniaus universitetą, Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir kibernetikos institute dirbo aspirantu, 1995 metais tapo Raimondo Paknio leidyklos meno vadovu. Su R. Pakniu sudarė albumus „Lietuvos bažnyčių menas“, „Senoji lietuvių skulptūra“, „Lietuva“, „Vilnius“. Lietuvos dailės muziejus ir Paryžiaus nacionalinė biblioteka įsigijo jo darytų nespalvotų Vilniaus senamiesčio nuotraukų.

Tučiai, 2010 metai. Arūno Baltėno nuotrauka
Tučiai, 2010 metai. Arūno Baltėno nuotrauka

A. Baltėnas yra fotografavęs ir kitus miestus: Paryžių, Veneciją, Zalcburgą, Pekiną, Sankt Peterburgą. „Pradėjus fotografuoti žmones, klausytis jų pasakojimų, miestai nuėjo į antrą planą“, – prisipažino fotomenininkas.

Tada jis atsigręžė į kaimo gyventojus, ėmė lankytis Lietuvos miesteliuose, vyko į tyrinėjimus su etnologais. Fiksavo provincijos buitį: kaip žmonės rengiasi, dirba, švenčia, valgo, kaip atrodo jų namai.

Lankydamas kaimus, miestelius fotografas išgirsta pasakojimų apie spalvingus personažus. Jo žvilgsnis išsiskiria ypatinga pagarba tam, kurį fotografuoja. „Pokalbiai būdavo trapūs, jaukūs. Metas išsitraukti kamerą ar diktofoną kartais taip ir neateidavo – kameros užrakto spragtelėjimas būtų išsklaidęs artimų žmonių bendrijos palaimą, – neslėpė autorius. – Fotografuojant svarbi bendravimo patirtis. Jei esi atviras, nieko neslepi ir sakai tik tiesą, tada beveik visada gali išsitraukti kamerą.“

Fotografijų albumą „Namų tyloj“ vartė (iš kairės): leidėjas Raimondas Paknys, fotomenininkas Gintaras Česonis, autorius Arūnas Baltėnas, menotyrininkė Agnė Narušytė ir kultūros projektų vadovė Eglė Deltuvaitė. Alinos Ožič nuotrauka
Fotografijų albumą „Namų tyloj“ vartė (iš kairės): leidėjas Raimondas Paknys, fotomenininkas Gintaras Česonis, autorius Arūnas Baltėnas, menotyrininkė Agnė Narušytė ir kultūros projektų vadovė Eglė Deltuvaitė. Alinos Ožič nuotrauka

Knygai neskauda, o žmogui reikia

2013 metais A. Baltėnas surengė parodą „Namų tyloj“ sostinės „Prospekto“ fotografijos galerijoje. Tuomet nuotraukas atrinko iš šimtų, net tūkstančių kadrų. Dabar albumas – glaustas, trumpas.

„Taisyklė paprasta – į knygą reikia dėti tik tai, kas būtina, nebandyti sutalpinti visko, ką esi matęs. Kuo fotografija „mažesnė“, tuo daugiau ji pasako. Konkretaus etninio regiono gyvenimo įvairovei atskleisti reikia pusantro šimto fotografijų, „Namų tyloj“ – paminklas išnykstančiam pasauliui, todėl joje – tik 41 nuotrauka“, – palygino Arūnas.

„Bet kiek su tavimi kovojome maketuodami knygą, kai norėjai sudėti kuo daugiau!“ – paprieštaravo autoriui leidėjas R. Paknys. Arūnas aktyviai dalyvavo kuriant albumą, nerimavo, kad fotografijų jame per mažai. Nuvykęs pas fotomenininką Antaną Sutkų parodė albumą ir paklausė: „Kiek čia fotografijų?“ Rima Sutkienė pasakė, kad 95, A. Sutkus – kad 78.

Naujasis Lentvaris, 2014 metai. Arūno Baltėno nuotrauka
Naujasis Lentvaris, 2014 metai. Arūno Baltėno nuotrauka

Kaip tekstų autoriai, taip ir fotografai nori papasakoti kuo išsamiau. „Kai tyrinėji, atrodo, būtina sudėti visą informaciją, kurią surinkai, juk knygai neskauda, o žmogui reikia, – įsitikinusi fotografijos tyrinėtoja Agnė Narušytė. – Yra knygų, kuriose teksto nė nepasigendi. Jis atsiranda mintyse žiūrint fotografijas. Taip ir šio albumo autorius: pirma rodo žmones, susitikimus, o vėliau paaiškina vaizdus.“

Šią seriją autorius kūrė dvylika metų. Alinos Ožič nuotrauka
Šią seriją autorius kūrė dvylika metų. Alinos Ožič nuotrauka

Fotografija „įgelia“

Apie sutiktus žmones A. Baltėnas papasakojo albumo pabaigoje: kad vieni lauko darbus dirbo kaip praėjusiame amžiuje, kad suvalkietiškai vardijamus lauko įrankių pavadinimus girdėjo kaip nesuprantamą žodžių melodiją. Važinėjant po atokius Žemaitijos kaimus kartais prireikdavo vertėjo. „Tačiau bendraujant svarbi ne tik žodžių prasmė, bet ir intonacija, klausimų bei atsakymų seka – dažnai pokalbis man, svetimšaliui, virsta teatro dialogu“, – albume rašo A. Baltėnas.

Raimondas Paknys ir Gintaras Česonis. Alinos Ožič nuotrauka
Raimondas Paknys ir Gintaras Česonis. Alinos Ožič nuotrauka

Prisiminimai iš Sibiro, pamąstymai apie laisvę, tremtį, darbus, duoną neišvengiamai kūrė emocinį fotografo ir fotografuojamųjų santykį. „Kai kurių nuotraukų negalime pamiršti, tarsi ten būtume buvę, užaugę, gyvenę. Rolando Bartheso žodžiais tariant, jos „įgelia“, – per albumo pristatymą kalbėjo fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis.

Tobulėjant skaitmeninėms technologijoms, kai ekranai ir vis kokybiškiau atkuria vaizdus, kyla klausimas, ar dar verta juos spausdinti popieriuje? Į klausimą atsakė G. Česonis: „Prieš imdamiesi maketuoti ir sudarinėti knygas galime perversti kitas. Prisimenu – man pačiam teko atsispirti nuo jo – Romualdo Rakausko ir A. Sutkaus 1965 metais išleistą albumą „Vilniaus šiokiadieniai“. Knyga ir šiandien kvėpuoja, nors tiek metų prabėgo. Ji atsirado iš intuicijos, nežinojimo, kaip daryti fotografijos albumus. Autoriams pakako drąsos džiazuoti. Dabar jį nusivežame į didžiausias pasaulio muges ir stebimės, kad kolekcininkai nepaleidžia iš rankų.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"