Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Meteoras Sartre'as, meteorė Beauvoir

 
2016 04 05 6:00
Antanas Sutkus. Jeanas Paulis Sartre’as. Nida. 1965 metai.

Jie ne veltui buvo atvažiavę. Švystelėjo kaip meteorai. Tokie meteorai praturtina – dar ir šiandien.

Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė savo studijos pavadinimui pasirinko Mykolo Sluckio frazę – „Švystelėjo kaip meteoras“. Rašytojas taip apibendrino kolegų iš Prancūzijos Simone de Beauvoir ir Jeano Paulio Sartre“o viešnagės Lietuvoje savaitę.

„Antrosios lyties“ autorė Simone de Beauvoir./TopFoto/Scanpix nuotrauka

Serijoje „In brevi“ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista knyga – ne tik apie šiuos prancūzus ir jų vizitą, ne tik apie 1965-uosius. Tai studija apie Viską, panašiai kaip Larso von Triero filmas „Nimfomanė“ – tiek daug čia aprėpta, toks šakotas žvalgymasis po literatūrą, politiką, visuomenę, buitį, papročius, įpročius ir kai ką daugiau.

Žmona-ne-žmona

Literatūrologės įžvalgos ir eseistės talentas yra puikiausias derinys. O jei dar pridėsime kandumo charizmą. Kitados recenzuodama Vytauto Kubiliaus knygą apie Antaną Vaičiulaitį, S. Daugirdaitė prisipažino vis pagalvodavusi, kad norėtų, jog V. Kubilius būtų rašęs dar ir apie tą, ir apie tą, ir dar, ir dar – nes skaityti ĮDOMU. Jau porąsyk esu pamanęs: o, kad apie tai rašytų (būtų parašiusi) S. Daugirdaitė. Bet nurodinėti: „Galėtų rašyti daugiau, galėtų dažniau“ – lengviausia.

„Akivaizdu, kad Beauvoir ir Sartre“as savo rėmėjų Lietuvoje neturi – regis, kol kas dar niekas nesiėmė iniciatyvos įamžinti šią viešnagę atminimo lenta kad ir ant buvusio „Vilniaus“ viešbučio sienos“, – rašo S. Daugirdaitė. Kam dar lentelė, jeigu šita knyga – geriausia lentelė ir netgi daugiau. Čia gal net tokia pati lietuviškos žemės sauja, kokia buvo įteikta svečiams prieš penkiasdešimt metų. Jei nepatinka šis palyginimas, tebūnie – lietuviško intelekto sauja, lietuviško feminizmo gūsis ar panašiai.

Knyga atsirado dėl S. de Beauvoir, autorės dėmesio jai. O anuomet ir dar ilgai po to dominavo sartrocentrizmas. S. de Beauvoir, per viešnagę Lietuvoje likusi beveik nepastebėta (garsiojoje Antano Sutkaus Nidos kopų nuotraukoje – tik jos šešėlis), jau bene tris dešimtmečius yra S. Daugirdaitei svarbi figūra.

Tikrai iki šiol toks įspūdis: su J. P. Sartre“u lankėsi kažkas, tokia žmona-ne-žmona (visi šie „šeiminiai“ niuansai gražiai aptariami knygoje), o štai „Antrosios lyties“ autorė, didžioji S. de Beauvoir, yra tarsi kitas asmuo – iš kažkur kitur, abstrakčių intelektinių aukštybių, kurios ilgai mums buvo neprieinamos.

Dabar „Antroji lytis“ išversta į lietuvių kalbą, galima imti ir skaityti. O permanyti? Kaip tik gausesnių nuorodų į šį veikalą – informacijos ir interpretacijų – pasigendi studijoje. Gal nėra įžūlu to pageidauti – kad pasitikrintum savo mąstymus ir traktuotes, savo kuklią nuomonę.

Bet tai vienintelis priekaištas. Toliau – vien pagiriamieji žodžiai.

Tik dar pasažas J. P. Sartre“o garbei. Jo meteoras tebefunkcionuoja, laikui bėgant ne visai išblėso S. de Beauvoir šešėlyje. Štai Balkono teatre Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Veltos ir Vytauto Anužių studentai magistrantai vaidina „Už uždarų durų“. Ir ką – J. P. Sartre“as SKAMBA. Patrumpintas, pavalytas, pagliaudytas – pritaikytas šiandienos reikmėms, bet atrodo GERAI.

Kaip čia neprisiminsi Regimanto Adomaičio teatrinei karjerai labai svarbaus – etapinio – vaidmens J. P. Sartre“o „Altonos atsiskyrėliuose“. S. Daugirdaitė jo nepamiršo paminėti, taip pat – vaidmens kūrimo aplinkybių, apie kurias aktorius ne kartą yra pasakojęsis žiniasklaidai. Nepamiršo ir savo abejonės injekcijos, lengvos ironijos dozės.

Tarp klišių

Abejok, tikrink, kvestionuok, apžiūrėk išvirkščiąją pusę – S. Daugirdaitės tyrimo gairės. Abejok viskuo, nepatingėk faktų patikrinti dar kartą ir išknisi netikėtumų. Autoritetai – tegu neslegia ir nekelia baimės, jie irgi klysta, jie irgi ne viską pastebi. Šiaip ar taip – prieštarauk.

Literatūrologė galėtų rengti meistriškumo pamokas tiems, kurie manosi nutuokią apie tiriamąją žurnalistiką, jos tikslus ir metodus. Ypač – kultūrinę tiriamąją. Dar vienas siūlymas iš serijos „galėtų“: galėtų ji padirbėti tuose baruose. Kaip tai kam? Pakiltų lygis. Bet kas norės, pasimokys ir taip.

Apie faktą ar reiškinį, teiginį ar neiginį ji dažnusyk pareiškia – o tiesa buvo sudėtingesnė. Ir pagrindžia, neblefuodama. Kartais atrodo, kad savo šaltinius, gyvus ar dokumentinius, ji išžiūri, išpurto ir „išdemaskuoja“. Parodo jų visai kitokią vietą ir reikšmę, nei iki šiol buvo manoma ar šie patys įsivaizdavo.

Remiantis to meto spaudos duomenimis ir vėliau pasirodžiusiais prisiminimais gana smulkiai ir kibiai rekonstruojamos viešnagės detalės, teikiančios apsčiai peno analizei. Nujausdama, kad iškalbių detalių dar gali būti „paslėpta“, autorė papildomai apklausė Algirdą Pocių, Mariją Macijauskienę, Kazį Sają, Ingridą Korsakaitę, Birutę Liauškienę, Dainą ir Aurimą Mieželaičius.

Pasirodo, prancūzų vizitas padeda rekonstruoti netgi „tarybinių rašytojų nuostatas, kaip dera elgtis su kolegėmis.“ M. Macijauskienė, prisimindama pietus Kauno „Tulpės“ kavinėje, rašė, kaip buvo M. Sluckio pristatyta svečiams: „– O čia ta mergaitė [...], kurią mylėjo trys garsiausi šiuolaikiniai poetai.“

Regis, turėtume smaguriauti informacija, spėlioti, kas tie poetai, bet S. Daugirdaitė daro rūsčias išvadas: „Lietuvių rašytojui atrodė derama pirmą kartą sutiktiems žmonėms žurnalistę pristatyti kaip kažkieno meilės objektą.“

Pastaba teisinga, gražus žurnalistės apgynimas nuo „įsijautusių“ vyrų kiaulysčių, bet tuoj pat ir pati prisiminimų autorė sulaukia pastabos: „Šiandien glumintų ir tai, kad Macijauskienė reaguoja ne į situaciją, kai moteris pristatoma per tariamus ryšius su vyrais (jie „mylėjo“, bet ne ji), o tik į faktą, kad buvo paminėtos vyrų pavardės (svečiams vietinių įžymybių pavardės nieko nereiškė).“

Beje, pastaruosiuose skliausteliuose – dar viena įžvalga, paskui kurią irgi yra kur nuvinguriuoti mintims.

Ir kiek dar tokių klišių ir stereotipų priverčia autorę nustebti, pyktelėti, įžvelgti dar vieną demaskuoti vertą simptomą.

Neseniai pasirodęs Sigito Parulskio romanas „Nutylėtų lelijų miestas“ – dviejų grafinių sluoksnių, dviejų lygmenų. S. Daugirdaitės studijoje – panašiai. Antrojo, apatinio, žemojo, išnašų sluoksnio atšakos atšakėlės – tas pats, kaip ir pagrindinio teksto, bet jau ir kitas pasaulis, jas galima skaityti ir kaip savarankiškus išminties perlus, mikrostudijytes kokia nors tema, enciklopedijose dar nesančius, bet enciklopedijos vertus aprašus, iki šiol netirtų aspektų žvalgymus ar apmatus naujoms studijoms.

Jeano Paulio Sartre’o spaudos konferencija Paryžiuje 1971 metais./AFP/Scanpix nuotrauka

Buratinas, pagreitinęs „Mindaugą“

Per išmanias prieigas S. Daugirdaitė susirado jai reikalingų įvairiomis kalbomis įvairių autorių skelbtų tekstų. Ji visiškai pasirengusi atsiverti pasauliniams kontekstams. Ir čia kaip kontrastas – jos aptarta sovietinės Lietuvos rašytojų laikysena užsienyje, Prancūzijoje: gynybinė, užsisklendžianti ar kone kaip nuskriaustų vaikų.

Gana mandagiai autorė užsimena, kad dideli mūsų filologijos autoritetai, andai siekę prabilti ir apie tarptautinius kontekstus, daug visko prikalbėjo remdamiesi gana apytikriais dalykais, bet – skambiais teiginiais, plačiais apibendrinimais ar vien intuicijos kuždesiais, kurie jiems atrodė nereikalaujantys pagrindimo.

Ne visada girtini ir jaunesnių mokslo žmonių įpročiai. Dar viena mandagi S. Daugirdaitės užuomina – apie užsieniuose mokslo produkciją gaminančių kolegų darbo metodus.

Manau, viena didžiausių „Švystelėjo kaip meteoras“ intrigų – autorės tezė apie J. P. Sartre“o įtaką lietuvių dramaturgijai, konkrečiai, Justinui Marcinkevičiui. Dar tiksliau – jo „Mindaugo“ atsiradimui. J. P. Sartre“as, pats to nežinodmas ir nesiekdamas, paskatino parašyti labai reikšmingą lietuvių visuomenei veikalą. „Mindaugas“ – iš nusivylimo J. P. Sartre“u ir jo pozicija, iš sveiko įniršio. J. P. Sartre“as J. Marcinkevičiui leido suprasti, kad rašyti lietuviškai – neperspektyvu, geriau rusiškai ar dar kitaip.

Tokia versija susidėlioja įsigilinus į Just. Marcinkevičiaus „Dienoraštį be datų“, labai populiarią knygą, tik iki šiol, regis, niekas nebuvo jos sudėliojęs. S. Daugirdaitė sudėliojo, bet tuoj pat pažvelgė ir iš „kitos pusės“ – pateikė variacijų ir niuansų remdamasi Just. Marcinkevičiaus užrašų knygelėmis, išspausdintomis jau poetui mirus. Savireprezentacinis siužetas čia jau kitoks.

Sovietinė propaganda prancūzų intelektualus mikliai pasitelkė savo reikmėms. Iš tiesų nei J. P. Sartre“ui, nei S. de Beauvoir nerūpėjo lietuvių literatūra ar jos atstovai. O lietuvių rašytojams vizitas buvo svarbus. Tarkim, Antanas Venclova dar ilgai jautė nuoskaudą, kad nebuvo „prileistas“ prie J. P. Sartre“o, traktavo tai kaip įžūlų jaunesniųjų išpuolį. Užtat Kostas Korsakas, nusifotografavęs su prancūzais, švytėte švytėjo.

O ką norėjo pasakyti Eduardas Mieželaitis, daug kur lydėjęs svečius, vėliau eilėraštyje tėškęs: „Snobas Žanas Polis Sartras / Buratino žingsniu priėjo / Prie pikasiškai deformuoto lietuvių Rūpintojėlio.“ Kokių užkulisinių intrigų įvyko?

S. Daugirdaitės knygoje herojų daug daugiau. Klausimų irgi daugiau. Kokia prancūzų apsilankymo didžioji prasmė? Apie tai ir mąstome šiandien – laisvai ir įdomiai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"