Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Metraštis – dingusiems amžių verpetuose

 
2016 12 06 10:10

Jau aštuntus metus iš eilės leidžiamas “Terra Jatwezenorum“ („Jotvingių kraštas“) –tarpvalstybinis jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis.

Visam laikui nutilo jotvingių šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai, pasakojantys apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį.

Lenkijos lietuvių „Aušros“ leidyklos Punske rūpesčiu jotvingiai žiemos pradžioj išnyra iš istorijos ūkų – jau aštuntus metus iš eilės.

„Terra Jatwezenorum“ („Jotvingių kraštas“) – tai tęstinis tarpregioninis, tarpvalstybinis jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis, kurio leidybą remia Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

„Nežinantys istorijos visą laiką pasilieka vaikai, – tikina metraščio vyr. redaktorius Sigitas Birgelis. – Ji mums primena praeities įvykius, be kurių nesuprastume, kas vyksta šiandien, nemokėtume orientuotis praeities ir dabarties įvykių labirintuose. Istorija yra palaimintas žinojimas, kuris teikia žmogui orumą, savigarbą, pasitikėjimą savimi.“ Šis metraštis skiriamas dingusiems amžių verpetuose seniesiems šio krašto gyventojams – jotvingiams ir tiems, kurie garbingą jų atminimą puoselėja ir iš jo semiasi stiprybės.

„Jotvingių krašto“ rengėjams pavyko sutelkti gražų autorių kolektyvą – kalbininkų, istorikų, kraštotyrininkų, kultūrologų, publicistų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Jie leidinio puslapiuose gilinasi į žuvusios tautos paslaptis arba kalba apie vėlesnius jotvingių krašto istorijos vingius. Kiekviename metraščio tome dešimtys straipsnių, atsiminimų, apybraižų, kurios gali būti įdomios visiems, besidomintiems savo šaknimis.

„Kad karalius Mindaugas XIII a. sugebėjo suvienyti Lietuvą, turime būti dėkingi ir jotvingiams, kurie iš pietų ir pietvakarių ilgokai dengė mus nuo slavų ir nuo Kryžiuočių ordino, – rašė vienas iš uoliausių „Terra Jatwezenorum“ bendradarbių Stasys Stacevičius. – Pasak svetimų to meto metraštininkų, tai bebaimės gentys, tikėjusios pomirtiniu sielų persikūnijimu. Ir tas persikūnijimas priklausė nuo gyvenimo ir žūties grožio. Todėl, susidūrę su dešimt kartų gausesniu priešu, jotvingių kariai buvo linkę žūti kartu su žmonom, o ne bėgti ar pasiduoti. Ar šiandien esam kaip anie jotvingiai? O gal girdim tik tai, ką norim girdėti? Ir išvystam tik tai, ką norim regėti?“

VDU istorikas Vytas Jankauskas apie šį leidinį sako: „Kaip akademinės bendruomenės atstovas, negaliu nepasidžiaugti matydamas šio leidinio augimą, kaitą, jo tapsmą profesionalesniu. Smagu, kad istorijos mylėtojai kuria turintį išliekamąją vertę kūrinį, kuriame galima rasti naujų, stebinančių ir netikėtų įžvalgų, nuomonių įvairovę.“

Vis dažniau mename tuos, kurie kitados „atkakliai laikėsi savo apdaro ir papročių, nesusivesdavę net su kaimynais prūsais, niekam iš saviškių neleisdavę elgetauti...“

„Sūduvos žemė tebėra apleista iki šiai dienai“, – 1326 m. rašė vokiečių kronikininkas Petras Dusburgietis. Jis klydo. Yra jotvingių piliakalniai ir pilkapiai, jotvingiški hidronimai ir toponimai, yra atmintis, yra jos puoselėtojai, yra metraštis.

2016 m. gruodžio 10 d. Punske vyks Istorijos paveldo konferencija ir „Jotvingių krašto“ metraščio (8 tomo) sutiktuvės.

.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"