Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Miesto sienų dailininkas

 
2015 09 12 6:00
Antanas Dubra tarpdisciplinišku menininku tapo eksperimentuodamas ir bandydamas greitai perprasti įvairiausias meno sritis. Luko Keiziko nuotrauka

Menininkas Antanas Dubra kuria scenografiją ir kostiumus teatrui, plakatus, animaciją, iliustruoja ir tapo. Šiuo metu vykstant gatvės meno festivaliui „Vilnius Street Art“ A. Dubra pieš ant bokšto Vilniaus oro uoste, o jo piešinys bus matomas ir iš lėktuvo.

Vilniaus dailės akademijoje (VDA) jis įgijo grafikos dizainerio specialybę. Kaip sako Antanas, ryškaus posūkio į gatvės kūrybą ir teatrą nebuvo, nes piešti mokėsi ir įvairiais menais domėjosi dar prieš įstodamas į VDA. „Vyresnis brolis lankė piešimo mokyklą Moksleivių rūmuose. Kai man buvo penkeri metai, su mama eidavome jo pasiimti. Mokytoja pasiūlė: „Kam jūs vedžiojatės tą vaiką, palikite jį piešti“, - pasakojo tuo metu klasėje buvęs jauniausias menininkas, o dabar laikomas animal (gyvūnų) gatvės meno kūrėju.

Profesija – gatvės menininkas

„Keliauja po festivalius, atlieka užsakomuosius piešinius arba eksponuoja ir parduoda savo kūrinius – toks klasikinis komercinio gatvės menininko kelias. Vieni kuria iš idėjos, kiti žaidžia su vietomis, kūrinius derina su aplinka. Man gatvės menas – dar viena medija, saviraiškos priemonė“, - kalbėjo A. Dubra.

Festivaliui „Vilnius Street Art“ 2013 metais Antanas piešė šunį ant buvusios Šv. Jokūbo ligoninės fasado sostinės centre. Anksčiau jo piešiniai buvo tamsesni. Pradėjęs gyvūnų temą pastebėjo, kad atsako sulaukia ne vien iš kitų gatvės meno kūrėjų, bet ir praeivių. „Rūpėjo paliesti didesnę auditoriją. Iš tiesų meno viešojoje erdvėje galėtų ir nebūti, jis nėra privalomas, nors, manau, reikalingas. Tad ir kūrinys ant sienos turi būti apmąstytas – ar tikrai jo ten reikia?“ – įsitikinęs Antanas.

Gyvūnų ir augalų ūkis

Praėjusiais metais Šv. Jokūbo ligoninė buvo nugriauta. Kad pastatą nugriaus, A. Dubra žinojo, tik nesitikėjo, kad jis išnyks taip greitai. Į vieną piešinį tenka įdėti daug triūso – kasdien kainuoja keltuvas ir pastoliai, nėra laiko gręžiotis ar eksperimentuoti. „Dažniausiai kūrinį spėju įgyvendinti per šešias dienas. Išmoksti greitai piešti, - tikino Antanas. - Kuo aukščiau piešinys, tuo ilgiau jis išlieka – jo niekas nepasiekia ir neuždažo. Būna, pasiseka: remontuodami stogą statybininkai palieka pastolius. Piešėjai užlipa, nupiešia, kitą dieną statybininkai susirenka pastolius ir išvažiuoja, o piešiniai lieka.“

Antanas turi šunį, šešką, augina bazilikus, špinatus ir palmę. Dalis augalų – studijoje, kita dalis – namie. „Šešką atidavė draugė, išvažiavusi į Paryžių. Palmė su manimi keliauja jau ketverius metus, vis nuvysta ir vėl atsigauna. Žalia spalva visad suteikia ramybės ir jaukumo“, - vardijo pašnekovas, gyvų augalų scenografiją kūręs spektakliui „Tiktaktika“. Tuomet ir pradėjo rinkti žaliąją butaforiją. Kiti augalai liko „Lėlės“ teatro koridoriuose – į sceną atnešami, kai rodomas spektaklis.

Atostogaudamas Malaizijoje Antanas neužsižiūrėjo į jūrą, jis paliko savo kūrinį.

Ant bokšto pieš mėnulį

Ant 24 metrų aukščio bokšto Vilniaus oro uoste Antanas ketina piešti mėnulį. Jau turi ir eskizus, kuriuos visąlaik nusipaišo, o jei reikia didesnio mastelio – pasigamina vizualizaciją. Šiuo metu festivalio organizatoriai ieško keltuvo, kad autorius galėtų pasiekti savo drobę. „Pasiekti bokštą sudėtinga, o tokių keltuvų Lietuvoje nėra daug – jais dalijasi ir statybininkai, ir menininkai, - aiškino A. Dubra. – Daugkart esu peršalęs, ir šunį ant Šv. Jokūbo ligoninės fasado piešiau turėdamas temperatūros. Bet jaudinuosi tik tol, kol darbo nepradėjau – nuo pat pirmojo brūkšnio tampa aišku, ar spėsiu jį baigti.“

Pastaruoju metu jam patinka kosmoso, lėktuvų, dangaus, kalnų temos, siurrealizmas. „Tai buvo lyg atsvara nuolatiniam darbui, kurį turėjau galvodamas reklamas. Tuomet ėmė graužti sąžinė, kad užsakomųjų darbų turiu daug, o eksperimentų ir bandymų, kuriais galėčiau atrasti ką nors sau – per mažai“, - pasakojo savo studiją įkūręs Antanas.

Teatro iliustracija, kurią sukūrė Antanas.

Kūrybiniai ieškojimai

Birželį A. Dubra su kolegomis rengė parodą „Vartų“ galerijoje ir Šarūno Datenio režisuoto spektaklio „Evoliucija“ premjerą „Lėlės“ teatre. Piešia viršelius, iliustracijas, yra sukūręs tapybos serijų, animacijos, plakatų, scenografijų. „Dabar norėčiau tapyti, kurti kaukes ir kostiumus. Man patinka butaforijos gamyba. Kaskart, kai manęs paprašydavo pagaminti ką nors, ko dar nemokėdavau, stengdavausi išmokti per trumpą laiką. Manau, ilgiau užtrukčiau, kol tiesią lentyną prigręžčiau prie sienos, nei gamindamas palmę, kaukolę ar ausis", - sakė pašnekovas.

Antanas vaidino (scenoje keitė vaizdo projekcijas) spektaklyje „Gaidelis pinigautojas“, už kurį drauge su aktoriumi, režisieriumi Šarūnu Dateniu buvo apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“. „Supratau, kad daugiau būti scenoje nebenoriu. Vaikų spektakliai – savaitgalį anksti ryte, o aš dar norėčiau pamiegoti“, - juokėsi A. Dubra. „Teatro“ žurnalui jis yra sukūręs ir iliustraciją – pavaizdavo Lietuvos teatro režisierius, viršutinėje voratinkliais apaugusioje lentynoje – Konstantino Stanislavskio mokymų skrynią. „Aktorystės neišmanau, bet turiu draugų teatro kritikų, todėl pasigilinome į vaidybos mokyklas ir iliustravome jas su teatralams suprantamu humoru“, - šypsojosi scenografas.

Kuriant MC Messiah vaizdo klipą „Nelieskit mėlynojo gaublio“. /Igno Meilūno nuotrauka

(Ne)galima piešti

Miesto dailininkui patinka paieškoti Vilniuje mažų nišų, kurias pats galėtų išpiešti be rėmėjų ir leidimų. Įdomių vietų, pastatų, sankirtų suranda keliaudamas, vaikščiodamas, važinėdamas dviračiu arba paprasčiausiai naršydamas google street view. Šia funkcija jis naudojasi ir tam, kad įsitikintų, ar jo arba jo draugų piešiniai dar išlikę kituose miestuose.

Savo piešinį ant sienos Antanas paliko ir Malaizijoje. Važiavo pas draugus atostogauti, kartu dalyvavo tarptautiniame gatvės meno projekte „Urban Xchange“. „Nesu žmogus, kuris galėtų sėdėti prie jūros ant rankšluosčio ir žiūrėti į tolį. Smagiausios atostogos, - kai turiu konkretų darbą“, - šypsodamasis sakė jis.

Gatvės menininkai dažnai slepia savo veidus ir yra žinomi pagal sukurtus darbus. Kaip paaiškino Antanas, tai dėl to paties legalumo klausimo. „Ne visi laimingi, kad mieste atsiranda piešinių. Kitiems piešėjas vis dar atrodo kaip automobilių magnetofonų vagis. Vis dėlto „Vilnius Street Art“ iškelia diskusiją su visuomene. Ir, manau, gatvės menas vis mažiau tapatinamas su plėšikais“, - mąstė A. Dubra, tikėdamasis, kad jo kūriniai praeiviams sukelia šypseną ar geras emocijas. Tačiau svarbiausia gatvės menininkui – ne pats piešinys, o atoveikis, kurį jis sukurs.

Per festivalį „Vilnius Street Art“ 2013 metais Antanas Dubra buvusios Šv. Jokūbo ligoninės fasadą sostinės centre papuošė šuniu.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"