Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Mįslinga XVII amžiaus dailininkė iš Antverpeno

 
2016 12 17 6:00
Natiurmortas su gėlėmis, auksine taure, migdolais, džiovintais vaisiais, saldainiais, sausainiais, vynu ir alaviniu ąsočiu" iš "Prado" kolekcijos (su trimis Claros Peeters autoportretais ant taurės ir keturiais - ant ąsočio). alaintruong.com nuotraukos

Mažai kas yra girdėjęs apie XVII amžiaus natiurmortų tapytoją Clarą Peeters. Iki šiol ji buvo žinoma nebent siauram specialistų ratui, bet ne platesnei dailės mėgėjų visuomenei. Ir tam yra bent kelios priežastys.

Pradėkime nuo to, kad C. Peeters iš viso paliko 40 žinomų savo darbų. Jie išblaškyti po įvairius muziejus – nuo Antverpeno ir Ešmolio iki Vašingtono, paslėpti privačiuose rinkiniuose. Net keturis puikius natiurmortus turi „Prado“ – ir tai didžiausia pasaulyje C. Peeters darbų kolekcija. Šiomis dienomis Madride galima pamatyti ne tik šiuos, bet ir dar 11 paveikslų – iš viso 15 darbų, kuriuos paskolino įvairūs muziejai ir kolekcininkai. Tai apskritai pirmoji paroda, skirta šiai flamandų tapytojai, prieš tai rodyta Antverpene, o iki kitų metų vasario 19 dienos veikianti „Prado“.

Vienas tikrai neįprastas dalykas yra tas, kad regime darbus, XVII amžiaus pirmaisiais dviem dešimtmečiais nutapytus moters. Šiais laikais tai nebekelia nuostabos, bet anuomet moteris dailininkė buvo retenybė, jeigu ne išimtis. Sprendžiant iš visko, C. Peeters buvo kaip tik tokia – ne tik komerciškai sėkminga menininkė, bet ir novatorė, ji viena iš pirmųjų ankstyvosios modernios Europos dailininkų kartos pradėjo specializuotis natiurmortų tapyboje. Jau visai netrukus šis žanras nepaprastai išpopuliarėjo, bet C. Peeters buvo viena pirmeivių.

Apie šios dailininkės gyvenimą žinoma tiek mažai, jog galima sakyti, kad nieko, bet neįtikėtina, kiek daug gali papasakoti patys paveikslai, kuriuos ji nutapė. Kad ir kokie mįslingi, kupini keisčiausių paslapčių. O jie tokie yra. Ispanų menotyrininkas, flamandų tapybos žinovas Alejandro Vergara rašo: „Jos natiurmortai pateikia mūsų akims labai aiškiai matomus objektus. Tačiau į ką iš tikrųjų žiūrime? Ką reiškė porceliano indas kam nors, gyvenusiam maždaug 1610 metais? Ir artišokas arba kriauklė? Ir kam reikėjo sugrupuoti šiuos objektus drauge? Kodėl jie nutapyti būtent taip? Kodėl apskritai reikėjo juos tapyti?“

Musė, kurią norisi nubaidyti

Ir iš tikrųjų, ką gi regime švytinčiuose C. Peeters paveiksluose – šiose elegantiškose scenose, išnyrančiose iš tamsaus fono?

Ant stalo prieš mūsų akis išdėstyti visokiausi daiktai: melsva porceliano lėkštė su džiovintomis figomis, razinomis bei migdolais, riestainiai, alavinis padėklas, ant kurio sukrauti trys prapjauti sūriai (didysis panašus į gaudos, tamsusis greičiausiai edamo, o mažas trikampis tikriausiai avių), ant jų padėta majolikos lėkštutė su sviestu, šalia stovi rusvas keraminis ąsotis su metaliniu dangteliu, dešinėje – venecijietiška stiklo taurė, apskritas kepaliukas baltos duonos iš šonų prasprogusia plutele. Pačiame priekyje ant stalo krašto guli sidabrinis peilis. Ant jo ornamentuotos rankenos skaitome aiškiai užrašytą vardą: Clara Peeters. Šį stalo įrankį, kaip ir beveik visus kitus čia pavaizduotus daiktus, dar ne kartą rasime ir kituose dailininkės paveiksluose.

Realizmas yra pagrindinė šio natiurmorto tema. Pasak menotyrininkų, epochoje, kai Antverpenas buvo klestintis komercijos centras ir jame kūrė tokie žymūs dailininkai kaip Peteris Paulas Rubensas, Janas Brueghelis vyresnysis, Fransas Snydersas ir Anthony Van Dyckas, C. Peeters kūryba taip pat atspindėjo paplitusius reiškinius ir to meto Europos materialiąją kultūrą, bet kai kuriais bruožais buvo išskirtinė. C. Peeters tapė kitaip nei jos amžininkai. Jos realizmas – nepaprasta atida detalėms, paprastumas ir tikroviškumas vaizduojant objektus – buvo naujovė tuo laikotarpiu. C. Peeters darbuose jau įžvelgiama ankstyviausių natūralizmo apraiškų.

Realybės čia ir dabar iliuziją sustiprina, pavyzdžiui, musė, nutūpusi ant vazos ar obuolio keliuose C. Peeters paveiksluose, – tokia tikroviška, kad norisi nubaidyti. Beje, šį seną triuką aprašė dar Giorgio Vasari dailininkų biografijose, kai jis pasakoja, kaip jaunas Giotto, norėjęs paerzinti savo mokytoją, taip tikroviškai nupiešė ant portreto nutūpusią musę, kad vargšas meistras grįžęs veltui mėgino ją nuginti.

Paslaptingi atspindžiai

Natiurmorte su sūriais dailininkė išrikiavo daiktus taip, kad jie atrodytų kuo natūraliau, tarsi būtų padėti atsitiktinai. Štai keli migdolai ir razinos pabiro iš lėkštės. Paviršių tekstūros perteiktos ypač skrupulingai. C. Peeters nutapė net žymę, matomą viršutinėje gaudos sūrio dalyje, padarytą tikrinant gaminį brandinimo metu.

Bet didžiausia staigmena laukia įsižiūrėjus į ąsočio dangtelį – jame galima įžvelgti pačios dailininkės atspindį.

Žinomi bent aštuoni C. Peeters paveikslai su autoportretais daiktų paviršiuose. Šiuos blausius atvaizdus sunku iškart pamatyti. Jie suteikia paveikslams paslaptingumo ir žavesio.

Kai kada šiuose miniatiūriniuose autoportretuose matome tik dailininkės galvą, kitur – visą figūrą. „Natiurmorte su gėlėmis, paauksuotomis taurėmis, monetomis ir kriauklėmis“ ji vienoje rankoje laiko paletę ir teptukus kitoje – tapytoja dešiniarankė. Ji vienplaukė, veidas jaunas, dėvi ploną apykaklę. Visuose kituose autoportretuose dailininkė su aukštu galvos apdangalu, didele plona stačia apykakle, vilki suknelę papūstais pečiais. Būtent taip rengėsi to meto miestietės Nyderlanduose, bet iš autoportreto sunku nusakyti, kokia buvo socialinė C. Peeters padėtis.

Viename natiurmorte slypi net 7 dailininkės atvaizdai: trys ant paauksuotos taurės ir keturi ant alavinio ąsočio. Pasak menotyrininkų, šitokia gausa daiktų paviršiuose atsispindinčių dailininkės portretų – ne atsitiktinė. Tai – akivaizdus savęs įtvirtinimo siekis, susijęs su buvimu moterimi vien vyrų dominuojamoje profesijoje. Tačiau tai ir meninė priemonė, sustiprinanti realybės čia ir dabar iliuziją – žvelgdami į daiktus ant stalo regime ir juos tapančią dailininkę. Šiais miniatiūriniais autoportretais C. Peeters neabejotinai demonstruoja ir tapymo meistrystę.

Gali būti, kad apie tokį patį savęs teigimą byloja ir keliuose paveiksluose pasikartojantis P pavidalo kepinys – aiški aliuzija į dailininkės pavardę.

Įkalinta vyrų apribojimuose

Tikriausiai C. Peeters gyveno Antverpene. Tai išduoda natiurmorte su sūriais mūsų jau regėtas peilis su dailininkės vardu. Jis pasirodo iš viso šešiuose C. Peeters paveiksluose. Nutapytas taip kruopščiai, kad ant jo ašmenų matyti Antverpeno sidabro prabos įspaudas.

Peilis gali būti raktas ir į asmeninį dailininkės gyvenimą, apie kurį nieko nežinoma. Tokio tipo peiliai buvo dažna vestuvinė dovana, tad gali būti, kad C. Peeters buvo ištekėjusi moteris.

C. Peeters paveikslai demonstruoja, kad ji turėjo verslininkės gyslelę – labai profesionaliai žvelgė į savo meną ir siekė gauti iš jo naudos. Keliais atvejais savo darbams ji panaudojo itin kokybiškus ąžuolo ir vario porėmius, kaip ir sidabro peilis, pagamintus Antverpene. Tai taip pat stiprina spėjimą, kad C. Peeters dirbo Antverpene.

Apie šios dailininkės išsimokslinimą nėra jokių duomenų. Jos gyvenamuoju laikotarpiu įsišakniję prietarai neleido moterims veikti įvairiose srityse, įskaitant menininko profesiją. Moterys buvo laikomos menkesnio intelekto bei fiziškai silpnesnės už vyrus ir turėjo paisyti griežtų elgesio normų. Tik namai buvo laikomi derama jų buvimo vieta, o moterų tėvai ar vyrai buvo sargai, atsakingi už jų veiksmus. Todėl mažai tikėtina, kad sulaukusi dvylikos ar keturiolikos, kaip buvo įprasta, C. Peeters galėjo pradėti mokytis dailininko dirbtuvėje. Bet galbūt ji turėjo šeimos – tėvo ar hipotetinio vyro apsaugą, kaip buvo kitų to meto moterų tapytojų, tokių kaip Catharina van Hemessen, Sofonisba Anguissola ir Artemisia Gentileschi, atvejais (pastaroji buvo žymaus dailininko Orazio Gentileschi dukra).

Tai, kad C. Peeters dirbo tik natiurmorto žanre, irgi tikriausiai lėmė moterims primestos ribos. Iš C. Peeters darbų matyti, kad jai sunkiau sekėsi tapyti gyvūnus ir žmonių figūras – jie anatomiškai netikslūs, perteikti nerangiai, palyginti su kitais paveikslų elementais. Tai rodo, kad C. Peeters neturėjo galimybės studijuoti gyvų modelių iš natūros.

Pirmieji natiurmortai su žuvimis

Labai dažnai skirtinguose paveiksluose C. Peeters tapė tuos pačius objektus. Tačiau net regėdami paveikslus greta taip lengvai nepastebėsime pasikartojančių motyvų. Kad to išvengtų, dailininkė išmoningai keitė daiktų išdėstymą ir smulkias detales, pavyzdžiui, tos pačios sidabrinės druskinės kojelių padėtį. Ir tai leidžia laikyti jos darbus ne kopijomis, o savarankiškais kūriniais.

Nustatyta, kad kai kuriais atvejais ji naudojo trafaretus. Šitaip dailininkė siekė išlaikyti savo darbuose aukštą profesionalumo lygį ir taupė laiką. Tai buvo gana įprasta to meto praktika. Kai kurie daiktai, kuriuos vaizdavo C. Peeters, galėjo priklausyti pačiai dailininkei arba ji turėjo juos nutapiusi savo studijoje.

Dauguma C. Peeters vaizduojamų objektų – brangūs ir egzotiški, susiję su visokiomis to meto veiklomis. Nuostabios gėlių puokštės jos paveiksluose byloja apie natiurmortų tapybos ryšį su ankstyvosiomis mokslinėmis iliustracijomis, pradėjusiomis plisti maždaug tuo metu ir turėjusiomis didaktinių tikslų, bet kai kurių autorių atliktomis itin meniškai. Geltona narcizo galva, puošianti vienos tokios puokštės viršūnę, galėjo būti nusižiūrėta iš XVI amžiaus pabaigos botanikos knygos.

C. Peeters natiurmortuose regime įvairiausių negyvų paukščių, su plunksnomis ir nupeštų, krabų, vėžių ir krevečių – virtų, kaip rodo jų rausva spalva, šventinį pyragą, visokių saldumynų, alyvuogių, dekoratyvų ir tais laikais dar itin egzotišką artišoką, kinišką porcelianą, sidabro, aukso ir stiklo taurių, juvelyrinių dirbinių, monetų, jūrų kriauklių. Jų C. Peeters paveiksluose pasirodo keturios – iš Atlanto ir Indijos vandenyno, Karibų jūros. Tokios kriauklės buvo vertinamos kolekcininkų – ne tik kaip pasaulio gamtos pavyzdžiai, bet ir „daiktai, malonūs akiai“.

C. Peeters natiurmortuose yra ir gyvų gyvūnų: riešutą kremtanti beždžionėlė, žuvį sugriebusi katė, į grobį, negyvą kurapką, nagus suleidęs sakalas keleivis. Jis iškart mums primena aristokratijos nuo viduramžių taip mėgtus medžioklės būdus.

Įdomu tai, kad C. Peeters laikoma pirma dailininke, savo natiurmortuose pradėjusia vaizduoti žuvis. Jos paveiksluose žuvys daugiausia gėlavandenės: karpiai, kuojos, meknės, lydeka. Jų apstu buvo to meto Nyderlandų vandens telkiniuose ir turguose, tai buvo dažnas maistas ant flamandų stalo per pasninkus, kuriuos bažnyčia skelbė net po kelias dienas per savaitę – kartu sudėjus pasninkas galėjo trukti didesnę metų dalį. Iš jūrinių žuvų C. Peeters tapė tik sūdytas silkes.

Visa tai V. Peeters paveiksluose, kad ir ką jie reikštų, pavaizduota su pasimėgavimu, atremiant tapybos iššūkius, kuriuos kelia kiekviena detalė. Puota akims – tiek XVII amžiaus, tiek šių laikų žiūrovui.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"