Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Mitų kūrimo strategijos. Apie G. Varno „Tėbų trilogiją“

 
2016 05 09 11:05
Spektaklio scenografija vaizduoja tragiško likimo personažų karstus.
Spektaklio scenografija vaizduoja tragiško likimo personažų karstus. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Gintaro Varno „Tėbų trilogiją“, pastatytą Nacionaliniame dramos teatre, galima pavadinti antikos pradžiamoksliu šiandienos žiūrovui. Režisierius apjungė ir priminė Oidipo šeimos – trijų kartų – tragediją. Mituose („Oidipas karalius“, „Septynetas prieš Tėbus“, „Antigonė“) nagrinėjamas santykis su tradicija, tėvų karta, autoritetu. Kvestionuojama tragiška žmogaus kova su likimu: ar įmanoma keisti, kas nulemta?

Autoriteto, tėvų kartos nužymėto žmogaus gyvenimo scenarijaus problemas sprendė Oskaras Koršunovas savajame teatre. O. Koršunovas ir G. Varnas, abu kilę iš Jono Vaitkaus teatro mokyklos, plėtojo skirtingas teatrines formas: pirmasis šiuolaikinę dramą aktualizuoja, stiprina jos poveikį greta visuomeninio, socialinio ar net politinio konteksto. Dauguma jo brutaliosios dramaturgijos kūrinių siekė šokiruoti, senieji, jau neberodomi spektakliai savo pasirodymo metu sušvisdavo ypatingai ryškiu aktualumu. G. Varno kūryboje iškilo žmogaus, tapatybės, ryšio su kitu žmogumi – universalūs – klausimai. G. Varnas, skirtingai nei O. Koršunovas, tolo nuo aktualumo, apvalydamas ir palikdamas svarbiausius dabarties ženklus.

„Tėbų trilogija“ nuosekliai pasakoja Oidipo šeimos – trijų kartų – tragediją. Režisierius inscenizaciją suformavo iš skirtingų autorių tekstų.
„Tėbų trilogija“ nuosekliai pasakoja Oidipo šeimos – trijų kartų – tragediją. Režisierius inscenizaciją suformavo iš skirtingų autorių tekstų.

Šiandien šių dviejų režisierių kūrybą galima sugretinti vėl – abu jie savaip perskaitė ir interpretavo Sofoklio „Oidipą karalių“.

G. Varnas – ypatingai intelektualus režisierius ir pedagogas – žiūrovui pasiūlė literatūrinę mitų formą. „Oidipo mitą. Tėbų trilogiją“ jis sukonstravo iš trijų dalių ir įvairių (Sofoklio, Aischilo, Euripido, Johno von Düffelio) tekstų. Grįžo prie esminio klausimo – mito reikalingumo šiuolaikiniam žmogui. Atpažįstamas jo siekis supažindinti žiūrovą su antikine drama, antikiniu teatru ar bent priminti jų tradicijas: pasirinkta trilogijos forma, scenoje nerodomi žiaurumai (šie epizodai paliekami vaizdo projekcijų autoriui Rimui Sakalauskui), nors atsisakyta chorų, tačiau jo vadovas (Povilas Budrys) savo pasirodymu nužymi pjesių struktūrą, o žiūrovai, išsirikiavę prie nuleistos avanscenos, lyg tampa žmonėmis iš aikštės priešais karaliaus rūmus. Tad tikslo būta švietėjiško: tekstus perskaityti kuo autentiškiau, švariau, beveik steriliai išlaikant prasmines jų linijas.

Kitokią strategiją buvo pasirinkęs O. Koršunovas, „Oidipą karalių“ statęs 2002 metais. Šis spektaklis iki šiol yra įdomus pavyzdys, kaip naujinamas antikinis mitas. Galios, patriarchato, negebėjimo prisitaikyti prie naujos tvarkos temas, aliuzijas iš sovietmečio ir tėvų kartos O. Koršunovas tiesiogiai siejo su kontekstu, kuriame pasirodė spektaklis. Klasikinis konfliktas susidūrė su laikmečio aktualijomis, nors tekstu sekta nuosekliai, be didelių kupiūrų ar perrašymų. Tokiu būdu senoji drama buvo išplėsta, atsivėrė naujo perskaitymo, interpretacijos galimybės klasikinės dramos paraštėse. Be to, žiūrovui teko aktyvus vaidmuo – reikšmių skaitytojo ir suvokėjo, teatro teksto dešifruotojo ir autentiškų prasmių statytojo.

Panaši strategija matyta ir „Bachantėse“ 2013 metais, nors žiūrovas G. Varno teatre dažnai būna stebėtojas ar mokinys. Režisierius Euripido teksto paraštėse įspaudė šiuolaikinį kontekstą: graikiškasis Akropolis tapo Vilniaus prekybos ir pramogų centru, scenos pakraščius užvertus šiukšlėmis vyko kasmetinė „Darom“ akcija, aktyviai kritikuota masinė kultūra ir vartotojiškumas. Pjesę išplėtė autorinės režisūrinės mintys, aktuali socialinė potekstė, nuorodos ir laikmečio ženklai buvo lengvai atpažįstami.

Žvelgiant į „Oidipo mito“ scenografiją (autorius Gintaras Makarevičius) trumpai norisi prisiminti O. Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapną“, kuriame pagrindiniu kūrybiniu įrankiu tapo medžio plokštė. Spektaklyje lentos formavo erdvę ir aplinką, kurioje veikė aktoriai, buvo neatsiejamos nuo jų kūnų, o tuo pačiu kūrė naujas reikšmes (lenta tapo karstu, keliu, medžiu, vaiku ir kitais ženklais). Žinomas siužetas, skaitytas nuosekliai, buvo papasakotas sukūrus atskirą sceninę kalbą. Taip susiformavo antrinė istorija – dramaturginę liniją pratęsė kūno ir lentos choreografija.

Jaunieji aktoriai: Mantas Zemleckas (Polineikas) ir Jovita Jankelaitytė (Antigonė).
Jaunieji aktoriai: Mantas Zemleckas (Polineikas) ir Jovita Jankelaitytė (Antigonė).

Šiame G. Varno pastatyme būtent ir pasigendu antrinės – teatrinės – istorijos dalies. „Oidipo mite“ panaudotos gigantiškos kolonos atlieka architektūrinę scenos erdvės formavimo paskirtį, suvokiamos kaip objektai (karstas, kelias), atspindi emocinę personažo būseną (Jokastę užgriūna Oidipo tragedijos suvokimas). Tačiau didžiųjų kolonų choreografija šiame spektaklyje veikia formaliai, architektūriškai.

Ir šio „Oidipo mito“ aktoriams pavyko sukurti puikių vaidmenų. Oidipo personažas (Valentinas Novopolskis) atskleidė žmogiškąją tragediją. Oidipas pavaizduotas ir kaip politinis lyderis, ir identiteto, tapatybės skilimo metu, prie jo išpildymo ypatingai prisidėjo tai, kad Oidipo drama plėtojama nuosekliai, V. Novopolskis pasirodo ir kaip tėvas, sprendžiant jo vaikų likimų problemas, ir ištremtasis. Daug dėmesio skiriama Oidipo ir Jokastės santuokiniam ryšiui. Nelė Savičenko kūrė jau ne pirmą motinos vaidmenį. Šiame spektaklyje matyti jos nuolatinis kūniškas kismas nuo „Oidipo“ iki pat „Septyneto prieš Tėbus“. Šis mitas davė pradžią Kreonto dramai, kur Arūnas Sakalauskas, iš pradžių buvęs pasyvus politikas, po Menoikėjo mirties Kreontą verčia aklu diktatoriumi.

Teiresiją, aklą pranašą, suvaidino Vytautas Anužis. Nors kostiumai (dailininkė Aleksandra Jacovskytė) ir grimas artimesni senajam teatrui, V. Anužio kostiumas, lazda (naudojama ir kaip aklojo lazdelė, ir salygiškas teisėjo plaktukas) kūrė įtaigų visažinio, visa lemiančio raganiaus įvaizdį. Jaunų aktorių kūryboje namaža teatriškumo ir egzaltacijos, tačiau jau galima sekti Manto Zemlecko (Polineiko) ir Jovitos Jankelaitytės (Antigonės) kūrybą. Antigonės ištikimybė šeimai išdidina mitų tragizmą, pabrėžia žmogaus prisirišimą prie pranašystės, autoriteto, papročių, visuomenės nepaisant katastrofiško šių jėgų poveikio.

Klausdamas, kodėl reikia statyti mitą šiandien, G. Varnas, naujasis mitologas, atsako romantiškai. Mitų gelmė, kūrinių tobulumas ir universalumas režisierių skatina pasirinkti tradicinę teatrinę formą. Scena – apvalyta, neperkrauta, priešingai – aktoriai pasirodo mažomis grupėmis, vizualizacijos, rekvizitai naudojami saikingai ir simboliškai. Visgi katarsiškąją teatrinę energiją šiandien sukurti sunku, o galbūt ir neįmanoma. Tuomet siekis išsaugoti literatūros kultūrą, dramaturgijos ištakas pažaboja sceninės raiškos galimybes.

Mitai panaudojami skirtingais būdais – naujinami, aktualizuojami arba iliustruoja spektaklio formą taikant prie turinio, pasitikint neblėstančiu teksto savaiminiu poveikiu šiandienos žiūrovui.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"