Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Mons. K. Vasiliausko gyvenimas, koks jis buvo

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

2015-iesiems baigiantis pasirodė pirmoji monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922–2001) biografija. Nuodugniai, tačiau glaustai politinio kalinio ir tremtinio, pirmojo Vilniaus arkikatedros klebono bei atkurtos kunigų seminarijos rektoriaus, Vilniaus miesto garbės piliečio, pagerbto daugybe valstybės apdovanojimų gyvenimą į knygos puslapius sudėjo Ramunė Sakalauskaitė. 

Taikomosios dailės muziejuje vykusiame pristatyme Valentinas Sventickas naująją knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ apibūdino kaip parankinę. Nors esami leidiniai apie šį iškilų dvasininką jau sudarytų lentyną, pastaroji joje randa savo vietą. Literatūrologo teigimu, norintiems apie K. Vasiliausko asmenybę bei gyvenimą mąstyti, R. Sakalauskaitės parengta biografija bus parankinė, reikalinga. „Autorė sumaniai pasirėmė žinomais šaltiniais ir rado naujų – kalbindama žmones, lankydama monsinjoro gyventas vietas, rausdamasi archyvuose. Biografija nuodugni, patikima ir nedaugiažodė“, – teigė jis.

Objektyvus artimo žmogaus pasakojimas

Nuo 1989 m. monsinjorą pažinojusi autorė priklausė artimam jo žmonių ratui. Kunigo „šofere“ dažnai tapdavusi žurnalistė buvo nusprendusi su juo draugauti, o ne rašyti apie jį, atviri pokalbiai likdavo tik tarp jų dviejų, tačiau per knygos pristatymą ji prisipažino besigailinti, kad neužrašinėjo pokalbių „į stalčių“. Tuo metu V. Sventickas pastebėjo, kad nors knygoje netrūksta tikro jausmo bei šviesos, R. Sakalauskaitės pasakojimas yra „savaip objektyvus“.

Autorė medžiagą knygai rinko ketverius metus ir rėmėsi visais jai prieinamais šaltiniais: Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve saugoma kunigo byla, Lietuvos ypatingajame, Latvijos valstybės, Daugpilio archyvuose rastais dokumentais, niekur neskelbtais kunigo laiškais šeimos nariams, Latvijoje jį globojusių eucharistiečių ir žmonių, kartu su juo dirbusių Latvijos Andrejaus Ždanovo kolūkyje, atsiminimais.

Grąžinta skola

R. Sakalauskaitė yra ir anksčiau prisidėjusi prie atminties apie K. Vasiliauską sergėjimo: buvo viena iš dokumentinio filmo „Laimingi buvę jo akivaizdoje“ scenarijaus autorių, jos iniciatyva prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios, kur jis dirbo vikaru-adjutoriumi 1975–1989 metais, įrengtas skveras, pastatyta skulptūra – granitinis lauko riedulys, inkrustuotas metaliniais žolynais. „Knyga atsirado kaip mano skola jam. Kai monsinjoras iškeliavo Anapilin, aš studijavau Anglijoje, negalėjau dalyvauti jo laidotuvėse. Vėliau Rašytojų sąjungos leidykla leido atsiminimų knygą – irgi neparašiau“, – kalbėjo knygos autorė. Jos teigimu, trūko kažkokio akcento ir, paskatinta profesorės Viktorijos Daujotytės bei monsinjoro vardo labdaros fondo, ėmėsi biografijos.

„Medžiagos labai daug, vis galvodavau, ką aš naujo pasakysiu, ar verta. Kai sužinojau, kad niekur neskelbti monsinjoro laiškai, rašyti studijų, lagerio, darbo Varėnoje metais, atsivėrė nauji klodai“, – pasakojo R. Sakalauskaitė.

Antrojo pasaulinio karo metais K. Vasiliauskas mokėsi Kauno bei Vilniaus kunigų seminarijose, praėjus keliems metams nuo įšventinimo į kunigus buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Knygoje esama lageryje naudotų jo daiktų – šv. Mišių taurės, mažos keptuvės, stulos – nuotraukų. Po aštuonerių metų Intos ir Vorkutos anglių kasyklose monsinjorui nebuvo leista grįžti į Lietuvą, tad dešimt metų dirbo įvairiausius darbus Daugpilyje, Latvijoje, kur teko dirbti net ir kolūkio buhalteriu.

„Monsinjoras daug ką pasakodavo, bet apie Latviją – mažiausiai, nes jam buvo skaudu. Yra minėjęs, kad ne vieną kartą galvojo ir apie savižudybę, nors jo luomo žmogui tai negalima. Tai buvo tuomet, kai grįžo iš lagerio ir Latvijoje neturėjo kur gyventi, kelias paras miegojo kapinėse. Vieną kartą jis apie tai prasitarė, bet Latvijos periodas būdavo apgaubtas paslapties, humoro“, – prisiminimais dalijosi knygos autorė. 1969 m. K. Vasiliauskui buvo leista grįžti į tėvynę ir pirmąja kunigo darbo vieta tapo Varėnos parapija, kur jis gyveno iki pat 1975 m., kai buvo perkeltas į šv. Rapolo parapiją Vilniuje. Tikintiesiems atgavus Vilniaus arkikatedrą baziliką, monsinjoras klebonavo ten, pora metų ėjo ir atkurtos Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriaus pareigas.

Latvija ir trys moterys

Pasak literatūrologės V. Daujotytės, į knygos pristatymą susirinkusi ir į salę netilpusi auditorija – nuo aukščiausių valstybės vadovų, kaip antai Valdo Adamkaus, bei Bažnyčios hierarchų – Telšių vyskupo Jono Borutos SJ iki paprastų piliečių – atitiko monsinjoro asmenybės matmenį. Jo aukšta dvasinė kilmė ir dvasinis gyvenimas, profesorės teigimu, netrukdė jam nusileisti prie mažiausiųjų, varganiausiųjų. R. Sakalauskaitės pasiryžimą parašyti biografiją ji įvardijo drąsiu pasiryžimu ir didele rizika. „Tai pirmoji, patikima biografija, paremta patikrintais, ištyrinėtais, suderintais tarpusavyje faktais ir kartu tai gyvenimas, koks jis buvo, – kalbėjo ji. – Ramunei pasiseka vienu kitu žingsniu, vienu kitu judesiu tą didelį tarpą tarp faktų ir gyvenimo sumažinti“.

Literatūrologė užsiminė apie monsinjoro biografijos „duobę“ – Latvijos laikotarpį. Knygos autorei pasisekė rasti jį tuo metu pažinojusių žmonių, o ryškiausiai į biografiją įrašytos trys moterys. „Tai Anna Skurjat, Antonina Kucina, Kira Anijeva. [...] Per santykius su jomis atsiskleidžia trys gyvenimo pjūviai“, – teigė V. Daujotytė. Pirmoji buvo vienuolė, eucharistietė, pasiūliusi prieglobstį traukinių stotyje, o vėliau kapinėse nakvojusiam kunigui. Antroji – jauna nėščia moteris, nenorinti gimdyti, kurią Ždanovo kolūkyje buhalteriu dirbantis kunigas Kazimieras perkalbėjo. „Gimdyti vaiką, neturint vyro, nėra nusikaltimas“, – knygoje cituojami A. Kucinos atsiminti K. Vasiliausko žodžiai. Ir dar: „Mano nuomone, nesate kalta, kad mylėjote ir tikėjote žmogum“. Trečiajai – jaunai bibliotekininkei K. Anijevai, likusiai vienai su aštuonių mėnesių dukrele – kunigas teikė viltį, atramą.

R. Sakalauskaitė prisiminė, kad kai buvo atvažiavęs tuometinis Latvijos prezidentas Guntis Ulmanis, monsinjoras jam pasakė sovietmečiu kėlęs jo šalies ekonomiką: „Niekas nesuprato, bet darbas baisiame kolchoze – jo indėlis į Latviją. O kelios išgelbėtos moteriškės, man atrodo, svarbiau nei keli BVP procentai. Žmogus jam buvo didelė vertybė“.

Balta varna

Vienoje knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ dalyje surinkti jį pažinojusių kunigų prisiminimai: Vaclovo Aliulio, Jono Borutos, Antano Dilio, Ričardo Doveikos, Arūno Kesilio, Kęstučio Latožos, Tadeušo Matulianeco, Gintaro Petronio, Juozo Tunaičio. Pristatymo metu kalbėjęs kun. Antanas Saulaitis SJ sakė, kad monsinjoras išore buvęs tvirtas ir nepalaužiamas, o viduje – lankstus, jaukus, paprastas. Pasak jo, K. Vasiliauskas padėdavęs žmonėms kitaip pajusti Dievą ir Bažnyčią, rasti dvasinę kryptį, gyvenimišką išmintį.

Jėzuitas pasakojo, kad šiandien užėjus į arkikatedros zakristiją gali susidaryti rūsčios Dievo teismo salės įspūdis: viskas drausmingai surikiuota pagal iškilmingą pontifikalinį protokolą. Tuo metu monsinjoro Vasiliausko laikų zakristijoje už spintos būdavo stalas su svetinga užkanda, kavute, arbata, klebonas užėjusius pavaišindavo ir lengvu, gaivinančiu žodžiu. „Monsinjoras Vasiliauskas – ankstyvas Gailestingumo metų pirmtakas, sakramentinę tarnybą neatskiriamai supynęs su suprantama ir lengvai priimama sielovadine tarnyste – ne teisti, o palydėti, kartu eiti“, – kalbėjo jis. Knygoje teigiama, kad K. Vasiliauskas tuometinėje Lietuvos dvasininkijoje buvo „balta varna“. Kad tik tokių retų paukščių būtų daugiau – Dievo garbei, Bažnyčios dvasiai ir žmonių labui, vylėsi kunigas A. Saulaitis.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"