Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Moterų dailė: meniška ar asmeniška?

 
2017 04 17 6:00
Tarpukariu suaktyvėjo, o ir šiandien tebėra aktuali diskusija dėl moterų dailininkių kūrybos vertinimo./Alinos Ožič nuotraukos
Tarpukariu suaktyvėjo, o ir šiandien tebėra aktuali diskusija dėl moterų dailininkių kūrybos vertinimo./Alinos Ožič nuotraukos

Pirmoji moterų dailininkių meno paroda vyko 1937 metais Kaune. Į kvietimą dalyvauti atsiliepė 39 kūrėjos. Viso parodyti beveik 300 darbų, 50 jų – parduoti. Tačiau parodos rengėjai tuomet nematė būtinybės menininkėms sumokėti už jų paveikslus. Dailininkės kritikuotos ir dėl to, kad drobėse (realistiniu būdu) vaizdavo artimą aplinką. Dažnai jos likdavo menininkų vyrų, brolių šešėlyje. Dabar tarpukario kūriniai vėl surinkti Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), kur minint 80-ąsias pirmosios moterų parodos metines surengta paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“

Ekspozicija – pirmas išsamus tarpukario Lietuvos moterų dailės paveldo pristatymas. Joje surinkta visa, kas leidžia aprėpti XX a. pirmosios pusės moterų kūrybos įvairovę: tapyba, skulptūra, grafika. „Parodos idėja, kaip ir pavadinimas, susidėliojo asmeniškai, – pasakojo kuratorė Ieva Burbaitė. – Pristatomos dailininkės, kurių kūryba mažai žinoma. Kai kurios iš šių autorių neįtrauktos į dailininkų žodyną ar apie jų likimą likę mažai žinių. Nemaža skulptūrų pavyko pasiskolinti iš privačių kolekcijų. Daugiausia – piešinių, jų eksponuojama apie septynias dešimtis, taip pat – fotografijų, plakatų, lėlių, keramikos, teatro kostiumų.“

Tarpukariu suaktyvėjo, o ir šiandien tebėra aktuali diskusija dėl moterų dailininkių kūrybos vertinimo. Kokia ta moterų dailė? Ar jų kūryba nulemta specifinių, socialinių aplinkybių ir individualių patirčių? Meniška ji ar asmeniška? Veikiausiai moterų dailę reikėtų vertinti nepaisant lyties, pagal universalius menininius kriterijus.

Pirmoji paroda – verslas

Pirmoji moterų dailininkių meno paroda vyko Lietuvių ir prancūzų draugijos salėje Kaune, 1937-ųjų balandį. „Matyti, kad patalpos buvo mažos – paveikslai iškabinti keliomis eilėmis. Paroda sulaukė didelio dėmesio dienraščiuose ir kultūros spaudoje, pasirodė recenzijos“, – pasakojo I. Burbaitė.

„Muziejininkai nustebo, kai kreipiausi. Po kelių dienų jį atrado fonduose, kur daug metų paveikslas pragulėjo nejudinamas.“

Tuomet ekspozicijoje buvo rodomi du iš gyvenimo pasitraukusios M. Katiliūtės darbai – vangogiška maniera nutapytas „Autoportretas“ ir linoraižinys „Urtė“. Po M. Katiliūtės mirties dailininkės susirūpino jos kūrybos sklaida ir atminimo įamžinimu. Kaip rašė kataloge, planavo peržvelgti jos kūrybinį palikimą arba už pinigus, surinktus pardavus paveikslus, pastatyti paminklą. Tačiau atlygio jos taip ir nesulaukė. „3320 litų pasiėmė Moterų talkos komitetas – organizatoriai. Pasakė, kad dailininkės į parodą buvo pakviestos biznio tikslais, o ne dėl idėjos“, – sakė kuratorė.

Dabartinės parodos eksponatai surinkti iš Lietuvos muziejų, dailininkių šeimų bei privačių kolekcijų. Kuratorė taip pat skolino parodai – fotografijas, dokumentuojančias pirmąją parodą. Jas rado tolimos giminaitės fotoarchyve. Praėjusiais metais Vilniaus dailės akademijos menotyros doktorantė apsigynė daktaro disertaciją tema „Lietuvos moterų dailininkių draugijos (1938–1940) veikla ir jos kontekstai“.

Atradimai muziejų fonduose

M. Katiliūtės paveikslai – mažo formato. Tik tokius, nedidelius, kūrinius tapytoja išgalėjo kurti. Eksponuojami žinomi ir mažiau žinomi jos grafikos darbai. 1940-aisiais, praėjus trims metams po M. Katiliūtės mirties, surengta jos kūrybinio palikimo paroda. Daug kūrinių pateko į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejų.

Žydų kilmės dailininkė Černė Percikovičiūtė lankė kursus Kaune, Justino Vienožinskio studijoje. 1941 arba 1942 metais buvo nužudyta Kauno gete. Jos darbų išlikę nedaug. Dailininkė – įdomi ir perspektyvi, apie paveikslą „Draugė Judita“ rašė visi to meto parodų recenzentai. Šešėlis šalia merginos apžvalgininkams kėlė baugumą, o spalvinis pasirinkimas kritikams atrodė nesuprantamas ir novatoriškas.

Parodos kuratorė Ieva Burbaitė.
Parodos kuratorė Ieva Burbaitė.

Skulptorė Elena Každailevičiūtė studijavo Paryžiuje, tarpukario dailės gyvenime dalyvavo pasyviai. Antrojo pasaulinio karo metais išvyko į Vroclavą, o jos likimas nežinomas. To meto skulptorių kūryboje (ir vyrų, ir moterų) išsiskyrė moters tema. Kauno meno mokyklos Adomo Galdiko grafikos studijoje sukurti dailininkių estampai rodo, kad dominavo (tuomet meno mokykloje privaloma) darbo tema.

Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, kuratorė atrado Irenos Jackevičaitės-Petraitienės paveikslą. „Jis kabėjo muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje, buvo populiarus ir mėgiamas reprodukuoti. Muziejininkai nustebo, kai dėl jo kreipiausi. Po kelių dienų atrado fonduose, kur daug metų paveikslas pragulėjo nejudinamas“, – prisiminė ji.

Tapė po darbų

Atskira tema ekspozicijoje skira teatro dailei. „Norėjosi parodyti kuo didesnę įvairovę, nes dailininkėms dažnai priekaištauta už tai, kad tapė savo vaikus, natiurmortus ir vaizdavo tik artimiausią aplinką, – pastebėjo kuratorė ir pridūrė: – Moterų, kurios gyventų iš meninės veiklos, buvo nedaug. Dažniausiai tapyba buvo greta darbo ir buities rūpesčių. Po pirmųjų bendrų parodų jos atkreipė į save dėmesį, įsteigė Lietuvos moterų dailininkių draugiją, kuri rūpinosi, kad moterų menas butų matomas. Vienos kūrė tyliai ir nedaug, o kitos buvo vertinamos jau tuomet.“

Parodos architektė Marija Repšytė.
Parodos architektė Marija Repšytė.

Dekoracijų ir kostiumų eskizai dabar įdomūs kaip tarpukario dizaino pavyzdžiai. Olga Dubeneckienė-Kalpokienė kūrė baleto ir teatro spektakliams. Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ pagrindinius personažus ji aprengė kostiumais, kuriuose dominavo šviesios spalvos. Lohengrino kostiumą vilkėjo solistas Kipras Petrauskas.

Parodoje taip pat eksponuojama pora M. K. Čiurlionio sesers Valerijos Čiurlionytės-Karužienės paveikslų. Halinos J. Naruševičiūtės-Žmuidzinienės „Madoną su kūdikiu“ nusipirko Juozas Tumas-Vaižgantas – meno mėgėjas ir kolekcininkas. 1931 metais laiške Petrui Klimui jis gyrėsi pirkiniu, kuris buvo atspaustas ir ant „Naujosios Romuvos“ žurnalo viršelio.

Paklausta, ar kurio nors iš darbų neplanuoja įsigyti NDG, pavaldi Lietuvos dailininkų sąjungai, galerijos vadovė Lolita Jablonskienė sakė sieksianti, kad nors vienas iš parodos kūrinių čia ir liktų.

Halinos J. Naruševičiūtės-Žmuidzinienės „Madoną su kūdikiu“ įsigijo Juozas Tumas-Vaižgantas.
Halinos J. Naruševičiūtės-Žmuidzinienės „Madoną su kūdikiu“ įsigijo Juozas Tumas-Vaižgantas.

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"