Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Muzikiniai Dariaus Užkuraičio žaidimai

 
2016 01 23 6:00
Vesti radijo laidas Dariui Užkuraičiui – ir darbas, ir malonumas, todėl stengiasi kasdien bent valandą eterio pasilikti sau.
Vesti radijo laidas Dariui Užkuraičiui – ir darbas, ir malonumas, todėl stengiasi kasdien bent valandą eterio pasilikti sau. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šiemet dešimt metų eteryje suskaičiuos radijo stotis „LRT Opus“. Vienas jos įkūrėjų – muzikologas ir melomanas, radijo laidų vedėjas, „Eurovizijos“ konkursų komentatorius Darius Užkuraitis. Kai 2006 metais kūrėsi „Opus“, tarp daugybės pavadinimų buvo ir angliškų, o galiausiai prigijo muzikinis terminas opusas.

„LRT Opus“ vadovas D. Užkuraitis džiaugiasi kas savaitę į savo elektroninio pašto dėžutę gaunantis kokybiškų lietuviškų kūrinių. Jais papildo radijo fonoteką, savo muzikiniais atradimais – 4–5 tūkst. (nebesuskaičiuojamą) kompaktinių plokštelių kolekciją.

Vaikystėje, muzikos mokykloje. „Aukščiausias“, - nusišypsojo Darius./Asmeninio albumo nuotraukos
Vaikystėje, muzikos mokykloje. „Aukščiausias“, - nusišypsojo Darius./Asmeninio albumo nuotraukos

Mokyklinukai su kvadratiniais maišeliais

– Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje sukatės nuo pat jo atsiradimo 1991 metais. Jūsų balsas skambėjo ir kitomis radijo bangomis, paskui įkūrėte „LRT Opus“. Drįstu teigti, kad su jumis užaugo pora kartų muzikos klausytojų. Ar kada įvertinote savo indėlį? – „Lietuvos žinių“ žurnalistė teiravosi Dariaus Užkuraičio.

– Pačiam sunku įvertinti. Dirbdamas „Laisvojoje bangoje“ vedžiau laidą „Top zero“ apie moderniąją muziką, kuri niekada nepateks į radijų topus. Ši laida turėjo gerbėjų, tam tikrai žmonių grupei, manau, padariau įtakos visą savo gyvenimą stengdamasis parodyti įdomesnę, keistesnę muzikinę pusę.

Keistesnė muzika – ta meniškesnė. Man patinka menininkai, nes jie niekuomet nekopijuoja kitų, yra kūrybingi ir ieško originalumo, savitumo, to, ko dar nebuvo. Tai būdinga XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio roko grupėms, kurioms identifikuoti pakanka penkių sekundžių.

– Laidai „Vudstoko vaikai“ atrenkate kūrinius iš būtent šio „auksinio“ roko periodo. Jums artima hipių kultūra?

– Iš visų judėjimų būtent hipių man padarė didžiausią įtaką. Gyvenau jau hipių ir pankų kultūrų sandūroje. Turėjau senelį Amerikoje, jis man atsiųsdavo džinsų. Buvau džinsuotas ilgaplaukis, klausiausi roko ir mane dėl išvaizdos kartais bardavo mokykloje. Mokiausi „salomeikoj“ (Salomėjos Nėries gimnazijoje – aut.) ir joje nebuvo sunku gauti plokštelių. Mokinukai vaikščiodavo su kuprine ir kvadratinės formos maišeliu, į šį jas susidėdavo.

Vytauto Kernagio karta vis pasakodavo, kaip juos už klausomą muziką kviesdavo KGB. Mūsų karta su tuo mažiau susidūrė: klausėmės ir pankų, ir hipių, ir sunkiojo roko, elektronikos. Žodžiu, ko tik norėjome ir ką tik gaudavome. Gauti norimos muzikos buvo gana sunki užduotis.

Radijo stoties „LRT Opus“ vadovas naujų kūrinių išgirsta kasdien, o rimtesni atradimai muzikologą pasiekia kartą ar du per metus. Nuotraukoje – su „Status Quo“ vokalistu, muzikantu Francis Rossi.
Radijo stoties „LRT Opus“ vadovas naujų kūrinių išgirsta kasdien, o rimtesni atradimai muzikologą pasiekia kartą ar du per metus. Nuotraukoje – su „Status Quo“ vokalistu, muzikantu Francis Rossi.

– Kaip į jūsų rankas pateko pirmosios tokios plokštelės?

– Būdamas trejų jau mokėjau pasileisti juostinį magnetofoną „Daina“. Tuo metu gyvavo įrašų studijos, kuriose tau už pinigus įrašydavo „Deep Purple“ ir panašių grupių. 1972 metais mano mamą pirmąkart išleido aplankyti savo tėčio Amerikoje. Ir vėliau iš tų kelionių ji parsiveždavo plokštelių.

– Anksčiau dalydavomės plokštelėmis ir kasetėmis, dabar – nuorodomis ir socialinių tinklų puslapiais. Kuo dalijatės, ką sekate jūs?

– Esu feisbuke, bet nesu „feisbukininkas“. (Juokiasi.) Apsilankau kartą du per savaitę, ką nors priimu į draugus, apsižvalgau ir baigta. Nors ir fantastiškai populiarus, man feisbukas – keistas užsiiėmimas.

Mano informacijos šaltinis – visas mano gyvenimas, informacija pasiekia iš kairės ir dešinės. Anksčiau buvo sunku sužinoti, dabar turbūt sunkiausia – atrasti, kas tau reikalinga. Esu progresyvaus roko gerbėjas, todėl man aktualus puslapis „Prog Archives“. Ten peržiūriu naujienas, domina, kaip grupes reitinguoja ne muzikologai, o patys klausytojai.

Albumų spintoje stinga vietos

– Atlikėjai gali siųsti savo kūrinius jums į „LRT Opus“. Visada turite laiko juos paklausyti?

– Žinoma. Per dieną gaunu du ar tris kūrinius, pasiklausau jų, kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi. Manau, „Opus“ atsiradimas taip pat prie to prisidėjo. Kai įkūrėme stotį 2006 metais, kūrybiškai, alternatyviai muzikai buvo sudėtingas metas. Dabar turime grupių, kurios ne tik į ritmą pataiko, o ir gerai groja. (Juokiasi.) Grupės bando atrasti savo veidą, savitumą – tai ypač svarbu. Vis sakau: nesvarbu, kurioje šalyje pradės groti, muzikantų startas visuomet vienodas – visiems brangi pirma gitara.

– Vėl prasidėjo lietuviškoji „Eurovizijos“ atranka. Komentuodamas atlikėjų pasirodymus dažnai vartojate žodį „drive'as“. Kas yra tas muzikinis „drive'as“?

– „Drive'as“ – tai energija, kuria atlikėjas užkrečia klausytoją. Jei jis tave „pagauna“, sutampa dažniai – atsiranda „drive'as“ ir visiems smagu. Jei atlikėjas per koncertą gros be energijos, po trečio kūrinio visi pasuks į bufetą išgerti arbatos. Pavyzdžiui, AC/DC – visiškai „draivinga“ grupė. Joje nereikia ieškoti intelekto, paprastas rokenrolas, bet spinduliuojama energija varo iš proto.

– Kodėl muzika yra tokia charizmatiška ir paveiki?

– Muzika – energinis menas – gali tave įkrauti, gali nuraminti. Nuo klasikinės iki sunkiojo metalo, nuo ambient iki etnomuzikos pagal nuotaiką renkiesi ir žanrą. Namie turiu kelių tūkstančių „kompaktų“ kolekciją. Pagal to ryto, dienos ar vakaro nuotaiką ir renkuosi muziką. Ir visąlaik savo kolekciją atnaujinu, nors „kompaktų“ parduotuvės Vilniuje beveik išnyko.

– Kur sutalpinate tokią gausybę?

– Mano galvos skausmas. Turiu specialią spintą, kurioje dar visai neseniai viskas gražiai tilpo. (Juokiasi.) Dabar jau albumus dedu vieną ant kito, net pamaniau, gal pasekti jaunimo pavyzdžiu ir viską nukopijuoti į standųjį diską? Kita vertus, turiu daug „kompaktų“, kurių arba neįmanoma gauti, nes jie nebėra perleidžiami, arba kainuoja beprotiškus pinigus. Mano kartai visgi turėti plokštelę – ne tas pats, kas turėti negyvą mp3 failą, kurio net kokybė netenkina.

– Interneto puslapyje „Pakartot“ galima pasiklausyti trijų jūsų sukurtų grojaraščių. Dalijatės savo muzika, savo kolekcija?

– Dažnai savo draugams įrašau ką nors įdomaus, ką gaunu „Opuse“. Mano draugai mėgsta muziką, bet yra užsiėmę savo srityse – kine, fotografijoje, todėl kiekvienas dirbame savo darbą ir dar dalijamės informacija.

Jeigu kam nors reikėtų įrašų grupės, kurios seniai nebėra, visuomet pasidalyčiau. Bet dabar daug ką galima rasti tame pačiame sumautame internete – net pykstu, kad tampa neįdomus žaidimas kolekcionuoti, dalytis, komunikuoti.

Darius Užkuraitis: "Buvau džinsuotas ilgaplaukis, klausiausi roko ir mane dėl išvaizdos kartais bardavo mokykloje."/LŽ archyvo nuotrauka
Darius Užkuraitis: "Buvau džinsuotas ilgaplaukis, klausiausi roko ir mane dėl išvaizdos kartais bardavo mokykloje."/LŽ archyvo nuotrauka

Ir biografijos, ir pasakos

– Taigi muzikos kritiko gyvenime kiti menai randa vietos?

– Mane visuomet domino kinas. Esu Haruki Murakami gerbėjas, mėgstu Oskaro Koršunovo kūrybą. Skaitau ir vaikštau į teatrą rečiau, nei norėčiau, dėl to man nesmagu.

– Esate geras istorijų apie grupių ar dainų atsiradimą pasakotojas.

– Esu skaitęs daug biografijų apie muzikantus, nors anais laikais sklandydavo ir daug gandų. Nesu įsitikinęs iki šiandien, ar pats nepripasakojau jums pasakų. Pamenu, buvo toks pasakotojas Artūras Barysas-Baras, grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ vokalistas. Jis turėjo didžiulę avangardo kolekciją. Sovietiniais laikais ką nors panašaus galėjai gauti tik iš Baro. Vieną istorijų jis pasakojo apie grupę „Nihilist Spasm Band“, kurios nariai atrodė kaip kantri muzikos fermeriai, o grojo triukšmo roką (angl. noise music). Pasak Baro, grupės nariai buvo fermeriai, augino karves, o vakarais susirinkdavo tvarte ir grodavo. Šventai tikėjome, kad taip ir yra. Staiga atsirado internetas, įvedžiau grupės pavadinimą į paiešką ir perskaičiau: visi – muzikantai, turintys aukštąjį išsilavinimą. Bet Baras pripasakodavo niekų ir mums, jo klausytojams, būdavo smagu.

– Penkerių sėdote prie pianino, paauglystėje grojote bosine gitara. Jei rinktumėtės instrumentą šiandien – kokį?

– Hamondo vargonus. Daug senųjų rokerių naudojo vargonus, kurie sugebėdavo skambėti kaip Hamondo vargonai.

– Muzikinių atradimų aptinkate kiekvieną savaitę. Kokie naujausi?

– Iš senųjų atlikėjų mane nustebino grupė „Gong“ ir Daevidas Allenas, praėjusiais metais prieš mirtį išleidęs fantastišką diską. Davido Bowie „Blackstar“ – drum'n'bass ir džiazo mišinys – taip pat yra velniškai įdomus. Du pastarieji Niko Turnerio iš „Hawkwind“ albumai nustebino. Yra ir daug naujų, ką tik debiutavusių grupių, kurios padarė įspūdį. Pavyzdžiui, „Public Service Broadcasting“, jie savo kosminėje psichodelinėje muzikoje naudoja autentiškus kosmonautų ir NASA pokalbių įrašus. „Opusiniai“ atradimai – dažni. O rimti, tikri atradimai nutinka vos kartą du per metus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"