Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Muzikinių eksponatų detektyvai

 
2017 09 10 11:22
Organizatorių nuotrauka

Sunku ir patikėti, kad seniausia vokiška opera laikomo kūrinio rankraštis saugomas... Vilniuje. Atkeliavęs pas mus iš Karaliaučiaus (dabartinio Kaliningrado) bibliotekos, jis neabejotinai papildė įdomiausių ir vertingiausių pas mus saugomų senosios muzikos šaltinių lobyną.

Todėl tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) kvietimas švęsti Operos dieną klausantis Karaliaučiuje koncertmeisteriu dirbusio kompozitoriaus Johanno Sebastiani (1622–1683) operos premjeros ypač sudomino. Svarbu paminėti, kad 2012 m. savo veiklą pradėjęs „Canto Fiorito“ jungia įvairių šalių menininkus, o lietuvaičių šįkart, rugsėjo 2 d. LDK Valdovų rūmuose, girdėjome šešis – išilgine fleita grojusias Ievą Baublytę ir Indrę Kučinskaitę, Krisilės partiją dainavusią mecosopraną Renatą Dubinskaitę, Svaviją ir Elektrą – sopraną Ievą Gaidamavičiūtę, Fileną – tenorą Algirdą Bagdonavičių, Kupidoną ir Venerą – mecosopraną Saulę Šerytę.

„Pastorello musicale“ („Muzikinė pastoralė“) dėmesio verta ne tik dėl to, kad yra vadinama ankstyviausia iki šių dienų išlikusia vokiška opera (ji buvo sukurta didikų Anos Beatos Goldstein ir Gerhardo de Dönhoffo vestuvių proga), bet ir dėl „detektyvinės“ savo istorijos: nuo 1945 m. laikyta dingusia, ji tik 2001 m. buvo netikėtai surasta Lietuvos sostinėje. Klausantis muzikos, opera genialumu nesužavi – ji įtaigiai reprezentuoja epochai būdingą estetiką, tačiau būtų sunku vadinti opusą išskirtiniu, jam neturint atitinkamos istorinės reikšmės. Opuso muzikinė kalba gana paprasta, neįmantri, melodika – nesudėtinga, todėl natūraliai reikalaujanti uolesnės atlikėjo pastangos, neperžengiant stiliaus diktuojamos estetikos „padailinti“ pačios kompozicijos nulemtus trūkumus. Ansamblio narių teigimu, operos partitūra išskirtinai informatyvi, tiksliai aprašanti instrumentuotę ir taip tarsi priartinanti prie galimybės atlikti operą taip, kaip ją įsivaizdavo kompozitorius. Ir išties, buvo galima išgirsti įdomių senųjų instrumentų – barokinių smuikų, violų da gamba, archiliutnią, violonę, kitus. Operos siužetas taip pat yra puikus savo epochos atspindys. Piešiamas pastoralinis paveikslėlis – idiliškas piemenėlių gyvenimas, kurį drumsčia žaismingos, negelminės meilės kančios, nekaltos apgaulės, personažų nepastovumas ir nedidelės išdaigos. Kažkur istorijos vingiuose tradiciškai veikia ir dievai, bandantys „supainioti“ mirtingųjų gyvenimus. Vis dėlto galima pastebėti, kad operoje gana aiškiai išreiškiamos tam tikros vertybės, matyt, vėlgi būdingos epochos savivokai – tai meilė, drąsa, ryžtingumas ir sąžiningumas.

Į „Canto Fiorito“ pasirinktą „Pastorello musicale“ interpretaciją galima žiūrėti kaip į eksponatą – akivaizdžios buvo kūrinio autentiškumo, įmanomo tik sąlyginai, paieškos. Apie autentiškumo siekius atliekant senąją muziką verda nemažai diskusijų, kurių pagrindinė opozicija baigiasi būtent ties autentiškumo galimumo – negalimumo klausimu. Visai neseniai kalbantis su vienu operos režisieriumi, teko išgirsti mintį, jog režisuojant sceninį veikalą jam ypač svarbu sukurti ryšius tarp praeities, kurioje gimė kūrinys, ir dabarties, tarsi nuvalyti nuo kūrinio praeities dulkes ir jį suaktualinti. Čia aptariamas „Pastorello musicale“ parodytas pasirinkus kitokį kelią, kuris, galima teigti, atliko daugiau pažintinę-edukacinę funkciją, o ir buvo savotiškas „autentiškumo atkūrimo eksperimentas“.

Apskritai „Canto Fiorito“ interpretacija buvo graži iniciatyva, bet tobulėjimui erdvės dar yra nemažai. Lietuvoje senosios muzikos išgirsti galima ne taip ir dažnai, o aukščiausios kokybės atlikimų, deja, išvis reta, todėl mūsų menininkų pastangos šią muziką atlikti, kad ir fragmentiškai, labai džiugina. Ypač žinant, kad lietuvaičiai, norintys rimtai dirbti būtent ankstyvosios muzikos srityje, vis dar priversti vykti mokytis į užsienį, pas mus senosios muzikos studijų programų nėra, o ir mokslininkų, galinčių padėti rimtus teorinius pagrindus šioje srityje – vienetai. Natūralu, kad ir visuomenė tik mažyčiais žingsneliais susipažįsta su šia nūdienos gyvenimo ritmui svetima meno sritimi, reikalaujančia „įjautrinti“ tiek savo pojūčius, tiek intelektą, nuvargintus šiandienos dirgiklių gausos ir intensyvumo.

Aptariamas „Pastorello musicale“ atlikimas paliko nemažai klaustukų. Pajutau instrumentinio ansamblio vieningumo, susiklausymo stoką – buvo ir nesutapimų, ir netikslių kai kurių instrumentų pasažų (neretai „kliuvo“ smuikų partijos). Ausis vis vylėsi tvarkos, o jos paieškos galbūt kiek nuskriaudė ir dėmesį, skirtiną muzikavimo subtilumo paieškoms. Kalbant apie operos garsovaizdį, grynai instrumentiniuose epizoduose galima buvo išgirsti liaudies, miesto muzikos įtakų. Nors teigiama, jog kūrinys parašytas italų madrigalinės operos stiliumi, intonaciškai, o ir temperamentu „Pastorello musicale“ estetika neabejotinai kitokia. Sunku pasakyti, ar dėl paties kūrinio muzikinės ir siužetinės medžiagos statikos, ar dėl atlikimo trūkumų antroji opuso pusė pasirodė nuobodoka.

Vokalinės dainininkų partijos gana paprastos ir aiškios, kitaip sakant – pilnos iššūkių atlikėjams, siekiantiems jas įtaigiai įprasminti. Labiausiai žavėjo pagrindinio – piemens Tirsio vaidmenį atlikęs baritonas Florianas Justas. Verta paminėti jo gražų, sodrų ir minkštą balso tembrą, muzikalumą, įtaigą. Dainininko talentas operos atlikimą išties papuošė, nors interpretacija savo temperamentingumu kartais bandydavo „išsiveržti“ iš barokinio stiliaus estetinių rėmų. Įtikinamai dainavo ir Tirsio antagonistą, piemenį Fileną įkūnijęs A. Bagdonavičius, balso subtilumą pademonstravo Svavijos bei Elektros partijas dainavusi Ieva Gaidamavičiūtė, nors interpretacijos išbaigtumo jai pritrūko. Užtikrintumo balse pasigedau tiek pagrindinį moters vaidmenį atlikusios R. Dubinskaitės, tiek Kupidoną ir Venerą dainavusios S. Šerytės (beje, bene įtikinamiausiai iš visų vaidinusios) interpretacijose. Tačiau ne veltui sakoma, kad gera kūrinio pradžia ir pabaiga išskirtinai svarbios. Opera pradedama ir užbaigiama ansambliais, kurie ir kompozicijos, ir atlikimo prasme buvo gražiausi ir įtaigiausi opuso epizodai – ansamblio vokalistų balsų derėjimas papuošė svarbius veikalo taškus. Kalbant apie minimalią operos režisūrą, jos reikėjo arba išbaigtesnės, arba nereikėjo išvis – publikai pristatytas režisierės Karinos Novikovos variantas atrodė banalokas ir nebūtinas.

Grįžtant prie svarstymų, kokia opera šiandien apskritai turėtų būti, o ir reziumuojant „Pastorello musicale“ premjerą Lietuvoje, verta pasidžiaugti istoriškai vertinga iniciatyva, dar kartą persvarstyti senosios muzikos padėtį mūsų šalyje ir galiausiai išreikšti viltį, kad atsiras entuziazmo ir entuziastų tokius kūrinius kaip šis pabandyti interpretuoti ir kitaip.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"