Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Muzikos magija pailgina gyvenimą

 
2016 11 09 6:00
„Atlikėjo profesija – kompozitoriaus paliktų ženklų skaitymas. Kartais partitūroje parašyta mažiau, kitais kartais – užtektinai daug.“
„Atlikėjo profesija – kompozitoriaus paliktų ženklų skaitymas. Kartais partitūroje parašyta mažiau, kitais kartais – užtektinai daug.“ Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šiandien, lapkričio 9-ąją, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertuos iš Lietuvos kilęs violončelininkas, pedagogas ir dirigentas Davidas Geringas, šiemet minintis 70 metų jubiliejų. Vokietijoje gyvenantis D. Geringas į Vilnių atvyko koncertuoti, bet violončelės virtuozas ir Lietuvos garsintojas taip pat diriguos.

– Į koncertą Vilniuje pasiėmėte ne tik violončelės stryką, bet ir batutą. Kokia yra ta jūsų – violončelininko, tapusio dirigentu, – legenda? – teiravomės maestro Davido Geringo.

– Diriguoti pradėjau 1988 metais. Įrašinėjau Luigi Boccherini koncertus, kai orkestro vadovas pranešė pirmą savaitę negalėsiantis atvykti ir pasiūlė muzikantus parengti pačiam. Vėliau tai pakartojau. Buvau Sauliaus Sondeckio vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro kviestinis dirigentas, kartu įrašėme plokštelių, parengiau programų.

Japonijoje mane pakvietė diriguoti Richardo Wagnerio „Idiliją Zigfridas“. Kūrinys – lėtas, atsiverčiau partitūrą ir supratau: nežinau, kaip ją diriguoti. Paskambinau maestro Juozui Domarkui ir paprašiau padėti pasiruošti. Jis man pasakė, kad nieko nemoku. Tai buvo ne kritika, o naujos profesijos pamokų pradžia. Už tai jam esu be galo dėkingas.

– Ispanų violončelininkas, dirigentas Pablo Casalsas net būdamas ir 80, ir 90 metų intensyviai repetavo. Paklaustas, kodėl, sakė: „Manau, kad darau pažangą.“ Žmogaus smalsumas ir siekis tobulėti – nuolatinis?

– Taip, niekada nesibaigia. Dirigentas Kurtas Sanderlingas, būdamas 95-erių ir jau nustojęs diriguoti, vieną rytą atsikėlė, pasiėmė Piotro Čaikovskio Šeštąją simfoniją ir ją skaitydamas surado dar naujų detalių. Muzikas visuomet mokosi toliau.

Violončelininkas ir dirigentas yra apdovanotas ordinu už lietuvių muzikos populiarinimą, kasmet atvyksta į Lietuvą ir pristato naują programą. /Asmeninio albumo nuotraukos
Violončelininkas ir dirigentas yra apdovanotas ordinu už lietuvių muzikos populiarinimą, kasmet atvyksta į Lietuvą ir pristato naują programą. /Asmeninio albumo nuotraukos

Jubiliejai kelyje

– Šiemet minite didelę sukaktį – 70 metų. Jubiliejaus koncertas jau skambėjo rugsėjį Kongresų rūmuose, šiandien pasirodysite Filharmonijoje ir kaip solistas, ir kaip dirigentas. O kaip šventę paminėjote tarp artimųjų?

– Švęsti pradėjau liepos pradžioje – Pasau muzikos festivalyje grojau Johanno Sebastiano Bacho siuitas, gimtadienio vakarą Sienos festivalyje „Chigiana“ – visus Frederico Chopino kūrinius su pianistu Ianu Fountainu. Su juo muzikuoju nuo tada, kai mano žmona (pianistė Tatjana Gering – aut.) nustojo skambinti.

Paskui vienu kartu pagrojau visas penkias Ludwigo van Beethoveno sonatas (retai išgirstamas įvykis), dalyvavau UNESCO festivalyje Bukarešte. Su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi turime tradiciją švęsti mano gimimo dieną nuo 50-ojo jubiliejaus. Tuomet su juo surengėme koncertą Filharmonijos salėje. Atsimenu, paprašytas biso dirigavau žymųjį Edwardo Elgaro Ceremoninį maršą.

Rugsėjį (kadangi vasarą nebūname namie) į Berlyną pasikvietėme šeimą, artimus draugus. Mano sūnėnas čia turi įkūręs restoraną, jame ir susirinkome. Per Kalėdas važiuosime į Los Andželą, ten gyvena sūnus ir mano vaikaitės.

– Jūsų žmona praėjusiais metais išleido impresijų knygą „Kelyje“. Koncertuodamas su viso pasaulio orkestrais, kaip rodo šie metai, iki šiol gyvenate kelyje?

– Taip, bet nepavargstu. Prieš kelias dienas Seule aplankiau savo mokinę, kuri laimėjo P. Čaikovskio konkursą. Dirigavau ir pats grojau keletą kūrinių. Iš Vilniaus vyksiu į Maskvą, ten violončelės festivalyje „Viva Cello“ paminėsime mano 70-ąjį ir P. Casalso 140 gimimo metų jubiliejus – tokia simbolinė paralelė.

– Turite namus Italijoje. Važiuojate ten pailsėti?

– Ir padirbėti. Toskanos kalneliuose malonu būti ir žiemą, ir vasarą. Kadangi aukštis siekia 400 metrų virš jūros lygio, apsivalo galva ir protas. Pabuvęs porą dienų jauti, kaip iš aukščiau, iš Dievo ateina geros idėjos.

Vokietijoje gyvenantis muzikas koncertuoja su pianistu Ianu Fountainu (dešinėje).
Vokietijoje gyvenantis muzikas koncertuoja su pianistu Ianu Fountainu (dešinėje).

Iš kartos į kartą

– Gimėte Vilniuje, muzikų šeimoje. Maskvoje, taip pat muzikų šeimoje, gimė jūsų sūnus kompozitorius Aleksandras Geringas. Turbūt pasikartojanti istorija – ne atsitiktinumas?

– Abu vyresni mano broliai – muzikai, mama irgi buvo muzikali, dainavo, norėjo, kad vaikai mokytųsi groti. Muzikų atžalos dažnai eina tuo pačiu keliu. Mūsų šeimoje sūnus dar būdamas devynerių pasakė: „Violončelininkų pakanka.“ Susidomėjo teatru, ir staiga pradėjo rašyti muziką teatrui.

– Jis yra sukūręs ir populiarių dainų, kūrinių filmams, vaidinęs. Kitaip tariant, žengė žingsnį tolyn nuo klasikos?

– Vokietijoje jis buvo sėkmingas dainų autorius, bet ši šalis – per maža. JAV yra pelnęs „Grammy“ apdovanojimą, viena – platininė – daina parduota 5 mln. kartų. Klasikams su tuo varžytis sunku ir net neįmanoma.

Grįžęs iš Pietų Korėjos šią savaitę rytais negaliu miegoti, todėl radau ir pasižiūrėjau interviu, kuriame žurnalistė klausė sūnaus, kaip iš teatro scenos nusprendė pereiti į muziką. Kaip jis sakė, užaugo muzikalioje šeimoje, todėl čia rado savo vietą.

– Kokie ryškiausi jūsų prisiminimai iš muzikalios šeimos?

– Prisimenu tik tiek, kad mama atvedė į muzikos mokyklą, o mokytojui patiko mano rankos. Niekada nenusivyliau savo instrumentu, nes pakliuvau pas garsiausią violončelininką pasaulyje Mstislavą Rostropovičių. Buvau jo mokinys, iki šiol esu jo sekėjas. Nors maestro nebėra, žinau, kad jis mane stebi iš viršaus. Tikiuosi, kartais būna manimi patenkintas.

Profesioriaus Davido Geringo violončelės meistriškumo pamoka.
Profesioriaus Davido Geringo violončelės meistriškumo pamoka.

Kai įdomu gyventi

– Savo apmąstymuose „Tarp horizontų“ užsimenate, kad mokytojas (esate pavadinęs jį ir muzikos magu) M. Rostropovičius išmokė jus būti kompozitoriaus advokatu. Kartu ieškoti naujų kūrinių ir naujų kompozitorių. Šia pamoka vadovaujatės iki šiol?

– Visada. Atlikėjo profesija – kompozitoriaus paliktų ženklų skaitymas. Stengiamės suprasti, ką jie norėjo išreikšti. Muzika – speciali kalba, ji egzistuoja tik mūsų pasąmonėje, atsiminimuose. Muzikų uždavinys – klausytojo prisiminimą apie tam tikrą kūrinį padaryti kuo išraiškingesnį.

Man padeda šių laikų kompozitoriai. Su jais galiu pasikalbėti, suprasti jų komponavimą, ką reiškia forma, frazė, tembras. Tuomet galiu atlikti kūrinį taip, kaip nori kompozitorius. Kartais partitūroje parašyta mažiau, kitais kartais – užtektinai daug, kad būtų galima atspėti kompozitoriaus norus.

Muziko profesija – nuolatinis tyrinėjimas, ieškojimas – pailgina gyvenimą. Kai žmogus išsikelia didelius uždavinius, jis gyvena. Ir priešingai, kai lengva, ne taip įdomu gyventi. Manau, kad gyvenu įdomiai – imuosi plataus simfoninio repertuaro, baleto, operos. Turiu dar daug planų, sumanymų, galimybių sužinoti ką nors nauja, tirti toliau.

Davido Geringo įsitikinimu, muziko profesija – nuolatinis tyrinėjimas, ieškojimas – pailgina gyvenimą. /Alinos Ožič nuotrauka
Davido Geringo įsitikinimu, muziko profesija – nuolatinis tyrinėjimas, ieškojimas – pailgina gyvenimą. /Alinos Ožič nuotrauka

– Muzikos magas – kas tai?

– Klausytojas ir atlikėjas susieti nematomais ryšiais. Jis hipnotizuoja, atlieka kūrinį ir pats yra kūrinys, todėl daro poveikį publikai ne tik išgaudamas garsą, bet ir kaip asmenybė. Tokių žmonių nedaug, todėl vadiname juos magais. Kai M. Rostropovičius išeidavo į sceną, iškart užkariaudavo visą salę. Net paskutinėje eilėje sėdintis klausytojas būdavo įsitikinęs, kad grojama tik jam. Tai – didelis atlikėjo pasiekimas ir meistriškumas.

– Sakėte, kad Vilniaus filharmonijoje buvote įšventintas į muzikos pasaulį. Iš pradžių – kaip klausytojas. Ar savo gyvenime sutikote magų, gal pats juo tapote?

– Apie save negaliu pasakyti, bet esu girdėjęs neužmirštamų koncertų. Iki šiol atmintyje likęs Arthuro Rubinsteino atlikimo (1964 metais, kai grojo Johanneso Brahmso Antrąjį koncertą) įspūdis – šviesa, skaidrumas. Šio prisiminimo niekas neužgožė.

– Kokia jūsų violončelės istorija?

– Ji pagaminta 1761 metais Italijoje, Parmos mieste, kurį tuo metu valdė austrų imperatorė Maria Theresa. Giovanni Battista Guadagnini dirbo jos vasaros dvare, turėjo darbo vietą ir gamino instrumentus. Pirmąkart nuvažiavęs į Parmą norėjau pamatyti, kur dirbo garsusis G. B. Guadagnini. Pasirodo, dabar ten įsikūrę policininkai. Jie mane įsileido. Pamačiau nepaprasto grožio pastatą ir nusistebėjau – ant senųjų sienų freskų prikalti interneto laidai, nutiesta šiuolaikinė komunikacija.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"