Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Mykolo Saukos „titanikai“

 
2016 10 04 20:00
Mykolas Sauka kuria realistinius portretus, o nepanaudotas skulptoriaus galvas paveikslams pasiskolina jo tėtis dailininkas Šarūnas Sauka. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Mykolas Sauka Vilniaus dailės akademijos (VDA) salėje „Titanikas“ vakar atidarė monumentalių (3 metrų aukščio) skulptūrų parodą literatūriniu pavadinimu „Pasijuntu stebimas kito“. Kiti – tai penkios skulptūros, vaizduojančios žmones, jų tapatybę autorius nutylėjo. Trejus metus dirbtuvėje lipdęs molį ir betoną vieną dieną meninkas pasijuto nejaukiai – lyg kambaryje, be jo paties, būtų atgijęs kas kitas.

Parodoje skulptorius pasakoja, kaip kūriniai atsirado ir kokius santykius su jais užmezgė.

Parodą Mykolas Sauka kūrė trejus metus. Pernai išleido savo apsakymų rinkinį „Grubiai“. Sako, kad skaityti, ką yra parašęs, jis nemėgsta.

Betono jūra

M. Sauka, jauniausias menininkas iš menininkų šeimos, gimė 1989 metais. Šešerius metus VDA, kurios salėje dabar eksponuoja savo darbus, mokėsi tašyti, lieti, virinti, šveisti ir poliruoti skulptūras.

M. Sauka dirba viename Vilniaus Naujamiesčio loftų. Lubos ten – aukštos, skulptūrų galvos jas bemaž liečia. Kūriniai išsiardo, kad galėtų būti transportuoti į galeriją. Kai skulptūros sugula ant žemės, dirbtuvių grindis užlieja kūno dalių, pagamintų iš betono, jūra. Panardyti po tą jūrą – susipažinti su Mykolo kitais – galima ir parodoje.

Skulptoriaus darbai – grubūs, kraštai – negludinti, kitur ir nutrupėję. „Kiekvienas įtrūkimas man primena santykį su daiktu, kurį gaminau savo rankomis. Spausdinant 3D technologija tokio ryšio nėra, – kalbėjo šiuolaikinėmis technologijomis besidomintis M. Sauka. – Kaskart skaitydamas apie naujausius atradimus (o jų per trejus metus, kol kūriau parodą, buvo daug) turiu sau atsakyti į klausimą, kodėl vis dar lieju rankomis. Nors 3D palengvins objektų kūrimą, manau, ir toliau vertinsime autorinius piešinius bei tapinius.“

Viena skulptūra pavadinta Petru, jis – dukart didesnis už patį autorių. Už kiekvieno iš penkių veidų slypi istorija, bet apie portretuojamus žmones šioje parodoje nepasakojama. „Daugiau vaizduotės lankytojui, – įsitikinęs skulptorius. – Jie – sutikti žmonės. Dideli, monumentalūs – galėtų būti ir žinomos istorinės asmenybės. Tačiau kad ir kas jie tokie būtų (net jei imperatorius), veidai mums greitai pasimiršta.“

„Titaniko“ salės lubos – pakankamai aukštos trijų metrų aukščio skulptūroms. Išardytos į detales jos primena betono jūrą.

Savo apsakymų neskaito

Praėjusiais metais išleista M. Saukos pirmoji knyga – apsakymai „Grubiai“. Jaunas prozininkas laimėjo Rašytojų sąjungos pirmosios knygos konkursą. Šią parodą lydi jo naujas tekstas apie kūrybą.

Rašyti skulptorius sumanė staiga, nei iš šio, nei iš to, akmenų skaldykloje. Dabar, žiūrint parodą, galima prisiminti Daniilo Charmso pasakymą: „Eilėraštį reikia rašyti taip, kad mestas į langą jis išdaužtų stiklą.“ Ir M. Saukos literatūriniai kūriniai – taiklūs, koncentruoti, tekstą jis perrašo daugkart atrinkdamas, kas svarbiausia. „Man patinka „tiršta“ literatūra, pats D. Charmsas, todėl, matyt, ir jo posakis man tinka, taip pat jo filosofija: paprasta, taikli“, – pabrėžė pašnekovas.

Mykolo apsakymai – jauno žmogaus istorijos, kelionės, keisti susitikimai ir kūrybinės intencijos. Jis rašo su lengvu humoru, ne sarkastišku ir ne piktu. Ar čia slypi jo paties filosofija, giluminis požiūris į gyvenimą? „Taip turėtų būti. Pradedantys rašyti imasi dienoraščio, asmeninių atsiminimų, ir aš toli nuo to nepažengiau. Skaitydamas galvoju: kartais tas lengvas požiūris pasimeta, tokiu atveju galiu paskaityti savo rašinius ir prisiminti. Nors skaityti, ką esu parašęs, nemėgstu. Ir turbūt nebeskaitysiu“, – tikino jis.

Autorių stebi kiti – atgiję jo kūriniai. Petro skulptūra Mykolo dirbtuvėse./Asmeninio albumo nuotraukos

Saukų kūrybos detektyvai

Mykolo tėvai – Šarūnas ir Nomeda Saukai – dailininkai. Mykolo sesuo Monika apgynė daktaro disertaciją apie tėčio kūrybą. Kai žiemą buvo pristatoma jo retrospektyvos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, Monika pasakojo, kaip abu tėvai pakaitomis tapydavo tą patį turguje įsigyto audinio raštą. Jo elementai vis kartojasi iš vieno Š. Saukos paveikslo į kitą.

Taip pat Š. Saukos didelio formato drobėse – žmonių veidai, tarp jų – dukros portretai, sūnaus sukurti objektai, vaikystėje pagaminta lėlė. Ji buvo eksponuojama bendroje Saukų parodoje sostinės „Meno nišoje“ 2006 metais.

Dabar dailininkas piešia sūnaus skulptoriaus iš gipso nulipdytą galvą, ji triskart kartojasi įvairiuose paveiksluose. Išeina – rerereprodukcija. „Džiaugiuosi, kad taip ta galva įgavo vertę, pats jos niekur nepanaudojau. O gal kitose parodose žiūrovas galės ją surasti, atsekti?“ – mąstė M. Sauka.

Kas „saukiška“ – sapniška, kartais košmariška, fantasmagoriška, teka, liejasi, byra, deformuojasi. Tas keistumas prigijo ir Mykolui – ir jo skulptūros byra. „Taip, tas (ar kitas) keistumas prigijo. Tėtis viską, kas tinka jo paveikslams, ima iš aplinkos. Drobėse vyksta daug nužudymų, nors šiaip tie namai – labai tylūs“, – sakė skulptorius. Jis pridūrė, kad galerijoje norėjo padaryti diskoteką, kurioje grotų muzika, lankytojai šoktų, o skulptūros toliau byrėtų.

„Tapyti galėjau ir aš, bet man nepatiko. Neturiu kantrybės – drobę užbaigčiau jos supjaustymu. O jei nori išlipti iš drobės, turi būti skulptoriumi“, – dar paaiškino M. Sauka.

Dedikavo sunkiai dirbantiems

Retrospektyva didelėje galerijoje – kiekvieno dailininko siekis? „Dauguma norėtų pasirodyti kuo didesnėje salėje, o kiti specialiai vengia galerijų, ieško apleistų vietų, kuria aplinkos ar partizaninius kūrinius. Man priimtinas ir vienas, ir kitas būdas. Svarbu, jog skulptūra darytų įspūdį, kad ir kur atsidurtų, – patrauktų dėmesį, žmogus sustotų, nepraeitų pro šalį“, – kalbėjo menininkas.

Parodą jis skyrė visiems, kurie darbe patiria stresą, nes ir pačiam skulptoriui jo tenka. „Ypač nerimauju, kai reikia nuimti formas, iki šiol jos iškrečia staigmenų. Medžiagos kimba, žaloja mane, tempiu sunkų daiktą ir nekenčiu jo už tai, kad yra sunkus. Bet paskui pasidžiaugiu, kad vertėjo“, – sakė M. Sauka.

Tačiau juk yra ir kitų menų, be skulptūros. Ir kitų, ne tokių „titaniškų“ jos formų? „Taip kaskart jas tempdamas ir galvoju: „Yra, Mykolai, kitų profesijų.“ Esu užsispyręs – turėjau pabaigti šį etapą. Dabar tuščioje dirbtuvėje pajutau laisvę. Šoku ten, sukuosi ant tuščių grindų“, – šypsojosi menininkas.

Paroda „Pasijuntu stebimas kito“ veiks iki spalio 22 dienos.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"