Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Namų teatre atgimsta Vilniaus istorija

 
2017 03 02 12:00
Akimirka iš arbatvakario. Organizatorių nuotraukos

Aktorė Eglė Tulevičiūtė organizuoja arbatvakarius – tai jos sena svajonė. VšĮ „Meno ekspansija“ prodiuserė įgyvendina naują interaktyvų meninės raiškos projektą ir kuria spektaklius alternatyviose erdvėse.

Namų teatro „Arbatvakariai“ šeimininkai E. Tulevičiūtė ir Kristijonas Siparis jaukioje namų aplinkoje dalijasi senojo Vilniaus istorijomis bei pasakojimais apie iškilias praėjusių amžių asmenybes.

Gyva istorinė dokumentika įtraukia žiūrovus. Jie tampa ne vien stebėtojais, istorinių įvykių liudytojais, bet ir veiksmo dalyviais. „Didžiojoje scenoje žiūrovas labai nutolęs nuo artisto. Aktoriui svarbu pajusti publikos reakciją, tačiau ryški rampos šviesa apakina. Norėjosi būti arčiau žmonių, įtraukti juos į visą veiksmą“, – aiškino Eglė.

Namų teatro „Arbatvakariai“ šeimininkai E. Tulevičiūtė ir K. Siparis/ Alinos Ožič nuotrauka

E. Tulevičiūtė neapsiribojo aktoryste. Ji dar baigė kultūros politikos vadybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje. Šios studijos aktorei tapo ateities vizija, postūmiu galvoje kirbantį sumanymą paversti realybe.

Akimirka iš arbatvakario „Dingusio Vilniaus Lakštingalos“. Asmeninio albumo ("Facebook") nuotrauka

Jos magistro darbo tema buvo „Namų teatras kaip meno studijos galimybė“. E. Tulevičiūtė atliko būtinus tyrimus, surinko medžiagą. „Išplėtojau savo idėją – įrodžiau, kad namų teatras tikrai gali egzistuoti. Iš tikrųjų viešo lietuviško teatro ištakos – ne vien teatralizuoti, uždari teatriniai renginiai, vykę Lietuvos dvaruose ir rūmuose. Viskas prasidėjo nuo arbatvakarių. Į juos žmonės rinkdavosi pasikalbėti, aptarti įvykių, vaidinti, dainuoti ir šokti“, – pasakojo E. Tulevičiūtė.

Puoselėjama lietuvybė

Vilniaus šviesuomenės iniciatyva – privačiose erdvėse rengti lietuviškus vakarus. Per spektaklius-arbatvakarius buvo telkiama Vilniaus bendruomenė, puoselėjama lietuvybė.

Pirmasis Vilniaus lietuvių susibūrimas, vadinamas arbatvakariu, vyko 1900 metais Mykolo Romerio namuose (Bokšto gatvėje). Jis surengtas kunigo Juozapo Ambraziejaus iniciatyva. Tą vakarą buvo paraginta organizuoti lietuvių kalbos pamokas. Jas sutiko vesti iš Kunigų seminarijos išėjęs Jurgis Šaulys. XX amžiaus pradžioje lietuviai rengė slaptus ar pusiau slaptus susibūrimus, per kuriuos dainavo lietuviškas dainas, šoko tautinius šokius. „Lietuvybė visais laikais buvo priespaudoje – lenkmetis, griežta carinė cenzūra... Tie vakarai turėjo šviečiamąjį poveikį. Ir mes to siekiame. Žinoma, lietuvių kalbos nesimokome, tačiau stengiamės būti bendruomeniški“, – tvirtino aktorė.

Negali skubėti – turi išgirsti ir būti išgirstas. To labai reikia...

Anuomet lietuviški vakarai sulaukdavo didžiulės sėkmės. Gausiai susirinkę Vilniaus gyventojai nepaisydavo savo visuomeninės padėties – arbatvakariuose dalyvaudavo ir inteligentai, ir darbininkai. „Aristokratams, matyt, ne tas rūpėjo. Šie renginiai buvo aktualesni paprastiems žmonėms. Arbatvakarį M. Romerio namuose organizavo ne pats šeimininkas, o ten gyvenanti moteris. Jis to nežinojo, nes buvo išvykęs“, – kalbėjo VšĮ „Meno ekspansija“ prodiuserė.

Kristijonas Siparis. Arbatvakaris „Pakeliui į Rojų“. Asmeninio albumo ("Facebook") nuotrauka

Antras arbatvakaris vyko 1901-aisiais grafo Ignaco Korvin-Milevskio namuose Trakų gatvėje. Jo dalyviai nutarė atkovoti lietuvių pamaldoms Šv. Mikalojaus bažnyčią. „Vakarą organizavo tarnai. Ir vėl – šeimininkams išvykus, slapta. Nors ir bijojo, kad tiesa gali paaiškėti“, – istorines peripetijas narpliojo Eglė.

Netrukus Antano ir Emilijos Vileišių namuose, Jurgio (dabar – Gedimino) prospekte 25, imta rengti lietuviškus arbatvakarius, vadintus šeiminiais pasisėdėjimais. Dėl jų organizatoriams ne kartą teko aiškintis policijoje.

Trečias arbatvakaris surengtas jau atgavus spaudą ir leidus Vilniaus valdžiai. Tąsyk net buvo viešai išklijuoti skelbimai. Vakaras Povilo Matulaičio iniciatyva vyko 1904 metų rudenį išnuomotoje salėje, dideliame name už Aušros vartų.

Kūrybingas duetas

Pirmi lietuviški arbatvakariai atgimė Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje – Eglės ir Kristijono, motinos ir sūnaus, dėka.

E. Tulevičiūtės manymu, namų atmosfera padeda kiekvienam atėjusiam į spektaklį suprasti, kad jis yra ne atsitiktinis, o kviestinis svečias. „Kai baigiasi vaidinimas, niekas neatsistoja, nebėga į drabužinę, nesiskirsto, – džiaugėsi aktorė. – Pasiūlome arbatos, pratęsiame pokalbį. Tai yra svarbiausias dalykas. Juk žmonės atprato bendrauti, juos įtraukė virtualybė, nuolatinis skubėjimas. Esu viena jų, bet čia negali skubėti – turi išgirsti ir būti išgirstas. To labai reikia...“

Alinos Ožič nuotrauka

Pagauti įkvėpimo Eglė ir Kristijonas imasi rengti vis naujus lietuviškus arbatvakarius. Dabar intelektualiai vakaroti žiūrovai renkasi šimtą metų menančiame name už Aušros vartų (Liepkalnio g. 12–5a, Vilniuje). „Kodėl būtent čia? Naujuose rajonuose tokie renginiai sunkiai įsivaizduojami. Senamiestis užkimštas, būkime atviri – ten patalpos neįperkamos, jis toks išgražintas. Svarstėme visas galimybes. Ši Vilniaus dalis – nepelnytai pamiršta. Tad atliekame lyg ir socialinę akciją – prikeliame ją iš užmaršties“, – šypsodamasi kalbėjo pašnekovė.

E. Tulevičiūtė ilgą laiką dirbo Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras), privačiame „Vaidilos“ teatre. Atėjus sunkmečiui teko palikti šių teatrų scenas. „Reikėjo mąstyti, kaip suktis. Iki šiol dirbu televizijoje, iš to duoną valgau (aktorė įgarsina populiarius serialus ir filmus jau daugiau kaip dvidešimt metų – aut.), tačiau be teatro likti nesinorėjo, – atsiduso ji. – Arbatvakarių organizavimas – irgi pragyvenimo šaltinis. Kuriame darbo vietas, samdome aktorius, dainininkus, profesionalius muzikus.“

Namų teatre „Arbatvakariai“ Kovo 11-osios proga rengiamas šventinis koncertas „Šukės laimę neša!“ Jame muzikuos pianistė Eglė Perkumaitė, smuikininkas Borisas Traubas. Skambės Jono Liniausko eilėraščiai iš ciklo „Kaleidoskopas“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"