Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Nepastatomoji D. Loher dramaturgija

 
2016 01 15 6:00
Scena iš spektaklio "Pabaigos ugnis". Gintaro Varno teigimu, dramaturgės kūriniai pralenkia laiką.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Režisieriaus Gintaro Varno premjeros „Pabaigos ugnis“ Valstybiniame jaunimo teatre atvyko pasižiūrėti pjesės autorė, vokiečių dramaturgė Dea Loher. Ji iš viso parašė daugiau nei 20 pjesių, G. Varnas pastatė jau ketvirtąją.

„Klaros santykius“ 2005 metais jis režisavo Rygoje, „Nekalti“ (2005) ir „Ruzvelto aikštė“ (2008) sukurti Nacionaliniame Kauno dramos teatre. D. Loher tekstuose G. Varną kaskart sudomina šiuolaikinio pasaulio aktualijos, vaizduojamos per egzistencines, prasmės paieškas.

Kaip pasakojo D. Loher, parašyti „Pabaigos ugnį“ ją įkvėpė avarija, per kurią žuvo mažas berniukas, apie tai perskaitė viename Pietų Amerikos dienraštyje. „Ilgai nešiojausi galvoje šią informaciją. Ir ilgą laiką stengiausi parašyti kūrinį, kurio centras būtų berniuko mirtis. Tai man sunkiai sekėsi, – pasakojo dramaturgė, kelionės į Afganistaną metu atsidūrusi karo ligoninėje. – Tuo metu man rūpėjo ir tai, kaip su savo gyvenimu tvarkosi kareiviai, kaip įveikia traumas ir krizes. Po kurio laiko supratau, kad šias dvi dalis – berniuko mirtį ir kareivių gyvenimą – galima sujungti.“

Profesija – atsitiktinai

Vokiečių dramaturgė Dea Loher atvyko į savo pjesės "Pabaigos ugnis" premjerą Jaunimo teatre.Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Pasak D. Loher, jos kelias į teatrą buvo atsitiktinis. Miunchene studijavusi germanistiką ir filosofiją 1989 metais išvyko į Berlyną ieškoti darbo – ketino tapti žurnaliste. Atsitiktinai pamatė skrajutę, kad Berlyno menų akademijoje steigiama nauja dispiclina – sceninis rašymas. Dėstytojas – Heineris Mülleris, vokiečių dramaturgas, poetas, eseistas, režisierius. Tuomet ir parašė savo pirmąjį kūrinį teatrui. „H. Müllerio pamoką galima įsivaizduoti taip: sėdima prie didelio butelio viskio ir tylima. Vienintelė užduotis, kurią jis kartą mums uždavė skambėjo taip: nužudykite savo tėvą scenoje“, – paklausta apie dėstytojo metodus juokėsi D. Loher.

Į Berlyną ji atvyko dar prieš Berlyno sienos griūtį. „Man neatrodė, kad tie pasikeitimai, virsmai gali būti tokie greiti. Radau nuosavą būstą Leipcigo gatvėje, pro langą galėjau stebėti, kaip siena griaunama. Paskui kelerius metus ten buvo niekeno žemė: atsikėlė nauji žmonės, apsigyveno dailininkai, kurie eksponavo savo kūrinius, kūrėsi barai ir klubai. Kas vakarą ten buvo galima atrasti ką nors nauja“, – prisiminė rašytoja, teatrą laikiusi elitiniu, aukštosios kultūros menu. Po Berlyno sienos griūties iš Rytų Vokietijos atvyko režisieriai su savita teatrine kalba.

Gimė tandemas

„Pabaigos ugnis“ – iššūkis ir aktoriams – personažams nėra tradiciškai suskirstytas tekstas.

Vėliau D. Loher susipažino su režisieriumi Andreasu Kriegenburgu, su kuriuo bendradarbiauja iki šių dienų. „Teatro fojė sėdėjo apie 30 jaunų vaikinų, kurie, pasiėmę statines, mušė ritmą. Salėje A. Kriegenburgas buvo pastatęs čiuožyklą nuo vieno šono viršaus į pačią sceną. Aktoriai slydo nuo čiuožyklos ir tuo metu vaidino, – apie vieną pirmųjų režisieriaus spektaklių pasakojo ji. – Buvo visiškai tamsu, kiekvienas žiūrovas prie įėjimo gaudavo rankinį žibintuvėlį. Tikras chaosas, niekas nesuprato, kas vyksta, bet iki tol nebuvome matę nieko panašaus.“

Po dar poros metų D. Loher ir A. Kriegenburgas susitiko Hanoverio teatre. Pjesę „Svetimi namai“ turėjo režisuoti kitas režisierius, bet šis, perskaitęs tekstą, atsisakė. „Tuo metu jaunų autorių ir nebuvo. Vyresni, mano tėvų kartos režisieriai, kurie dirbo teatruose, į mus žvelgė tarsi į nerimtus vaikus, – sakė D. Loher. Su A. Kriegenburgu pastatę pirmąsias jos pjeses jiedu taip pat sulaukė neigiamo atgarsio. – Buvo daug kritikos, masiškai atsisakoma teatro abonementų. Žiūrovai nesuprasdavo mūsų, jausdavosi provokuoti, apgauti, supykę. Pradėjome organizuoti diskusijas prieš ar po spektaklių, režisierius aiškino, kodėl pasirinko tam tikrus instrumentus ar estetinę formą. Mūsų pokalbiai pavyko.“

Tekstą pasidaryk pats

Scena iš spektaklio "Pabaigos ugnis". Gintaro Varno teigimu, dramaturgės kūriniai pralenkia laiką.Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ilgalaikis kūrybinis bendradarbiavimas tarp režisieriaus ir dramaturgės suteikė jai galimybę radikalizuoti savo rašymą. Žinodama, kad pjesės bus statomos, D. Loher tikino nenuolaidžiavusi tekstui – pernelyg nesirūpino jo pritaikomumu scenai. „Galima sakyti, stengiausi rašyti tekstus, pagal kuriuos būtų kuo sunkiau statyti. Žinojau, kad A. Kriegenburgas mėgsta iššūkius, tarp mūsų vyko tam tikros lenktynės. Esu jam netgi pasakiusi: „Vis tiek parašysiu kūrinį, kurį tu nebežinosi, kaip režisuoti“, – apie naujų formų paieškas kalbėjo D. Loher.

Taip jos dramaturgijoje atsirado ilgi monologai ir dialogai, nesupaprastinta kalba, poetiškumo ir prozos jungtis. „Pabaigos ugnyje“ – ir epinis pasakojimas: personažai ėmė kalbėti trečiuoju asmeniu, greta radosi tekstai-komentarai. „D. Loher pjesės mane absoliučiai žavi. Manau, „Pabaigos ugnyje“ ji pasiekė viršūnę – skaičiau pjesę, kurioje nė nepažymėta, kuris personažas ką sako. Ištisi puslapiai teksto. Režisieriui į rankas ji atiduoda kūrybos procesą – pasidaryk pats, pasirašyk savo tekstą“, – komentavo G. Varnas, šį spektaklį statęs tam, kad parodytų, jog šiuolaikinė dramaturgija nebūtinai turi būti „gatvinė kalba su tona keiksmažodžių ar hamletai po „Hamleto“.

Pjesės pranašystės

Anot D. Loher, scenoje jai svarbu parodyti gyvenimo iškarpą, fragmentus, sukurti visatą, kuri egzistuotų savaime. „Man patinka Gintaro inscenizacijos būtent dėl to, kad jis kūrinius interpretuoja kurdamas savitą pasaulį. Gali būti, kad jis nėra toks, kokį įsivaizdavau rašydama, bet tai mane džiugina. Jam taip pat patinka mano tekstų keliami iššūkiai – stengiasi ne tik gražiai inscenizuoti, pavaizduoti suprantamas psichologines scenas, bet ir perteikti daugiau, tai, kas glūdi tarp jų“, – po premjeros įvertino autorė.

„Pabaigos ugnis“ sukurta 2008 metais. G. Varnas, ketvirtąkart grįžęs prie D. Loher kūrybos, pastebėjo, kad visos dramaturgės pjesės parašytos per anksti. „Nekaltų“ migrantų tema tarsi iškrito iš konteksto anuomet ir yra aktuali dabar. „Pabaigos ugnis“ parašyta prieš aštuonerius metus. Karas baigėsi, bet iš tiesų niekad nesibaigia – pjesė dabar skamba vėl. Tai rodo autorės pranašystės dovaną“, – įsitikinęs režisierius. „Žinoma, įvykiai aplink visuomet mane veikia, tačiau nemanau, kad norėčiau juos atspindėti – „Nekaltus“ ir „Pabaigos ugnį“ jau parašiau“, – svarstė Vilniuje viešėjusi rašytoja ir (dideliam G. Varno džiaugsmui) prasitarė šiuo metu rašanti operai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"