Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Nevados dykuma kaipmat išgarina puikybę

 
2017 07 29 12:03
Karolis Misevičius pirmą kartą "Degantį žmogų" išvydo 2014 metais.
Karolis Misevičius pirmą kartą "Degantį žmogų" išvydo 2014 metais. Asmeninio albumo nuotrauka

Rugpjūčio pabaigoje Nevados valstijoje vyksiančiame techninės kūrybos festivalyje „Degantis žmogus“ („Burning Man“) būrys gyvenimu degančių lietuvių iškels vieną iš septynių Europai atstovaujančių instaliacijų „Aušros šokis“. Jos sumanytojas verslininkas Karolis Misevičius festivaliu susidomėjo prieš dešimtmetį.

Vienas didelių dalykų nepadarysi, juolab dykumoje, todėl K. Misevičius pasitelkė didžiulę Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) „LinkMenų fabriko“ inžinierių ir dizainerių komandą ir „Burning Man LT“ bendruomenės narius. „Aušros šokio“ (Dance For The Dawn) projektas buvo įgyvendinamas ištisus metus, o pačios skulptūros kūrimui prisireikė keturių mėnesių.

Festivalis „Degantis žmogus“ prasideda paskutinį rugpjūčio pirmadienį, vidurnaktį, o kulminaciją pasiekia šeštadienį po saulėlydžio, kai sudeginama didžiulė medinė žmogaus statula. Renginyje pristatoma tūkstančiai šiuolaikinio meno kūrinių ir instaliacijų, dalyviai atsiduoda bendruomenės dvasiai, meno projektams, saviraiškai. Tris dešimtmečius gyvuojančiame renginyje labai vertinama autentika, todėl atskleisti lietuvių kultūros savitumą tinkamesnės vietos nėra.

„Aušros šokis“ – 4 metrų aukščio ir 7 metrų pločio akis, jos viduje sukasi 300 rankų ir formuoja hipnotizuojantį akies vyzdį. Skulptūra vykusiai atskleidžia pagrindinę šių metų festivalio temą – „Radikalus ritualas“.

Sunkiau priimti nei duoti

K. Misevičius „Degančio žmogaus“ festivaliu susidomėjo prieš dešimt metų, ilgai svajojo jį aplankyti. „Nors esu verslininkas, mane visada traukė prie meno, viliojo alternatyva, neįprasti dalykai. O čia – Amerika, Nevados dykuma...“ – pasakojimą apie ilgą savo kelią į išsvajotuosius tolius pradėjo panevėžietis Karolis.

2013 metais K. Misevičius susipažino su „Burning Man LT“ bendruomenės nariais Giedriumi Kavaliausku, Ieva Marija Dautartaite. Šie „burneriai“ jau ne kartą buvo keliavę į Nevados festivalį, tapo naujokui tarsi mokytojais, dvasiniais vadovais.

2014 metais Karolis pirmą kartą apsilankė Juodųjų Uolų dykumoje dar kaip „turistas“. „Akys buvo didelės. Parsivežiau labai stiprų ir gerą įspūdį. Kai pamatai, kad 70 tūkst. žmonių gali sugyventi vieningai, visiškai sutardami, be jokių pinigų – tai gerokai supurto tavo ankstesnes vertybes“, – teigė „Aušros šokio“ sumanytojas.

Jokių pinigų? Įdomu. Pasirodo, vienintelis dalykas, kurį laikinajame Juodųjų Uolų mieste galima įsigyti už pinigus yra kava ir ledas. Šio stovyklautojai perka maisto produktams vėsinti.

Pasak K. Misevičiaus, festivalyje dominuoja dovanojimo kultūra, ja grįsta renginio ekonomika. „Visi visiems ką nors dovanoja. Dovana gali tapti bet kas: geras patarimas, apkabinimas, bučinys arba pagalba statant palapinę, pavėžėjant, – pasakojo pašnekovas. – Kai pirmą kartą ten lankiausi, man buvo kur kas sunkiau priimti nei duoti. Jaučiau, kad ką nors turiu duoti mainais. Juk esame įpratę atsidėkoti arba susimokėti.“

„Degančių“ žmonių radijas

Pastaraisiais metais „Degančio žmogaus“ publikai Lietuvos atstovai vežė parodyti „Blukį“, „Silikoninę pievą“, „Lituanicos paukščius“. Pastarasis projektas buvo ypač sėkmingas, taip nuo šiol vadinama Lietuvos stovykla.

2016 metais Karolis į „Degantį žmogų“ leidosi su lietuvių muzikiniu projektu „The Renaissance of Musical Instruments“. Mūsiškiai ten atidarė instrumentų dirbtuves, o muzikinis pasirodymas vyko prie pagrindinės festivalio figūros – Degančio žmogaus.

Su Jurgiu Didžiuliu dalyviai iš visokių atliekų gaminosi keistus muzikos instrumentus. Lietuvių koncertą transliavo vietinis radijas – „Burning Man Radio Live“. „Šios stoties galima klausytis visame pasaulyje ištisus metus. Tarkime, jei negali atvažiuoti į festivalį, o nori nepraleisti jo įvykių, toks radijas labai praverčia. Buvo labai smagu jausti, kad tavęs tuo metu klausosi viso pasaulio „degantys žmonės“, – prisiminė K. Misevičius.

Juodųjų Uolų mieste yra tik radijo ryšys. Nei telefonai, nei internetas ten neveikia. Stotis įspėja ir apie artėjančią smėlio audrą, o jos užkluptiems stovyklautojams, sulindusiems į palapines, dovanoja gerą nuotaiką.

Radijas taip pat padeda sureguliuoti automobilių eismą, kai pasibaigus festivaliui 60–70 tūkst. miesto gyventojų ūmai pajuda namo.

Dykumoje – kaip tikrame mieste

Labai įdomu atvažiuoti į Nevados dykumą kiek anksčiau, kai festivalis dar neprasidėjęs. „Pamatai, kaip tiesiog akyse kyla milžiniškas dykumų miestas. Iš pradžių kaimynystėje stovi kokios penkios palapinės, o po savaitės, per atidarymą, jų jau būna penki šimtai“, – pasakojo K. Misevičius.

Dykumos smėlyje ima dygti pastatai, meno objektai, sukuriama visa Juodųjų Uolų miesto infrastruktūra: atsidaro nacionalinės ir federalinės policijos skyriai, šerifo departamentas, gaisrinė, medicininės įstaigos. Jei yra reikalas, medikai gali padaryti operaciją, o jei laikas vaikui – suteikti gimdymo paslaugas. Sunkesniems atvejams visada pasirengęs kilti sraigtasparnis.

„Labai įdomu atvažiuoti į Nevados dykumą kiek anksčiau, tada pamatai, kaip tiesiog akyse kyla milžiniškas dykumų miestas.“

Veikia lošimų namai, barai, kirpyklos, net šventykla. „Joje sutiksi ir krikščionį su rožiniu rankoje, ir musulmoną ar budistą. Gali užsisakyti masažą, užsirašyti į jogos užsiėmimus. Įrengiamos specialios vietos meditacijai“, – vardijo „Burning Man LT“ bendruomenės narys.

Vis dėlto po savaitės daugiau kaip 70 tūkst. dalyvių pritraukiantis renginys dingsta nepalikęs dykumoje jokio žmogaus veiklos pėdsako.

Bare su Woody Harrelsonu

Miesto gyventojai gauna ir psichologinę pagalbą. Apie ją informuoja plakatai. Tai ypač populiaru paskutinėmis festivalio dienomis, kai galva nebeatlaiko įspūdžių gausos.

„Kituose festivaliuose viskas paremta linksmybėmis ir garsiomis dalyvių pavardėmis. Į „Degantį žmogų“ vykstama ne dėl koncerto ar atlikėjo. Čia tu pats esi ir koncertas, ir atlikėjas. Kiekvienas atkeliauja trokšdamas atskleisti magišką savo istoriją“, – teigė Karolis.

Festivalio publika labai įvairi. Sutiksi ir solidžių žmonių, sukūrusių didelį verslą, ir nesubrendėlių, kurie patiria kultūrinį sukrėtimą. Dar didesnis šokas, pasak Karolio, ištinka turčius, pratusius prie didelių pinigų.

„Jie ateina į barą ir tuoj pat patiria, kad ta didybė niekam neįdomi, jų statusas nebegalioja. Visi čia lygūs, visi – vienos bendruomenės nariai“, – aiškino jis.

Dažni „Degančio žmogaus“ svečiai – garsūs kino aktoriai. K. Misevičius mena vieną tylų, jaukų susitikimą, kai festivalio bare susidaužė stiklais su Holivudo aktoriumi Woody Harrelsonu.

Paprastai aktoriai stengiasi apsaugoti savo privatumą, gyvena sunkvežimiais atgabentose, prabangiai įrengtose stovyklose, lepinasi oro kondicionierių vėsa.

Skleidžia savo vertybes

„Degantis žmogus“ išplėtė savo veiklą visame pasaulyje. Įvairiose šalyse (ir Latvijoje, šalia Lietuvos sienos) vyksta vadinamieji regioniniai deginimai (regional burn), per juos plinta pagrindinės festivalio vertybės.

Juodųjų Uolų miestas, pasak Karolio, vadovaujasi 10 moralinių principų. Vienas jų skiepija priešinimąsi totaliniam rinkos spaudimui, kai žmonės skatinami įsigyti ne daiktą, o prekės ženklą, garsų pavadinimą.

„Tarkime, visuomenėje automobilis yra ne šiaip transporto priemonė, o prabangos prekė, simbolizuojanti savininko statusą. Festivalyje matai važinėjantį ryklį, krokodilą arba piratų laivą. Tad kuris iš šių automobilių „kietesnis“? Nepalyginami dalykai“, – nukirto K. Misevičius.

Karolis Misevičius: „Į „Degantį žmogų“ vykstama ne dėl koncerto ar atlikėjo. Čia tu pats esi ir koncertas, ir atlikėjas.“

Juodųjų Uolų dykumoje neegzistuoja ir jokie drabužių „brendai“, stovyklautojai sąmoningai nukerpa etiketes. „Batų ženkliuko, žinoma, nenuplėši, tačiau jį uždengia dulkių sluoksnis. Kiekvienas stengiasi pasisiūti savo kostiumą, priblokšti ekstravagancija. Arba visai nieko nedėvi, vaikšto nuogi“, – pridūrė pašnekovas.

Kitas „Degančio žmogaus“ principas skelbia, kad čia laukiamas kiekvienas, kad ir koks jis esąs. „Apie rasinius, seksualinius, religinius, pasaulėžiūrinius dalykus nė neužsiminsiu, jie – nekvestionuojami. Tačiau šis postulatas kalba apie žmogaus charakterį. Visai nesvarbu, ar tu tylenis, ar labai atviras ir ekscentriškas – esi laukiams festivalyje“ – aiškino K. Misevičius.

Lietuviui patinka ir dar vienas festivalio principas – pasitikėjimas savimi. Dykumoje, kurioje sąlygos žmogui išgyventi yra drastiškos, vertinamas gebėjimas pasirūpinti savimi, atsakomybė už veiksmus. „Turi nuolat turėti vandens, pleistro, jei važiuodamas dviračiu netyčia susižeistum“, – sakė Karolis.

Nuo prisilietimo ima bėgti kraujas

Vis dėlto labiausiai žmogaus vertybes perkainuoja pati stichija – dykuma. Savaitę ar kelias tenka praleisti po atviru dangumi, svilinančia saule, gaivesnės priebėgos ieškant pavėsinėse ar palapinėse.

„Kūnui, ypač nepratusiam ir nepasirengusiam, tai tikras išmėginimas. Tie, kurie iš San Francisko iškart važiuoja į dykumą, daro didelę klaidą. Pietų Nevadoje nepaprastai sausa, ima skilinėti padai, išsausėja oda. Reikia kremu tepti rankas, kojas, veidą. Dulkės patenka į gleivinę. Jei nepasitepsi aliejumi, net nuo mažiausio prisilietimo ims kraujuoti nosis“, – pasakojo K. Misevičius.

Dieną vyrauja 30–40 laipsnių karštis, naktį temperatūra radikaliai krinta, pasiekia ir nulį laipsnių. Tačiau ne šaltis blogiausias veiksnys – jį galėtum nesunkiai ištverti, o itin žvarbus vėjas.

Nuvažiavęs į „Degančio žmogaus“ festivalį iškart netapsi „degančiu žmogumi“. Daug aistringai gyvenimą mylinčių žmonių Karolis sako pažįstąs ir Lietuvoje. Jie gyvena tomis pačiomis festivalio taisyklėmis, net jame nesilankę.

Dykumoje dalijasi varške ir grietine

Lietuvių stovykla, pasak K. Misevičius, kasmet auga ir gali pasiūlyti svečiams vis daugiau atrakcijų. „Pernai pastebėjau, kaip neatpažįstamai ji pasikeitė. Iškilo pavėsinė, po kuria negėda pasikviesti amerikiečius svečius ar bet ką „iš gatvės“. Įrengta dviračių aikštelė, turime geros aparatūros, kiaurą parą groja didžėjus“, – pasakojo jis.

Svarbiausia, kad stovykla auga kultūriniu požiūriu. Festivalio dalyviams dovanojama vis daugiau pramogų. Vienas tradicinių renginių – trečiadienio Samanės vakarėlis. Nereikia manyti, kad tai nuožmios gertynės, svečiai gauna paragauti tik po nedidelį stiklelį šio gėrimo.

„Kai turčiai ateina į barą, tuoj pat patiria, kad ta didybė niekam neįdomi, jų statusas nebegalioja. Visi čia lygūs, visi – vienos bendruomenės nariai.“

Taip pat kepami bulviniai blynai. Jei pavyksta juos pagardinti grietine ir varške, svečiai lietuviams dėkoja kaip po priėmimo pas karalių.

Festivalio bilietas vienam asmeniui kainuoja 425 dolerius. Pasiliekant ilgiau, kaina kyla. Papildomai reikia mokėti už automobilį. Imamas ir nemažas vidinis stovyklos mokestis.

„Reikia išlaikyti 40 žmonių ekspediciją, nupirkti 1200 litrų vandens, ledo, maisto, generatorių kuro. Iš surinktų pinigų kasmet atnaujinama stovyklos įranga, inventorius. Iki kitų metų festivalio mūsų daiktai saugomi nuomojamame konteineryje“, – buitinius stovyklos niuansus minėjo K. Misevičius.

Prašoma paramos

Skulptūra „Aušros šokis“ iš pradžių buvo sumanyta kaip miniatiūrinė šventykla, vėliau pasirinktas akies motyvas.

Rugpjūčio antroje pusėje aštuoni lietuvių komandos nariai keliaus iš Vilniaus į San Franciską, o tada – į Juodųjų Uolų dykumą. Ten komanda imsis stovyklos įrengimo ir „Aušros šokio“ statymo darbų. Instaliacijos metalinė akies vyzdžio dalis jau surinkta ir išplukdyta į JAV birželio pradžioje. Likusią – medinį rėmą ir 300 besisukančių rankų – komanda surinkinės dykumoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"