Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Nigerija knygų lentynoje

 
2016 01 11 6:00
Rositos Garškaitės (LŽ) nuotrauka

1986 metais Nobelio literatūros premija apdovanotas pirmasis Afrikos rašytojas. Tąsyk nigerietis poetas, dramaturgas, romanistas Wole Soyinka atkreipė dėmesį ne tik į save, bet ir į turtingą savo šalies grožinės literatūros tradiciją. 

Galvojant apie Afrikos valstybes ne vienam šalia skurdo, daugiavaikių šeimų ar mirčių nuo maliarijos iškils ir žemo raštingumo vaizdinys. Neraštingų Nigerijoje tikrai daug – apytikriai 65 milijonai, kaip nurodo Jungtinės Tautos. Kita vertus, nei stereotipai, nei statistika nesučiuopia margos tikrovės. Nigerijoje skaitymo kultūra labai gaji, o tai įrodo, kad romanų, pjesių ar poezijos Nigerijos sostinėje Abudžoje galima nusipirkti net ir vietiniame, turistų nepaisančiame turguje.

Šalia namų apyvokos daiktų, drabužių, papuošalų rikiuojasi ir stirtos skaitytų (pramaišiui su naujomis) knygų, parduodamų vos už kelis šimtus nairų (kelis JAV dolerius). Ir visai nesvarbu, kad tiekiama elektra, o knygos surūšiuotos ne pagal autorių pavardes, pasišviesdama žibintuvėliu pardavėja ras „ką nors iš W. Soyinka'os“. Pavyzdžiui, jo sudarytą afrikietiškos poezijos tomelį. Geroji žinia susidomėjusiems – labai daug nigeriečių autorių rašė ar rašo valstybine anglų kalba.

Nuo Achebe iki Adichie

Anglakalbiams ir Afrikos literatūra besidomintiems žinomas ne tik W. Soyinkos pavardė, bet ir moderniosios Afrikos literatūros tėvu vadinamas Chinua Achebe. 1958 metais išleistas jo romanas „Griūtis“ (angl. „Things Fall Apart“), vaizduojantis susidūrimą tarp britų kolonijinės valdžios ir tradicinės igbų kultūros rašytojo gimtajame pietryčių Nigerijos regione, tapo klasika.

Chimamanda Ngozi Adichie (g. 1977) romanus galima skaityti ir lietuviškai / Joy Iorvihi paveikslas

Straipsnyje „Dešimt Nigerijos autorių: nuo Achebe iki Adichie“ portalo „theculturetrip.com“ komanda rekomenduoja dar aštuonis šiuolaikinius tarptautinio pripažinimo sulaukusius autorius: Femi Osofisan, Ben Okri, Buchi Emecheta, Sefi Atta, Helon Habila, Teju Cole, Adaobi Tricia Nwaubani, Chimamanda Ngozi Adichie. Visų pristatyti nepavyks, tačiau dėmesį atkreipti verta į dvi pastarąsias rašytojas. Ch. Adichie išgarsėjo pilietinio karo laikus (1967–1970) vaizduojančiu romanu „Pusė geltonos saulės“. Ši ir dar viena knyga – „Kinrožės žiedas“ – išverstos ir į lietuvių kalba.

Produktyvi ir pastebima

Kita autorė, beveik jos vienmetė A. Nwaubani (g. 1976) gyvena buvusioje Nigerijos sostinėje, didžiausiame šalies mieste Lagose. Jos debiutinis romanas „I Do Not Come to you by Chance“ (liet. „Atėjau pas tave neatsitiktinai“) 2010 metais pelnė Britanijos Tautų Sandraugos premiją už geriausią pirmąją knygą. Vaikystėje CŽV arba KGB agente svajojusi tapti mergaitė šiandien yra ne tik žinoma romanistė, bet ir eseistė, humoristė, žurnalistė, rašanti tokioms žiniasklaidos priemonėms kaip BBC, CNN, Al Jazeera, New York Times, Guardian etc.

„Produktyvi, – šitaip Nigerijos literatūrą trumpai apibūdina A. Nwaubani. – Kad ir kurį akmenį pakelsi, po juo rasi grupę nigeriečių autorių, spaudžiančių ranką literatūros agentui dėl kontrakto ar jau leidžiančių kūrinius. Nigerijos rašytojai pripažįstami ir vertinami visame pasaulyje“. Moters teigimu, būtų gražu pasakyti, kad Nobelio premijos laureatas W. Soyinka padarė įtakos jos kūrybai, tačiau netiesa. Tiek pastarasis autorius, tiek Ch. Achebe, pasak jos, yra labai vertinami, nes buvo vieni pirmųjų, atkreipusių į Nigeriją pasaulio dėmesį. A. Nwaubani priduria, jog minėtų rašytojų kartai priklausiusi pirmoji pripažinta afrikietė moteris, moderniosios Afrikos literatūros motina vadinama romanistė Flora Nwapa buvo jos giminaitė. Dar keli „Lietuvos žinių“ klausimai jai:

Adaobi Tricia Nwaubani asmenukė

– Kaip paaiškinti tavo šalies literatūrinės tradicijos turtingumą bei žinomumą?

– Nigerija yra skaitlingiausia valstybė Afrikoje. Sakoma, kad kas ketvirtas juodaodis pasaulyje – nigerietis. Tai reiškia, jog statistiškai mes turime pranašumą, lyginant su rašytojų iš kitų Afrikos šalių skaičiumi. Be kita ko, nigeriečiai yra gana energingi, nepasiduodantys žmonės. Iš mano šalies kilę ne tik iškiliausi Afrikos rašytojai, bet ir turtingiausi juodaodžiai vyras bei moteris pasaulyje, žymiausi muzikai, akademikai etc. Tyrimai rodo, kad nigeriečiai yra vieni iš labiausiai išsilavinusių imigrantų tokiose šalyse kaip JAV. Trumpai tariant, stengiamės pasižymėti viskame, ką darome.

– Prieš daugiau nei pora metų mirė moderniosios Afrikos literatūros tėvu vadinamas Ch. Achebe. Koks jo palikimas ateities kartoms? Kita vertus, kaip Nigerijos literatūrinis peizažas jau pasikeitė nuo šeštojo dešimtmečio, kai pasirodė jo ryškiausias romanas?

– Jis buvo vienas iš šios pasaulio dalies rašytojų pirmeivių, sulaukusių tarptautinio pripažinimo. Vien tai jam užtikrino vietą istorijoje. Jis parodė pasauliui, koks buvo gyvenimas jo gimtinėje prieš kolonializmo iškraipymus, kad afrikiečiai turėjo savo politines struktūras daug anksčiau nei atėjo europiečiai. Šiuolaikinė Nigerijos literatūra dažniausiai leidžia žvilgtelėti į dabartinį gyvenimą šalyje.

Apie Afriką – linksmai

– Kas tau, kaip rašytojai, teikia daugiausiai įkvėpimo? Ar yra Nigerijos rašytojų, į kuriuos lygiuojiesi?

– Paauglystėje pamilau humoristines knygas. Tuomet susimąsčiau, kodėl dauguma afrikiečių knygų apie Afriką tokios rimtos ir liūdnos. Žmonės man sakė, kad „Afrikoje nėra dėl ko juoktis“ arba „karas ir skurdas ir negandos – mūsų tikrovė“. Tačiau baigiantis 2006-iesiems užtikau Pulitzerio premija apdovanotą Franko McCourto knygą „Andželos pelenai“. Su kiekvienu skaitomu puslapiu mane vis stebino vaizduojamas skurdo ir nevilties lygis. Tuo pačiu, verčiant knygą, iš mano burnos vis labiau veržėsi juokas.

„Andželos pelenai“ – slogiausias pasakojimas apie vargą ir skurdą, kokį esu skaičiusi, o kartu toks juokingas! Tuomet man pirmąsyk dingtelėjo, kad galėčiau parašyti kitokią afrikietišką istoriją. Galėčiau parašyti nekarčią istoriją. Galėčiau parašyti autentišką bei informatyvią istoriją, išvengdama pykčio bei didaktikos. Klaviatūrą baksnoti pradėjau po dviejų mėnesiu ir netruku gimė mano pirmasis romanas. Mėgstu humorą laukiu tos dienos, kai bus daugiau humoristinių afrikiečių knygų apie Afriką. Ypač mėgstu britišką humorą. Tiesiog dievinu P. G. Wodehouse“ą (garsus XX a. britų romanistas, scenarijų autorius, humoristas – R.G.).

– Ar yra konkrečių socialinių klausimų, problemų, kurie tave skatina rašyti?

– Mano kūryba daugiausia orientuota į įžvalgas. Perskaitai kažką mano parašytą ir sakai „Aha! Dabar žinau, kodėl nigeriečiai ar afrikiečiai taip daro,galvoja, elgiasi“. Anksčiau to nesupratau ir juolab neplanavau, bet pastebėjau, kad mano kūryba yra aktyvistiška savo prigimtimi. Rašau daug eseistikos, pabrėžiančios mano šalies bei Afrikos problemas, kurios man rūpi, jos atsispindi ir grožinėje kūryboje. Pavyzdžiui, šių metų kovą italų leidykla „Mondatori“ publikuos mano knygą „Pavogtos mergaitės“, kurią patys ir užsakė.

Tai turėjo būti negrožinis pasakojimas apie daugiau nei dviejų šimtų mergaičių, pagrobtų iš mokyklos Čiboke 2014 balandį, gyvenimus. Tačiau su bendraautore Viviana Mazza nusprendėme, kad ji susitelks į negrožinę dalį, o aš rašysiu apie tai, ką galbūt mergaitėms tenka patirti. Iš tiesų po literatūrine kauke slepiasi naratyvas suregztas iš tikrų mergaičių, kurios Nigerijos kariuomenės buvo išlaisvintos iš „Boko Haram“ gniaužtų, patirčių. Daugiau nei du tūkstančiai jų buvo išgelbėtos iki šios dienos, o apie kitas vis dar nėra jokių žinių. Tai siaubas, į kurį aš noriu atkreipti pasaulio dėmesį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"