Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Nobelio laureatė Svetlana Aleksijevič ir kolektyvinio putinizmo baimė

 
AFP/Scanpix nuotrauka

Prakalbindama žmones ir pasakodama jų istorijas Svetlana Aleksijevič tapo Nobelio literatūros premijos laureate. Garbingą prizą ji gavo 2015 metais. Jos dokumentinės noveles, kuriose ji detaliai ir jautriai piešia sovietinių žmonių gyvenimą, išgarsino ją visame pasaulyje.

Kalbėdamas su Nobelio premijos laureate Svetlana Aleksijevič niekada nežinai, kas išties ima interviu – tu ar ji. Vos ji sužino, kad esu anglas, ji nori išsiaiškinti ką manau apie karalienę ir ritualus, kurie supa britų monarchiją. Jai taip pat įdomu kodėl aš kalbu rusiškai ir kur išmokau šią kalbą, rašo Guy Chazanas savo tekste Financial Times.

Ir štai tas momentas, kai atėjęs kalbinti S. Aleksijevič aš pats jai pasakoju, kad 1991 metais į Maskvą vykau nušviesti pučo prieš tuometį Sovietų Sąjungos lyderį Michailą Gorbačiovą. „Ah, tai jūs tiksliai žinote apie ką aš rašau“, – sako man Nobelio premijos laureate.

Prakalbindama žmones ir pasakodama jų istorijas S. Aleksijevič tapo Nobelio literatūros premijos laureate. Garbingą prizą ji gavo 2015 metais. Jos dokumentinės noveles, kuriose ji detaliai ir jautriai piešia sovietinių žmonių gyvenimą, išgarsino rašytoją visame pasaulyje. Tie pasakojimai – kompleksiniai koliažai suvyti iš daugybės istorijų, intervių, pastebėjimų. Tai istorijos apie paprastus žmonės, gyvenusius nepaprastais laikais. Nobelio premijos komitetas, prieš įteikdamas premiją rašytojai pareiškė, kad ji skiriama „prisiminti mūsų laikų kančią ir drąsą“.

S. Aleksijevič yra paprasta, bet labai atidi ir intuityvi moteris. Būtent šios savybės jai padėjo prakalbinti šimtus žmonių, išgirsti tūkstančius gražių, graudžių ar gėdingų istorijų. Ji lygino drabužius, kuomet jai paskambino Nobelio premijos komiteto atstovai, pranešti, kad šį kartą jos eilė atsiimti garbų apdovanojimą. Ji iki šiol gyvena kukliame sovietinės eros bute Minske ir vaikšto tomis pačiomis Baltarusijos sostinės gatvėmis.

Susitikę su Nobelio premijos laureate neišvengiame pokalbio apie šiuolaikinę Rusiją, prezidentą Vladimirą Putiną ir paskutinę rašytojos knygą „Iš antrų rankų“, kurioje ji be kitų dalykų, mėgina paaiškinti iš kur atėjo ir kur eina Putinas ir kodėl jis turi tokią galią savo tautos žmonėms.

S. Aleksijevič nedemonizuoja Putino, ją kur kas labiau jaudina „kolektyvinis putinizmas“, kuriuo ji vadina panieką liberalioms vertybėms. Šios paniekos gausu Rusijoje ir Baltarusijoje.

Daugiau nei pusė rusų ir baltarusių niekina liberalias vertybes, nenori gyventi ir mąstyti kitaip. „Nesutarti su valdžia – nieko naujo. Mes, baltarusių ir rusų rašytojai, prie to esame pripratę. Visgi, kur kas baisiau yra nesutarti su savo tauta. Tai – tragiška“, – sako rašytoja.

S. Aleksijevič tai ypatingai sunku, nes tie žmonės – jos kūrinių herojai, istorijų pasakotojai. Visos rašytojos knygos yra apie juos: išgyvenusius sovietmetį, kentėjusius Černobylyje, mačiusius Sovietų Sąjungos griūtį. Ji tarsi medikė, kuri gydo traumuotą tautą rašydama apie jos išgyvenimus, savastį.

Savo kalboje Nobelio premijos atsiėmimo proga Rusiją rašytoja apibūdino kaip valstybę, kuri gyvena „visiškoje amnezijoje“. „Kalbama, kad M. Gorbačiovas turi būti teisiamas, Solženycino statula – suniokota, o Stalino monumentai – atstatyti. Ir svarbiausia yra tai, kad tai – ne Putino, bet pačios rusų tautos noras“, – kalba S. Aleksijevič.

***

S. Aleksijevič paprastais žmonėmis ir jų istorijomis susidomėjo gana anksti. Ji gimė 1948 metais Ukrainos vakaruose, bet augo Baltarusijos kaime, kuriame beveik nebuvo vyrų, nes visi jie žuvo kare. „Kiekvieną vakarą moterys sėdėdavo ant suolelių ir kalbėdavo apie gyvenimą. Apie karą, meilę, mirtį. Žmonės visą laiką kalbėjo apie mirtį“, – pasakoja Nobelio premijos laureatė.

Pradžioje ji norėjo rašyti noveles, bet netrukus suprato, kad tikros žmonių istorijos yra daug geresnės ir sodresnės. „Kam kurti knygos herojus, jei tai, ką žmonės pasakoja yra daug tikriau ir stipriau“, – prisimena rašytoja. Dar būdama jauna ir nepatyrusi moteris tiksliai žinojo, ko ir kaip ji nenori pasakoti. „Nuo Plutarcho ir Tacito laikų istorija priklauso herojams ir imperatoriams. Bet aš užaugau tarp paprastų žmonių ir jų istorijos mane sukrėtė. Jų buvo skaudu klausyti, jas buvo skausminga rašyti“, – sako Nobelio premijos laureatė.

Pirmoji S. Aleksijevič knyga, kuri tik kitą mėnesį pasirodys anglų kalba, vadinosi „Nemoteriškas karo veidas“. Ji buvo išleista dar 1985 metais. Joje moterys, kurios išgyveno karą, pasakoja savo atsiminimus. Rašytoja sako, kad moteriška karo perspektyva buvo itin svarbi, nes moterys niekada nemato karo, kaip kažko didvyriško.

„Joms tai paprastas žudymas“, – sako autorė. Ji siekė karą parodyti tokį, koks jis buvo, o ne tokį, kokį jį vaizdavo sovietinė propaganda. Tarkime, moterys karės prisiminimuose dalijosi, atrodo, banaliais, bet labai iškalbingais faktais apie tai, kad liemenėles, apatines kelnaites ir higienos priemonių joms davė tik tada, kai sovietų armija įžengė į Vakarų Europą. Viskas tam, kad „nepasirodytų blogai prieš vakariečius“.

Rašydama kitą knygą, kurioje pasakoja apie Afganistano karą rašytoja šią sovietų invaziją parodo tokią, kokia ji ir buvo – brutalią, negražią, skausmingą.

„Sovietų laikais karas Afganistane buvo pateikiamas, kaip sovietų pagalba afganams, noras padėtis jiems „susikurti savo ateitį“. Bet karas visada yra negražus“, – sako rašytoja, kuri būtent tada prarado tikėjimą sovietine sistema.

Rašydama kiekvieną savo knygą ji pakalbina apie tūkstantį žmonių, bet knygoje atsiduria apie 300 pasakojimų. Knygų herojai – žmonės netyčia sutikti gatvėje, turguje ar troleibuse. „Mes pradedame kalbėti, aš pasiimu telefono numerį. Mes kalbamės lyg aš imčiau interviu, bet tai niekada nebūna interviu – visada pokalbis apie viską. Tu ateini kaip draugas ir todėl išgirsti istorijų, kurios pasakojamos tik draugams“, – sako rašytoja.

Jos knygų herojai nuoskaudą dažnai maišo su sovietine nostalgija ir neapykanta laukiniam kapitalizmui, kuris užplūdo Rusiją po Sovietų Sąjungos žlugimo.

„Iš antrų rankų“, vienoje ambicingiausių savo knygų, S. Aleksijevič cituoja menininką Ilja Kabakovą, kuris sako, kad „sovietiniais laikais mes kovojome su komunizmo monstru ir laimėjome, bet po to apsidairę supratome, kad gyvename tarp žiurkių“.

Vakarų skaitytojus gali pritrenkti, kaip žmonės gali ilgėtis sistemos, kuris sukūrė gulagą? Rašytoja mėgina paaiškinti, kad paskutinieji sovietiniai metai buvo sunkūs, bet šviesūs – žmonės daug skaitė, svajojo, o gyvenimas buvo teisingesnis. Griuvus Sovietų Sąjungai visi tikėjosi laisvės ir galimybės skaityti Solženyciną nevaržomai, bet kai tas laikas atėjo žmonės nebeturėjo energijos skaityti. Rusų idealistų svajones surijo infliacija, nusikalstamumas ir Boriso Jelcino laikais įsigalėję oligarchai.

Žlugus sovietiniam režimui žmonės prarado darbus, santaupas, idealus ir nesulaukė teisybės, nes nė vienas buvęs komunistas negavo deramo atpildo. Nobelio premijos laureatė svarstė, kad Rusijoje turėjo vykti komunistų teismai, bet kiti jai nepritaria, sakydami, kad tai, greičiausiai būtų atvedę prie pilietinio karo. „Mes neturėjome rusiškojo Niurbergo, praradome savo šansą susitaikyti su sovietine praeitimi“, – sako S. Aleksijevič.

Nobelio premijos laureatė nevengia ir šių dienų politikos aktualijų. Ji smerkia Krymo okupaciją ir sako, kad pasaulis turėtų padėti ukrainiečiams siųsdami jiems ginklus, nes dabar „juos šaudo, kaip kurapkas“. Visgi, ji tiki, kad vieną dieną Ukraina taps lygiaverte Europos dalimi, kitaip nei jos tėvynė Baltarusija. „Baltarusija visada buvo „ant kelio“, todėl priprato būti tyli ir nematoma“, – sako ji.

Nepaisant sudėtingo santykio su tėvyne, po 11 metų užsienyje ji grįžo namo. Pasak moters, ji nori matyti, kaip auga jos anūkai, o ir darbas reikalauja kasdien kalbėti su žmonėmis, vaikščioti Minsko gatvėmis. Visgi, santykiai su Baltarusijos vadovu Aliaksandru Lukašenka – įtempti. S. Aleksijevič laimėjus Nobelio premiją jis pareiškė, kad autorė „pila pamazgas ant šalies“.

Autorė pripažįsta, kad jai sunku būti matomai, atpažįstamai. „Aš nesu viešas asmuo, man sunku būti fotografuojamai. Daug smagiau sėdėti ir stebėti pasaulį“, – sako S. Aleksijevič.

Ji retai kalba apie savo knygų herojus, visgi vieną vyrą ji itin gerai prisimena. „Kalbėjau su komunistų partijos nariu, kuris buvo represuotas Stalino „valymo“ laikais. Jis pasakojo, kad po kiek laiko jam buvo atleista. To vyro žmona žuvo lageryje, bet jis apie tai negalvojo, didžiausią džiaugsmą jam kėlė grąžintas partijos bilietas ir garbė. To aš negalėjau suprasti ir jam tai pasakiau, į ką jis atsakė, jog mes rūpinamės tik maistu ir drabužiais, o štai komunistai visada turėjo idealų“, – pokalbį baigia Nobelio premijos laureatė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"