Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Nuotaika, perskaičius knygą „Lietuvių kalbos ideologija“

 
2017 03 28 12:00
Prof. habil. dr. Aldona Paulauskienė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Knygos paantraštė – „Norminimo galios istorija“ (sudarytojai Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys, leidykla – „Naujasis židinys – Aidai“. 2016). Prasta nuotaika, kai iš istorijos ir kalbotyros žinai, jog kalba ir kalbotyra nedera su politika ir ideologija. Dar neskaičiusi knygos „Lietuvių kalbos ideologija“, to nederėjimo rezultatus esu aprašiusi straipsnyje „Kalba ir kalbotyra negali tarnauti politikai“ (2017 01 26 „Lietuvos žinių“ internetinis puslapis: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/kalba-ir-kalbotyra-negali-tarnauti-politikai/237729).

Aldona Paulauskienė: „Norėčiau ne knygos rašytojams, o skaitytojams pasakyti, kad niekada nebuvome kolaborantai ir sovietiniai ideologai, nes rėmėmės Jono Jablonskio ir Juozo Balčikonio kalbos taisymų principais: studijavome bendrinę kalbą, tarmes ir svetimųjų kalbų įtaką.“

Ferdinandas de Saussure'as XX amžiaus pradžioje kalbėjo taip: „Tad kam gi reikalinga kalbotyra? Aiškią nuomonę šiuo klausimu turi nedaug žmonių <...>.Tačiau, pavyzdžiui, akivaizdu, kad kalbiniai klausimai domina visus, kas dirba su tekstais – istorikus, filologus ir kt. Dar akivaizdesnė kalbotyros reikšmė bendrajai kultūrai: žmonių ir visuomenių gyvenime kalba yra svarbesnis veiksnys už visus kitus. Būtų nepriimtina, jeigu jos tyrimai domintų tik keletą specialistų. <...> tačiau šiam dalykui skiriamas dėmesys turi paradoksalių padarinių: jokioje kitoje srityje neveša tiek daug absurdiškų idėjų, prietarų, miražų, fikcijų (paryškinta mano – A. P.) Psichologiniu požiūriu tos klaidos nėra visai nereikšmingos, o svarbiausias lingvisto uždavinys – jas nurodyti ir, kiek įmanoma, galutinai pašalinti“ (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas. Vilnius, 2014, p. 38).

Apsvaiginti laisvės

Kur Lietuvai gauti tokį lingvistą? Visi buvome laisvės apsvaiginti. Kai tik žurnalas „Tarybinė moteris“ tapo „Moterimi“, atsisakė „Kalbos kertelės“, o jos vietoje išspausdino straipsnį, kaip auginti šunis. Kalbininkai atkūrė prieškariu veikusią Lietuvių kalbos draugiją ir „Mūsų kalbą“ pakeitė „Gimtąja kalba“. Bet draugija neveikia, o „Gimtoji kalba“ prastesnė už „Mūsų kalbą“.

Zigmas Zinkevičius, sovietiniais laikais globojęs kalbos kultūros darbą, 1994 metais „Lietuvių kalbos istorijos“ VI tomo 180 p. surašė ilgą sąrašą kalbininkų ir pareiškė, kad „<...>visiškas valdžios nesirūpinimas lietuvių kalbos ateitimi, susitaikymas su jos išnykimu „komunizmo epochoje“ visas tas pastangas vertė niekais“. 1974 metais esu skaičiusi, kad 60 milijonų rusų gyvena sąjunginėse respublikose, o surusinti nepavykę tik Pabaltijo ir Užkaukazės. Tai gal kalbos kultūra, literatūra ir tautos išdidumas neleido mūsų pastangoms virsti niekais.

Arnoldas Piročkinas straipsnyje „Lietuvių kalba okupacijų gniaužtuose“ (1940–1991) (Gimtasis žodis. 1994 m. nr. 7/8, p. 1–7) rašė, kad fasadą sutvarkėme, tik susidomėjimo kalba nepakėlėme į prieškarinį lygį. Z. Zinkevičius ir „Lietuvių antroponimikoje“ (1977), irLietuvių kalbos istorijos“ VI tome, ir daugybėje publicistikos straipsnių įrodė, jog Lietuvos lenkai yra tik sulenkinti lietuviai, bet kažkodėl pritarė originaliajai asmenvardžių rašybai, o „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ (1994) prie lietuvių kalbos abėcėlės atsirado papildomų raidžių svetimiesiems asmenvardžiams, nors gramatikose rusų (1985) ir anglų kalba (1999) jų nėra. To prierašo rezultatai pasirodė daugiau negu prasti (Alvydas Butkus. Asmenvardžių rašybos donkichotai. www.alkas.lt).

Numatydamas tokios svetimųjų vardų rašybos pasekmes, Vincas Urbutis pratrūko knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“ (2006; 2007). Į klausimą, kodėl kaltinęs tik Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkę ir jos pavaduotoją, atsakė, kad jos esančios įpareigotos parengti tinkamą įstatymą ir už tai atsakingos. Žinau, kodėl Seimas ir Vyriausybė nereagavo į daugybę raštų su žymiausių visuomenės atstovų ir kalbininkų parašais, bet nesakysiu, kad nebūčiau mirtinai sutrypta.

Knygos šaknys – iš diskusijos

Tai rodo „Lietuvių kalbos ideologija“ (2016), kurios visos šaknys yra pokalbyje, vykusiame prieš šešerius metus „Naujojo židinio – Aidų“ redakcijoje su šūkiu „Stabdyk lietuvinimą!“. Jame dalyvavo Nerijus Šepetys, Mantas Adomėnas, Petras Kimbrys, Rūta Marcinkevičienė, Arūnas Sverdiolas, Loreta Vaicekauskienė, Nerija Putinaitė, Algis Ramanauskas, Marius Ivaškevičius, Eligijus Raila, Alfredas Bumblauskas. Labai aiškios pokalbio tezės: 1. Sovietų kariuomenė pasitraukė, o sovietinių kalbininkų kariuomenė neišėjo; lietuvių kalba per gryna lyginant su aplinkinėmis kalbomis – rusų, lenkų ir kitomis (M. Ivaškevičius); 2. Kalbotyra nuo pat pradžios buvo preskriptyvi, ir tada iš tikrųjų buvo nurodinėjama, kaip ką sakyti. Bet kai ji tapo mokslu, ji tapo deskriptyvi ir nuo to laiko tiktai aprašinėjamos kalbos sistemos realizacijos arba tiriama pati sistema, bet jau nebeturėtų būti nurodinėjama (L. Vaicekauskienė); 3. Lietuvių kalba kaimietiška, netinkanti filosofiniam mąstymui, ji dirbtinė (M. Adomėnas, E. Raila, N. Putinaitė); 4. Nereikalingi kalbos prižiūrėtojai, o VLKK ir Kalbos inspekcija – tai šaika-leika (A. Ramanauskas); 5. Nereikalinga zanavykų diktatūra šnekamajai kalbai ir žemaičiams (A. Bumblauskas); 6. Asmenvardžiai yra asmenų nuosavybė (R. Marcinkevičienė).

Slavizmas šaika reiškia nedorų žmonių grupę, susibūrusią nusikalstamai veiklai, gaują. Panašus ir „Lietuvių kalbos ideologijos“ tonas. Apie knygos ideologiją jau parašyta (Artūras Judžentis. Ideologiniai „Lietuvių kalbos ideologijos“ pagrindai. 2017 03 19 www.alkas.lt; 2017 03 21 bernardinai.lt). Aš norėčiau ne knygos rašytojams, o skaitytojams pasakyti, kad niekada nebuvome kolaborantai ir sovietiniai ideologai, nes rėmėmės Jono Jablonskio ir Juozo Balčikonio kalbos taisymų principais: studijavome bendrinę kalbą, tarmes ir svetimųjų kalbų įtaką.

Bendrinės kalbos taisyklingumą saugo įgimtas kalbos jausmas. Jeigu policininkas sako, kad mašina iš griovio ištraukta vilkiko pagalba, galima paklausti, ar jis valgo šaukšto pagalba. Dauguma lietuvių valgo šaukštu, o ne jo pagalba, tai ir mašiną reikia traukti tiesiog vilkiku. Kur čia sovietinė ideologija?

Visos kalbos – į vieną katilą

Diskutuoti su „Lietuvių kalbos ideologijos“ autoriais neprasminga, nes viską jie supranta savaip: į vieną katilą verčia visas kalbas, neatsižvelgdami į esmines jų skirtybes, nepajėgūs suprasti, kodėl prancūzams nereikia kalbos policijos, o mums reikia. Prancūzams nereikia todėl, kad jos funkcijas atlieka prezidentai, o ir istorija visai kitokia.

Be pamato dorojamas Aldonas Pupkis: „Pirmasis Pupkio veikalas nėra sukurtas visai savarankiškai. Jo pagrindą sudaro keli straipsniai bendrinės kabos norminimo klausimais, parašyti dviejų autorių – Alekso Girdenio ir Pupkio ir beveik ištisai jame panaudoti. Apie bendradarbiavimą pratarmėje užsimena ir pats autorius“ (p. 73). Ir nieko čia blogo nėra, nes dirbo abu. A. Girdenis į savo „Rinktinių raštų“ tritomį taip pat sudėjo visus straipsnius, rašytus su bendraautoriais, tarp jų ir su A. Pupkiu. Jie kaip lygiaverčiai diskutavo įvairiais klausimais ir rašė kartu. Abu 1962 metais baigė universitetą. A. Girdenis liko universitete, o A. Pupkis išvyko į Leningradą studijuoti fonetikos. Grįžęs įkūrė Eksperimentinės fonetikos laboratoriją ir 1965–1972 metais buvo jos vedėju, o paskui vedėjo pareigas perleido A. Girdeniui.

Kad VLKK pirmininku ir pavaduotoju buvę patvirtinti Aleksandras Vanagas ir Vytautas Mažiulis, knygos autorių nuomone, buvęs pratęstas sovietinių kalbininkų kolaborantų darbas. Albertas Rosinas tik simboliškai nukentėjęs nuo sovietų (p. 210). Visai ne simboliškai, o labai stipriai, nes dvidešimt metų mokslo darbą galėjo dirbti tik vakarais ir naktimis.

Kas yra mankurtas

Kai matai, kas cituojama iš mūsų darbų, posėdžių protokolų, kokios sudėtos į knygą faksimilės, prisimeni kirgizų rašytoją Čingizą Aitmatovą, sukūrusį žodį mankurtas. Daugelis gimusių jau laisvoje Lietuvoje nebemoka rusų kalbos ir nieko neskaitę iš Č. Aitmatovo kūrybos. Tad aiškinu jiems, kaip gaminamas mankurtas: jaunuoliui ant galvos uždedama šlapia kupranugario oda, džiūdama ji taip suspaudžia smegenis, kad žmogus negali prisiminti nieko iš praeities.

„Lietuvių kalbos ideologijos“ autoriai negali suvokti sovietinio gyvenimo, kad būtinai reikėjo bent pratarmėje pacituoti marksizmo-leninizmo klasikus arba pasigirti šviesiu tarybiniu gyvenimu. Nepasigyręs ir nepacitavęs Stalino veikalo „Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai“, Jonas Kruopas iš pirmo karto negalėjo apginti kandidato disertacijos, Vanda Zaborskaitė, Juozas Girdzijauskas daktaro disertacijas gynė taip pat iš antro karto. Mes tai vadinome priverstiniu persižegnojimu, po kurio galėjome rašyti tai, ką norime.

Paskutiniame viršelyje yra apibendrinamieji visos rašliavos vertinimai. Ten A. Sverdiolas rašo: „Knygoje nagrinėjama, kaip atkūrus nepriklausomybę, bet remiantis nė kiek nepakitusio sovietinio politinio mąstymo pagrindais, gimtoji kalba buvo suvalstybinta, o kalbos kultūra atiteko valstybės institucijų reguliavimo sferai. Buvo nacionalizuoti asmenų vardai, o gramatikos taisyklės suaugo su administracinių pažeidimų kodekso paragrafais.“ Vadinasi, visi šios knygos autoriai nežino, kad normali valstybė negali išsiversti be valstybinės kalbos, kad yra turinčių ir ne po vieną valstybinę kalbą. Lietuvių kalba paskelbta valstybine tik 1922 metais, o prancūzų – 1539 metais. Pavardes nusavina ir kitos valstybės.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"